Nesvarbu kaip gaminamas margarinas – hidrinant riebalus ar ne – jis vis tiek yra nevalgomas

Ryšium su sveikatos apsaugos ministro, Aurelijaus Verygos pirminiu sprendimu vaikų darželiuose sviestą privalomai pakeisti margarinu, kas po visuomenėje kilusios nepasitenkinimo bangos buvo iš dalies atšaukta, socialiniuose tinkluose šiuo klausimu diskusijos tęsiasi ir toliau. Spausdiname Sauliaus Veržikausko, šiuo klausimu besidominčio 8 metus ir esančio savotišku specialistu šioje srityje komentarą, paskelbtą Facebook socialiniame tinkle:

A. Veryga padarė vieną tikrai labai gerą darbą – paskatino diskutuoti apie riebalus.

Dauguma apie riebalus mažai ką supranta, arba, girdėjo skambant varpus, tik nežinojo, kam ir kur jie skamba.

Riebalų įtaka sveikatai domiuosi jau bent 8 metus, todėl manau, kad galiu paaiškinti kelis dalykus.

Pirmiausia – apie margariną. Nesvarbu, kaip jis gaminamas, hidridinant riebalus ar ne, – jis vis tiek yra nevalgomas, nes riebalai tiesiog dirbtinai sukuriami, o jų organizmas neatpažįsta, tad, reakcija į tokį riebalą gali būti įvairi. Labai tikėtina, kad dauguma vėžinių susirgimų yra iššaukti būtent padidinto margarino ir pigių augalinių aliejų vartojimo bumo. Būtų mano valia, visus konditerinius gaminius, kurių sudėtyje yra margarino, žymėčiau kaukole ir sukryžiuotais kaulais – nuodai. Apie margariną nėra ko kalbėti – tai nereikalingas ir, tikėtina, gana nuodingas produktas, tad jį reiktų pamiršti.

Toliau diskutuojama – svieste gi daug cholesterolio, o štai kokosų aliejus geras, bet ten vien sočiosios riebalų rūgštys ir t.t.

Žmogui reikia visokių riebalų rūgščių – polinesočiųjų, mononesočiųjų ir sočiųjų. Melas, kad sočiosios neigiamai įtakoja širdį ir kraujagysles, didelis melas. Taip pat, jokiu būdu nereiktų bijoti riebaluose esančio maistinio cholesterolio.

Maistinis cholesterolis mažai įtakoja bendrą cholesterolio kiekį kraujyje ir organizme, nes gigantišką cholesterolio dalį gaminasi pats organizmas (kepenys) ir gaminasi jį ne be reikalo. Gamina tiek, kiek reikia, ir nei gramo daugiau. Jei žmogus serga, cholesterolio gali gamintis gana daug, bet jis yra tarsi vaistas, tad, jei kraujuje aptinkama didelė koncentracija, tai signalas, kad organizme kažkas netvarkoje. Na, bet čia nesigilinsiu, žodžiu, reiktų tvirtai atsiminti: maistinis cholesterolis jokiu būdu nekenkia, o yra netgi labai naudingas.

Dėl riebalų rūgščių: kaip jau minėjau, reikalingos visokios. Tačiau reiktų atsiminti, kad nesotieji riebalai „atveria“ ląstelių membranas, reiškia, žmogus nukrypsta į katabolizmą. Sotieji riebalai jas „užveria“ ir kreipia organizmą į anabolizmą.

Ką reiškia tie „bolizmai“?

Stambaus sudėjimo žmonės viską tarsi sulaiko, kaupia, taupo, kaip sakoma – storėja net nuo maisto kvapo. Tai anabolizmas.

Liesi ir niekaip nepasisotinantys žmonės viską išeikvoja, organizme nieko neužlaiko. Tai – katabolizmas.

Normalaus, sveiko žmogaus organizmas patiria įvairias būkles, priklausomai nuo fizinės veiklos, poilsio ir maisto.

Tai dabar pagalvokite logiškai, kokie riebalai jums labiau tinka. Jei jūs stambus, gal net nutukęs, jums reikia riebalo, kur daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių. Jei jūs kūdena, jums labiau tiks sočiosios. Jei jūs normalus, jums reikia ir vieno, ir kito.

Nesotieji riebalai, tai ne tik riebalai, kurių sudėtyje vyrauja polinesočiosios riebalų rūgštys, o ir tos, kur vyrauja mononesočiosios. Riebalas, kur vyrauja vien polinesočiosios rūgštys, gali būti taip pat kenksmingas, nes tokios riebalų rūgštys veikiamos temperatūros ar net saulės šviesos, keičia savo sudėtį, oksiduojasi ir daro organizmui neigiamą įtaką.

Užtat nereiktų žavėtis saulėgrąžų, sėmenų ir kitais augalinės kilmės aliejais. Šie aliejai naudingi tik nedideliais kiekiais ir tik švieži, vartojant juos šaltus.

Tačiau yra labai geras aliejus – tyras alyvuogių aliejus, kurio sudėtyje vyrauja mononesočiosios riebalų rūgštys. Šis aliejus – universalus, tinka ir liesiems, ir stambiems, gana stabilus, gali ilgai laikytis (tamsioje taroje), ant jo galima ir kepti.

Labai naudingi yra kiaulės taukai. Tai yra taip pat nesotieji riebalai (vyrauja mononesočiosios riebalų rūgštys), taukus galima vadinti šiaurietišku alyvuogių aliejumi, taip pat tinka visiems žmonėms.

Sviestas – sotusis riebalas, tinka katabolikams, ypač tinka augančiam vaiko organizmui. Bet storuliams jį reiktų vartoti saikingiau.

Kokosų aliejus – taip pat sotusis riebalas, taip pat labiau tinka liesiems ir vaikams.

Taigi, jei jau kažkaip „deriname’ riebalus, reiktų rinktis pagal savo organizmo būklę: storuliukams geriau lašiniai, kiaulės taukai ir alyvuogių aliejus (tas tinka visiems). Kūdenoms labiau tiks kokoso aliejus, sviestas ir, žinoma, alyvuogių aliejus.

Kaip jau minėjau – kiti augaliniai aliejai naudotini ypač saikingai ir tik švieži.

Normalūs sveiki žmonės turėtų naudoti įvairius riebalus, žinoma, vengiant augalinių aliejų (išskyrus kokoso ir alyvuogių).

O margarinas, kaip jau sakiau, absoliučiai nevartotinas, jokiu pavidalu, nei grynas, nei su duona, nei kepiniuose. Jį tiesiog užmirškite.

Šaltinis: Saulius Veržikauskas (Facebook)

Riebalų sudėtis pagal riebalų rūgščių rūšis

Lentelės šaltinis: harmonio.net

Pastaba: Procentinės reikšmės apytikslės, nes skirtinguose kraštuose spaustas aliejus ar išgautas riebalas savo sudėtimi gali nedaug skirtis.

Lentelėje pateikti nerafinuoti ir kitaip neapdoroti riebalai.

Kaitinant aliejus, jų savybės keičiasi. Visi aliejai turi vadinamąjį‚ „smilkimo temperatūrą“.

Smilkimo temperatūra (angl. smoke point) – temperatūra, kurioje riebalai ima skilti į glicerolį ir riebalų rūgštis ir kurioje ima susidaryti melsvi dūmai. Glicerolis skyla toliau iki akrilaldehido (akroleino), kuris ir yra šių dūmų sudedamoji dalis. Dėl akrilaldehido šie dūmai itin erzina akis ir kvėpavimo takus.

Pasiekta smilkimo temperatūra rodo, kad riebalai degraduoja tiek gardžio, tiek maistingumo požiūriu. Todėl labai svarbu maisto kepimui parinkti tokius riebalus, kad smilkimo temperatūra būtų aukštesnė, nei naudojama ruošiant maistą. Pavyzdžiui, verdant produktus riebaluose naudojama labai aukšta temperatūra, tas svarbu, kad riebalai neimtų smilkti.