Mirinas Dažo -istorijos mįslė

Po pasirodymo didžiausioje Ciuricho koncertų salėje „Korso“ apie jį kalbėjo visas miestas. Asistentas jam į krūtinę ir nugarą susmeigdavo durklus ir rapyras, tačiau jis visiškai nereagavo į tai...

Štai kaip pasirodymą prieš studentų medikų auditoriją aprašė vienas iš žiūrovų: „Mirinas Dažo, iki pusės nuogas, tylėdamas stovi kambario centre. Asistentas prisiartina prie jo iš nugaros ir greitai susmeigia 80-ies cm ilgio rapyrą kažkur inkstų srityje. Aplinkui tvyro kapų tyla. Studentai ir dėstytojai sėdi atvertomis burnomis, negalėdami patikėti savo akimis.

Nėra jokių abejonių: rapyra pervėrė visą kūną, jos smaigalys kyšo priekyje. Svarbiausias dalykas - tai net ne Dažo visiškas ramumas, o tai, kad ant kūno nepasirodė nė lašo kraujo...“

Tikrasis Dažo vardas - Arnoldas Geritas Henske. Jis gimė 1912-ųjų m. rugpjūčio 6 d. Roterdame. Nolas, kaip jį vadino draugai, domėjosi piešimu ir būdamas vos 20-ies metų amžiaus jau vadovavo architektų grupei projektavimo biure.

Vaikystėje ir jaunystėje Nolui Henskei ne kartą nutiko keisti nutikimai. Pavyzdžiui, jis vieną kartą nupiešė mirusios tetos, kuri visą gyvenimą gyveno Pietų Afrikoje ir kurios jis niekada nematė, portretą. Jis moterį pavaizdavo taip, tarsi ji būtų pozavusi. Gana dažnai atsibudęs rytais Arnoldas nustebęs pamatydavo, kad jo rankos išterliotos dažais, o studijoje viešpatauja betvarkė. Jis miegodamas piešė visai neblogus paveikslus, tačiau prasibudęs nieko apie tai neatsiminė...

„Perversmas“ Nolo gyvenime įvyko, kai jam buvo 32 metai. Būtent tada jis suprato, kad jo kūnas yra nepažeidžiamas. Arnoldas metė darbą ir persikėlė į Amsterdamą, kur keliavo iš vienos kavinės į kitą ir siūlė lankytojams... jį nudurti. Greitai apie jį ėmė kalbėti visas miestas.

Arnoldas Henske pakeitė vardą ne reklamos tikslais, o todėl, kad esperanto kalba „Mirin Dajo“ reiškia „stebuklingas, nepaprastas“. Jis, kaip ir daugelis jo amžininkų, manė, kad šios dirbtinės kalbos pagalba žmonijai pavyks įveikti bendravimo tarp tautų barjerus.

Savaime suprantama, kad Dažo tikrino gydytojai, ir tai darė ne kartą. 1947-ųjų m. gegužės pabaigoje jis savo galimybes parodė Ciuricho kantono ligoninėje. Kaip paprastai, vyriškis apsinuogini iki juosmens. Kai asistentas rapyra perdūrė jam širdį, plaučius ir inkstus, jis nepajuto jokio skausmo, o iš žaizdų neištekėjo nė lašas kraujo. Norint įsitikinti, kad nebuvo panaudota hipnozė, buvo nuspręsta atlikti rentgeno nuotrauką.

Medikai nežinojo, kaip tai padaryti -juk neštuvai nebuvo pritaikyti gabenti žmonėms, perdurtiems rapyra. Dažo juos nuramino ir pasakė, kad pats nueis ten, kur reikia - suprantama, su rapyra kūne. Rentgeno nuotraukos išsklaidė bet kokias abejones - ašmenys buvo praėję per keletą gyvybiškai svarbių organų, tačiau tai nepadarė jokios žalos.

Nebuvo galima atmesti galimybės, kad po to, kai rapyra bus ištraukta iš kūno, prasidės vidinis kraujavimas. Gydytojai buvo pasiruošę tokiai įvykių eigai. Tačiau kai rapyra buvo atsargiai ištraukta iš Mirino kūno, ant odos matėsi vos pastebimo dėmelės tose vietose, kur rapyra įėjo į kūną ir iš jo išėjo. Mažytės žaizdos buvo nuplautos ir dezinfekuotos, nors Dažo pasakė, kad to daryti nereikia - jam infekcija negręsia.

Nežiūrint į tai, kad durklai ir rapyros Dažo nepadarydavo jokios žalos, žiūrovai dažnai nualpdavo vien nuo tokio vaizdo. Vieno pasirodymo Šveicarijojemetu žiūrovę ištiko širdies smūgis. Pasirodymo Ciuricho „Korso“ salėje rapyra užkliudė kaulą. Visiškoje tyloje išgirdę negarsų girgždesį, keletas žiūrovų nualpo. Viskas baigėsi tuo, kad Dažo buvo uždrausta rengti pasirodymus didelėse salėse. Teko apsiriboti nedidelėmis kavinėmis ir barais. Mirinas tuo nesiskundė, juk jo pasirodymai prasidėjo būtent tokiose patalpose...

Dažo asistentas de Grotas mano, kad Mirinas žinojo apie greitai jo laukiančią mirtį. Kai prieš keletą mėnesių jie išvyko iš Olandijos, tai asistentui pasakė, kad savo gimtinės daugiau nepamatys. Prieš lemtingąjį eksperimentą Dažo paprašė de Groto jam nepadėti, kad paskui nebūtų kuo nors apkaltintas...

Interviu populiariam žurnalui Mirinas Dažo vieną kartą pasakė: „Aš ne aktorius, o pranašas. Jeigu tikima Dievu, tai galima išmokti valdyti savo kūną.“

Gastrolių Šveicarijoje metu Dažo buvo liepta praryti plieninę adatą, kurią vėliau buvo planuojama pašalinti chirurginiu būdu. Beje, operacija turėjo būti atlikta be narkozės. 1948-ųjų m. gegužės 11 d. Dažo prarijo adatą. Ji vyriškio kūne išbuvo dvi paras. Gydytojas sutiko pašalinti adatą, tačiau operacija buvo atlikta, panaudojant narkozę.

Praėjus 10-iai dienų po operacijos padėjėjas de Grotas išvyko į aerouostą sutikti savo žmonos, o Dažo liko gulėti lovoje. Kai parvyko namo, de Grotas su žmona pamatė, kad Mirinas vis dar guli lovoje. Padėjėjas žinojo, kad jo draugas dažnai medituoja ar palieka savo kūną. Jis, kaip ne kartą buvo, patikrino Dažo pulsą, kuris buvo stiprus ir tolygus. Po to padėjėjas išėjo. Dažo neatsikėlė ir kitą dieną. Jis niekada nebuvo nugrimzdęs į tokį ilgalaikį transą, todėl de Grotas susirūpino, tačiau Dažo ir toliau tolygiai kvėpavo, o jo pulsas buvo tolygus.

Trečios dienos ryte de Grotas vėl užsuko į draugo kambarį. Dažo nebekvėpavo, jo pulso nepavyko užčiuopti. Vyras 1948-ųjų m. gegužės 16 d. buvo pripažintas mirusiu. Skrodimas parodė, kad mirties priežastis yra aortos plyšimas. Adatą šalinęs chirurgas ir de Grotas su šia išvada kategoriškai nesutiko.

Janas de Grotas papasakojo, kad Mirinas žinojo apie artėjančią mirtį, nes po to, kai iš Olandijos išvyko į Šveicariją, pasakė, kad daugiau nebematys savo gimtinės. Be to, Dažo atsisakė de Groto pagalbos praryjant adatą, kad vėliau jis nebūtų kuo nors apkaltintas ar pats nesijaustų kaltas.

Mirinui Dažo pasirodymai nebuvo tikslas išgarsėti ar praturtėti, jis tik norėjo pasauliui parodyti, kad yra kažkas daugiau, nei realybė, o žmogus gali egzistuoti už šio materialaus pasaulio ribų.

Mirinas teigė, kad fizinis nepažeidžiamumas - tai pirmasis etapas. Antrasis etapas - visame pasaulyje paskleisti pranešimą, kad žmonės turi atsisakyti materialistinio vystymosi kelio. Jie turi suprasti, kad egzistuoja aukščiausioji jėga, šaltinis, kuris veikia per jį ir kuris suteikė jam nepažeidžiamumą, kaip aiškų ženklą to, kad už materialaus pasaulio ribų egzistuoja kažkas didesnio. Dažo teigė, kad neša pasauliui pranešimą, o materialistinis žmogaus kelias gali sukelti skurdą ir karą.