Mokslininkai slepia tikrą žmonijos amžių?

Mokslininkai įsitikinę tvirtina, kad beveik prieš 4 milijardus metų planeta buvo vien besisukantis akmens luitas. Prireikė beveik milijardo metų, kad užgimtų gyvybė ir atsirastų bakterijos, palikusios pėdsaką senosiose uolienose.

Ir vėl praėjo milžiniški laiko tarpai, kol iš biologinio snaudulio iššliaužė paprasčiausi kirminai. Žodžiu, gyvybė, atrodytų, tenkinosi visišku primityvu.

Bet staiga ir netikėtai viskas pasikeitė. Maždaug prieš 350 mln metų gyvybė plūstelėjo už savo kuklių ribų, ji tiesiog sprogte sprogo neįtikėtinu, beprecedentiniu, nepaaiškinamu būdu – įvykiai, kuriuos dabar vadina „kembro sprogimu”. Tai visiems laikams pakeitė planetos istoriją. Apimta biologinio išradingumo Žemė prikūrė būtybių, kurios iš pradžių plaukiojo jūrose, paskui šliaužiojo, vaikščiojo ir judėjo po visą sausumą. Iš ramaus kaimelio planeta pavirto Pikadilio aikšte piko valandą. Ir laikrodžio ciferblatas rodė pietų metą.

Šio „sprogimo” metu netikėtai atsirado visos žinomos sudėtingų gyvūnų ir augalų rūšys. Bet keista tai, kad tarp ankstyvųjų iškastinių liudijimų neaptinkama jokių jų vystymosi pėdsakų. Visos rūšys atsiranda visiškai susiformavusios, visiškai išsivysčiusios, tobulai funkcionuojančios, su pagaląstais dantimis ir blizgančiais žvynais. Niekas nežino, kas juos paleido į laisvę. Ir kam…

O gavusi tokį postūmį, gyvybė daugiau nebepasuko atgalios.

Atėjus laikui, planetoje įsiviešpatavo dinozaurai. Ankstyviausi iš jų pasirodė prieš 190 mln metų, o juos pakeitė gigantiški „Juros periodo parko” monstrai. Viešpatavo jie beveik 125 mln metų. Tačiau, nežiūrint į, rodos, nepajudinamą jų monarchiją ir tuo metu, kai pasaulis buvo pasmerktas likti eksperimentine juros periodo aikštele, įvyko dar vienas paslaptingas įvykis. Dinozaurai netikėtai išmirė, maždaug prieš 65 mln metų. Niekas nežino kodėl. Galbūt kažkam tapo nebereikalingais.

Šitas ganėtinai netikėtas dingimas ir suteikė ankstyviesiems žinduoliams šansą plačiai paplisti, užpildyti ištuštėjusias ekologines nišas. Itin svarbi žmogui yra vienos iš žinduolių rūšies – primatų – tariama evoliucija tuo laikotarpiu. Nes jeigu žmogus evoliucionavo iš primatų, kaip mus nori priversti manyti, tai mūsų kūno forma susiformavo būtent toje epochoje.

Praėjus 61 mln metų – maždaug prieš 4 mln metų – pasirodo pirmieji pėdsakai tos būtybės, kuri laikoma pirmuoju žmogumi. Žmogbeždžionės ar beždžionžmogiai nusileido iš medžių – taip mus tikina – kad pradėtų naują gyvenimą ant dviejų kojų, ieškodami maisto bekraščiuose Afrikos savanos tyruose. Tačiau įnagių gamyba, kuri yra viena iš lemiamų žmonijos charakteristikų, dar tik turėjo prasidėti. Archeologai nurodo, kad ankstyviausi paprastų įrankių iš akmens nuolaužų naudojimo atvejai prasidėjo maždaug prieš 2,5 mln metų iki mūsų dienų.

Mūsų kultūra – dar jaunesnė. Teigiama, kad ji užgimė prieš kokių 10 ar 11 tūkstančių metų, išsiplėtojusi iš pirmųjų sėslių žemės ūkio bendruomenių Turkijos aukštikalnėse. Dar vėliau pradėtas naudoti metalas; tam prireikė, galimai, dar 5000 metų. O dabar mes sugebame nuskraidinti tą metalą net į Marsą.

Pasak dabartinių mokslinių teorijų, žmogus ir civilizacija gyvena tik menkutėje Žemės istorijos atkarpoje. Daryti prielaidą – prieštaraujant atseit nenuginčijamiems geologiniams ir archeologiniams duomenims – kad žmogiški artefaktai ir materialinė kultūra galėjo gyvuoti gerokai anksčiau negu prieš 2,5 mln metų, ar net prieš 4 mln metų – reiškia visiškai apsijuokti.

Bet ar tokia jau nenuginčijama ta visuotinai priimta praeities versija?

Ar išties ji atitinka visus duomenis? Ar duoda ji patenkinimą paaiškinimą visiems artefaktams, iškastiems iš po žemės?

Teisybę šnekant – ne.

1848 metų pradžioje Kalifornijoje, už 40 mylių į šiaurės rytus nuo tos vietos, kur dabar stovi Sakramento miestas, kažkoks dailidė susirentė gaterį, kurį varė vanduo. Srovė, kuri turėjo judinti pjūklą, tekėjo iš artimiausios upės. Tačiau upė buvo pernelyg sekli ir todėl dailidė ją gilino, stengdamasis, kad ratas suktųsi laisviau. Vieną rytą upės dugne jis aptiko kelis aukso grynuolius, kuriuos apnuogino tekantis vanduo. Dailidė mėgino išlaikyti radinį paslaptyje, tačiau, kaip tai dažnai nutinka, jam nepavyko. Netrukus plūstelėjo aukso ieškotojų srautas – prasidėjo Kalifornijos Aukso karštligė.

Jau po pusmečio daugiau kaip 4000 žmonių metė savo užsiėmimus ir ėmė kasinėti rajoną. Teritorija, kurioje vyko aukso paieškos, greitai išsiplėtė iki šimtų kvadratinių mylių aplink pirminę vietą, o aukso ieškotojų skaičius išaugo iki daugiau kaip 80 000, pusė kurių atplaukė jūra, į San Franciską, aplenkę Horno iškyšulį, o kiti – sausuma, Kalifornijos keliu. Ir vienu, ir kitu atveju prireikė milžiniškų pastangų.

Auksas slypėjo upėse, kurios ištekėjo iš Siera Nevados kalnų, nešdamos savo vandenis per centrinę Didžiojo Kalifornijos slėnio dalį ir įtekėdamos į Ramųjį vandenyną palei San Franciską. Greitai gavyba iš paprasto auksingų uolienų plovimo ir sijojimo rėtyje pavirto sudėtingesne mechanine operacija. Vandeniu buvo nuplaunami ištisi kalnų šlaitai, kad galima būtų pasiekti po jais slypintį auksą. Ir visada plaunama bei sijojama uoliena buvo kruopščiai apžiūrima. Kiekviena aukso dalelė reiškė pinigus, o juk dėl pinigų ir buvo eikvojama tiek pastangų.

Greitai, tiesa, paaiškėjo, kad pagrindinis šio metalo šaltinis slypėjo giliuose smėlio sluoksnyje – kitados čia tekėjusių senovės upių vagose, kurios glūdėjo šimtus pėdų po žeme. Kai kur tokias vietas apnuogino gilūs skardžiai, išgraužti šiuolaikinių upių ir kartais siekiantys 2000 pėdų gylį. Auksakasiai pradėjo horizontalią gavybą uolų šlaituose arba giliąją gavybą po kalnais, kad išsivalytų priėjimą prie šio auksingo smėlio. Tačiau darbas buvo nepaprastai sunkus: smėlis buvo pernelyg sutvirtėjęs, kaip betonas, ir kad sutrupinti jį, neretai teko naudoti sprogmenis.

Auksakasiai išgaudinėjo auksą, tačiau rasdavo ir daugybę neįprastų artefaktų ir žmogaus liekanų. Kasėjų stovyklose pradėjo plisti gandai apie seniai išnykusią civilizaciją, kuri egzistavo šiame rajone prieš milijonus metų – iš jos ir liekanos. Kai kurie auksakasiai ėmė rinkti tuos artefaktus: kaukoles, kaulus, akmeninius iečių ir strėlių antgalius, akmeninius indus, piestas, samčius, rifliuotas akmenines plaktukų galvutes ir kitas kultūrinės veiklos liekanas.

Gandai apie keistus radinius pasiekė ir Europą. 1851 gruodį Londono „Times” išspausdino auksakasio istoriją, kai jis suskaldė aukso turintį kvarco gabalą, o viduje rado surūdijusią, tačiau visiškai tiesią vinį.

Per sekantį dešimtmetį buvo rasta tiek daug nepaprastų artefaktų, kad pradėjo rodyti susidomėjimą ir profesionalios organizacijos – arba, bent jau nutarė, kad reikia kažko imtis, kad pasipriešintų tam, kas, jų manymu, buvo nevykę išsigalvojimai apie žmonijos praeitį.

1880 metais Harvardo universitetas išleido vieno iš savo profesorių, kuris tuo pat metu buvo ir valstybinis Kalifornijos geologas, monografiją, skirtą kai kuriems tų radinių. 1888 sausio 10 buvo perskaityta ataskaita Antropologijos instituto Londone susirinkime. Paskui, 1890 gruodžio 30, ataskaitą šia tema buvo pristatyta Amerikos geologijos draugijai, o 1899 metais pati autoritetingiausia Amerikos mokslo organizacija – Smitsono institutas – padarė apžvalgą ir kritinę apžvalgą viso to, kas buvo aptikta iki to laiko.

Smitsono instituto apžvalgoje buvo pažymėta, kad dauguma radinių priskiriami, matomai, smėlio sluoksniams, kurių amžius – nuo 38 iki 55 mln metų. Tačiau, kaip taip pat buvo pažymima, dauguma artefaktų atsirado arba dėl darbų paviršiuje, arba išplovus uolienas. Dėl to instituto ekspertai pakankamai logiškai nutarė, kad dauguma aptiktų artefaktų visiškai gali priklausyti vėlesnėms indėnų kultūroms: juos arba užkasė giliuose kapuose, arba senovėje jie nukrito į karstinius urvus ar ertmes, o bėgant amžiams pasidengė storu apnašų sluoksniu.

Žinoma, teisinga, kad kai kurie aptikti žmogaus palaikai turėjo cheminių pakitimų, atitinkančių šiuos paaiškinimus. Teisinga ir tai, kad uolienų šliuzavimas ir plovimas, kaip ardomieji procesai, viską šalino. Paviršiuje buvę artefaktai maišėsi su tuo, kas išrausta iš gilesnių, vadinasi, senesnių sluoksnių. Auksakasiams, kurie nepasižymėjo sugebėjimu griežtai moksliškai analizuoti, radiniai atrodė susiję su senaisiais auksingaisiais klodais. Akivaizdu, kad daugeliu atveju jie galėjo klysti.

Tame Smitsono instituto ekspertai ir rado moksliškai priimtiną ir, iš esmės, teisingą paaiškinimą, dėl ko šalia uolienų atsirado dirbtiniai artefaktai. Ši apžvalga – kartu su kitomis panašaus pobūdžio apžvalgomis – pasiekė pageidaujamą rezultatą: bet kokiai užuominai į iššūkį, kurį artefaktai galėtų mesti akademiniam mokslui, buvo užkirstas kelias. Tačiau ekspertai bent jau buvo sąžiningi: jie sutiko, kad kai kuriems artefaktams jų paaiškinimas jokiu būdu netinka. Jie turėjo galvoje tuos daiktus, kuriuos aptiko giliuose sluoksniuose – neretai šimtų pėdų gylyje po kalnais. Ekspertai pripažino, kad tokius artefaktus buvo labai sunku vertinti ir paaiškinti tradiciniais būdais. Tačiau jie atmetė tolimesnį šios problemos svarstymą.

Ir labai gaila. Nes kaip galima įsitikinti iš kitų panašių istorijų, gauti įtikinamesnį įrodymą, kad egzistavo sena kultūra, už šiuos artefaktus, vargu ar buvo galimas.

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Maiklas Beidžentas. Uždrausta archeologija

Šaltinis: versijos.lt