Aterosklerozė. Tai užsimaskavęs skorbutas!

Vis daugiau tyrimų rodo, kad širdies ligas būtų galima gydyti panašiai kaip skorbutą. Kraujagyslėms atkurti tereikėtų tik padidintų vitamino C dozių.

Sveikatos priežiūros specialistai kaip priemones širdies ligų profilaktikai ir gydymui pataria išbraukti iš raciono druską ir riebalus bei vartoti statinų grupės medikamentų. Tiems, kurie jau serga širdies ligomis, gali padėti medikamentai ar operacija. Tačiau randasi vis daugiau įrodymų, kad situaciją būtų galima spręsti daug paprasčiau - vitaminu C. Nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio šio vitamino ryšys su širdies ligomis liko antrame plane, bet galbūt dabar yra tinkamiausias momentas vėl atkreipti į jį daugiau dėmesio. Visai nebrangus vitaminas C galėtų padėti rasti atsakymą, kodėl susergame širdies ligomis, o galbūt ir paskatinti sveikti.

Terminas „širdies ligos" žymi įvairias problemas širdies ir kraujagyslių sistemoje. Šiuo atveju kalbama ne tiek apie patį organą, kiek apie arterijas, kurios jį maitina. Jei arterijos susiaurėja, kraujo srautas link širdies ribojamas ir trukdo jai normaliai funkcionuoti. Geriausiu atveju tai sukelia skausmą, o blogiausiu -širdies priepuolį. Vakarų medicinoj e ilgą laiką buvo manoma, kad aterosklerozė (arterijų siaurėjimas) yra neišvengiamas senėjimo rezultatas. Dabar nuomonė pasikeitusi, nes esą surastas kaltininkas. Koronarinė širdies liga beveik visiškai siejama su nesveiku gyvenimo būdu - rūkymu, fizinės veiklos trūkumu, o labiausiai - su riebiu maistu. Teorijos logika, kad riebalai sukelia aterosklerozę, yra labai paprasta. Arterijos susiaurėja todėl, kad ant jų sienelių iš vidaus formuojasi cholesterolio plokštelės. Riebaluose yra cholesterolio, vadinasi, riebalai sukelia aterosklerozę. Idėja taip stipriai užvaldė medikų protus, kad ji jau priimta kaip absoliuti ir įrodyta tiesa. Deja, akivaizdu, kad ši teorija neteisinga.

Klaidingos išvados apie riebalus

Ancelas Keysas pirmas XX amžiaus šeštame dešimtmetyje paskelbė, kad riebalai sukelia širdies ligas. Pirmasis jo tyrimas dabar vadinamas „Šešių šalių studija", ir jame A. Keysas apžvelgė riebalų koncentraciją šešių šalių gyventojų racione. Būtent šie duomenys ir sudarė klaidinančius rezultatus, kuriais buvo grindžiamas neteisingas ryšys tarp mirštamumo nuo koronarinės širdies ligos ir riebalų vartojimo.

Vėliau paskelbtoje „Septynių šalių studijoje" (Seven Countries Study) A. Keysas kaltino tik sočiuosius riebalus, o ne visus riebalus, tačiau buvo jau per vėlu, nes ankstesniais jo atradimais jau buvo pasinaudota. Vyriausybės ir maisto industrija ėmė siūlyti produktus, kuriuose itin mažai riebalų, kaip profilaktiškai vertingą strategiją siekiant sumažinti širdies ligų. Maisto pramonė taip pat neatsižvelgia į įrodymus, kad sotieji riebalai neužkemša arterijų. Be to, plačiai žinomas Framinghamo širdies sveikatos tyrimas (Framingham study), per kurį keliasdešimt metų stebimi JAV Masačūsetso valstijos gyventojai, atskleidė faktus, kurie yra priešingi šiai visų priimtai riebalų teorijai. Juo daugiau vartojama sočiųjų riebalų ir cholesterolio, tuo mažesnė cholesterolio koncentracija kraujyje.

Per tyrimus su gyvūnais taip pat neįmanoma patvirtinti vyraujančios teorijos apie riebalų ryšį su ateroskleroze. Naminiai gyvuliai irgi šeriami tokiu pat riebiu maistu, kokį valgo žmonės, tačiau jiems aterosklerozė neišsivysto. Veterinarams šis faktas buvo žinomas jau prieš 50 metų.

Dr. M. Rathas ir L. Paulingas

Turėjo praeiti 40 metų, kad atsirastų priežastis, dėl kurios jaunas, niekam nežinomas vokiečių gydytojas dr. Matthiasas Rathas sujungė jėgas su patyrusiu ir labai gerbiamu mokslininku Linusu Paulingu (1901-1994). M. Rathas dalyvavo mokslininkų grupėje, kuri nustatė, kad pagrindinis „kaltininkas" cholesterolio sudėtyje yra lipoproteinas (a), kitaip vadinamas Lp(a). Tai itin lipni molekulė, kuri lengvai susijungia su kolagenu arterijų sienelėse ir šitaip suformuoja aterosklerozę.

Per tyrimą, kuriame dalyvavo beveik 300 tūkst. asmenų, vienareikšmiškai nustatyta, kad, jei kasdien gaunama po 700 mg ar daugiau vitamino C, širdies ligų grėsmė sumažėjo 25 procentais.

Ar operacija padės?

Procedūra, kuri atliekama ateroskleroze sergantiems pacientams, primena tai, ką santechnikas daro su užsikimšusiu vamzdžiu, - tikslas yra išvalyti ir praplėsti susiaurėjusias arterijas. Procesas techniškai yra daug subtilesnis, tačiau rezultatas panašus - atkuriamas srautas. Angioplastikos metu j arteriją įvedama plonytė viela (kateteris), kuri nukreipiama užsikimšimo link. Arterija plečiama, pripučiant kateterio gale mažą balionėlį, kuris priverčia arteriją išsiplėsti. Arterijoms valyti naudojami ir kiti metodai - maži lazeriai, grąžtai ar besisukantys ašmenys.

Žinoma, procedūros kelia ir tam tikrą riziką. Kai kurios grėsmės tikrai rimtos. Beveik 40 proc. atvejų angioplastika gali pakenkti širdžiai, sukeldama širdies funkcijų defektus ar net nekrozę (širdies raumens apmirimą). Ketvirtadaliu atvejų angioplastika gali blokuoti kraujo srautą per arteriją ir - kad ir kaip ironiškai tai skambėtų - sukelti širdies priepuolį. Tokiais atvejais, norint išgelbėti paciento gyvybę, neretai tenka nedelsiant daryti atvirą širdies operaciją. JAV Niujorko valstijos sveikatos departamento (The New York State Health Department) duomenimis, 1995-1997 metais nuo angioplastikos žūdavo vienas iš šimto pacientų. Mirtingumo rodikliai buvo dvigubai didesni, jei operacija buvo daroma greitai po širdies priepuolio.

Svarbu žinoti ir tai, kad po angioplastikos arterijos gali vėl pasidaryti standesnės ir užsikimšti. Tai vadinama restenoze, ir gali ištikti pacientą jau valandą po operacijos, bet gali ir po pusės metų. Taip įvyksta maždaug 30 proc. atvejų. Tokių nesėkmių rodiklį galima sumažinti iki pat 10 kartų, jei naudojami stentai - mažyčiai tinkliniai cilindrai, kurie fiksuoja arterijų sieneles.

Sunkiais aterosklerozės atvejais ar tada, kai angioplastika negali padėti, chirurgai gali pasiūlyti operaciją, per kurią formuojamos tarsi atšakos. Žinoma, toks variantas taip pat yra susijęs su problemomis; beveik pusei atvejų nepavyksta pagerinti širdies funkcijų.

Šaltinis

1. Ital Heart J Suppl, 2005; 6:553-60

2. Coron Artery Dis, 2006; 17:71-5

3. J Am Coll Cardiol, 1997; 30:1451-60

Pirmas didysis L. Paulingo ir M. Ratho atradimas buvo tai, kad aterosklerozė galbūt yra ne liga, bet organizmo apsauginė reakcija siekiant pataisyti silpnas ar pažeistas arterijas. Kitas atradimas buvo apie gyvūnus, kuriems aterosklerozė nesusiformuoja, nes jie turi fermentą, kuris kepenyse paverčia gliukozę vitaminu C. Šią teoriją M. Rathas ir L. Paulingas tikrino su jūrų kiaulytėmis. Tai vieni nedaugelio gyvūnų, kurie, kaip ir žmonės, negali patys sintetinti vitamino C. Per bandymą visoms jūrų kiaulytėms duodavo ėdalo, kuriame vienoda riebalų koncentracija, bet daliai gyvūnų dar duodavo po 40 mg vitamino C kasdien (žmonėms ekvivalentinė dozė būtų 5 g per dieną). Po penkių savaičių toms jūrų kiaulytėms, kurios negavo vitamino C, išsivystė sunkios formos aterosklerozė. Savo ruožtu tų graužikų, kurie gaudavo šio vitamino, arterijos buvo visiškai normalios. Tai patvirtino, kad vitaminas C stimuliuoja
kolageno sintezę, ir teikė paskutinius reikalingus įrodymus. M. Rathas ir L. Paulingas padarė dvi naujas, visiškai revoliucines išvadas:

1. Gyvūnams, kurie patys sintetina sau reikiamą vitamino C koncentraciją, jis padeda išsaugoti sveikas arterijas nepriklausomai nuo maisto, nes vitaminas C palaiko kolageno sintezę arterijose.

2. Jei organizmui stinga vitamino C, jis pažeistoms arterijoms taisyti naudoja lipoproteinų cholesterolį.

Išeitų, kad žmonėms ir jūrų kiaulytėms aterosklerozė formuojasi dėl to, jog trūksta vitamino C. Kitaip tariant, širdies ligos - tai tarsi lėtinis skorbutas.

Kaip jau buvo galima numatyti, nepaisant to, kad L. Paulingą vadindavo modernios chemijos tėvu, medicinos profesionalai į šį jo radikalų atradimą nežiūrėdavo rimtai.

Vis dėlto per kelerius metus pasirodė nauji tyrimai, palaikantys L. Paulingo atradimus. 1992 metais per plataus masto tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau nei 11 tūkst. amerikiečių, buvo konstatuota, kad asmenys, kurių racione buvo daugiau vitamino C, beveik perpus mažiau sirgdavo širdies ligomis. Per keletą kitų tyrimų mokslininkai nepastebėjo, kad vitamino C vartojimas duotų naudos, vis dėlto kai kurie naujausi duomenys sutampa su L. Paulingo tezėmis. Per tyrimą, kuriame dalyvavo beveik 300 tūkst. asmenų, vienareikšmiškai nustatyta, kad, jei kasdien gaunama po 700 mg ar daugiau vitamino C, širdies ligų grėsmė sumažėjo 25 procentais.

Deja, viskas ne taip paprasta. Remiantis L. Paulingo teorija, išeitų, kad tokiu atveju, jei žmonės gautų pakankamai vitamino C, niekas nebesirgtų širdies ligomis. Tad kodėl jų rizika sumažėjo vos 25 procentais, jei kiekvieną dieną buvo gaunama 700 mg vitamino C, kas yra 10 kartų daugiau už RPN? Atsakymas - net tokia didelė dozė nėra pakankama. Tai taip pat paremta tyrimais su gyvūnais, kurie patys natūraliai sintetina daug vitamino C. Pavyzdžiui, 70 kg sverianti ožka sintetina apie 13 tūkst. mg (13 g) šio vitamino per dieną. Didelis šuo sintetina jo apie 2,5 g per dieną. Gyvūnų mitybos komitetas (The Committee on Animal Nutrition) pateikė duomenis apie beždžiones (kurie, taip pat kaip žmonės, patys nesintetina vitamino C), kad optimaliai jų sveikatai kasdien reikalinga apie 55 mg vitamino C vienam kūno svorio kilogramui. Jei kalbame apie žmones, tai reikštų, kad suaugęs asmuo, kurio svoris apie 70 kg, kasdien turėtų gauti 4 g vitamino C.

Keičiame ligos eigą

Ar tikrai įmanoma didelėmis vitamino C dozėmis sustabdyti ligą ar net padaryti taip, tarsi jos nebūtų buvę? Vienintelis, bandęs tai patikrinti, buvo kanadiečių gydytojas G. C. Willisas (1923-2012). Tai įvyko prieš daugiau nei 50 metų.

G. C. Willisas buvo aterosklerozės ekspertas ir vienas pirmųjų asmenų, praktikuojančių angiografiją (mūsų laikais tai plačiai paplitęs arterijų tyrimo rentgeno spinduliais metodas). Tai, ką jis pamatė, skatino manyti, kad priimtas aterosklerozės aiškinimas yra neteisingas. Ir tai būtų supratę net santechnikai.

Jei aterosklerozės priežastis - cholesterolio susikaupimas kraujyje, pirmos nuo cholesterolio nuosėdų turėtų nukentėti mažosios, siaurutės arterijos, panašiai kaip būna su siaurais vandens vamzdžiais. Tačiau organizme vyksta priešingai - pirmos užsikemša didžiosios arterijos.

G. C. Willisas konstatavo svarbų faktą: aterosklerozė daugiausia pažeidžia tas arterijas, kurios yra arčiausiai širdies. Kas jose ypatingo? Tai gana plačios ir stiprios arterijos, kurių didžiausia problema yra kaip tik tai, kad jos taip arti širdies. Dėl aukšto širdies pumpavimo spaudimo šios arterijos nuolat patiria mechaninį stresą ir nusilpsta. Todėl į arterijų sienelių standėjimą būtų galima pažvelgti ne kaip į patologinį riebalų nusėdimą, bet kaip į galimybę padaryti jas atsparesnes ir išvengti potencialių pažeidimų.

Aterosklerozė daugiausia pažeidžia arterijas, kurios yra arčiausiai širdies.

Dėl aukšto širdies pumpavimo spaudimo šios arterijos nuolat patiria mechanini stresą ir nusilpsta. Todėl į arterijų sienelių standėjimą būtų galima pažvelgti ne kaip į patologinį riebalų nusėdimą, bet kaip į galimybę padaryti jas atsparesnes ir išvengti potencialių pažeidimų.

Ko gero, G. C. Willisui už šį atradimą reikėjo suteikti Nobelio premiją, kadangi po 30 metų, 1985-aisiais, gydytojai Michaelas Brownas ir Josephas Goldsteinas gavo Nobelio medicinos premiją už atradimą, kad aterosklerozinės apnašos formuojasi dėl arterijos sienelės pažeidimo.

G. C. Willisas žengė dar toliau, kai nustatė svarbiausią vitamino C vaidmenį. Jis žinojo, kad jūrų kiaulytės yra vieninteliai gyvūnai, kuriuos vargina širdies ligos, ir jis, taip pat kaip L. Paulingas, įžvelgė ryšį su vitaminu C. G. C. Willisas tikrino šio vitamino poveikį su sunkiausiomis širdies ligomis sergančiais savo pacientais - duodavo jiems po 1,5 g vitamino C per dieną, o tai buvo didelė dozė. Jo gauti rezultatai buvo pirmas ir iki šiol vienintelis įrodymas, kad su vitaminu C galima išgydyti širdies ligas. Beveik trečdaliui jo pacientų aterosklerozė pamažu išnyko. Įdomu, kad niekas niekada nebandė pakartoti šio unikalaus bandymo, net ir L. Paulingas, kuris vitamino C ir širdies ligų sąsają laikė savaime aiškiu dalyku, kuriam įrodyti nereikia jokių klinikinių tyrimų.

Naujesnis atvejis, kai gydytojas pakeitė savo nuomonę vitamino C poveikio naudai, susijęs su britų optometristu Sidney'u Bushu. Jis aptiko šio vitamino potencialą, gydydamas akių uždegimus pacientams, kurie naudodavo kontaktinius lęšius. Paskyręs šiems pacientams vitamino C nuo akių infekcijos, gydytojas pastebėjo akiduobėje tinklainės kraujagyslių pokyčius. Asmenims, kurie turi nestiprią aterosklerozę, jos paprastai pasidaro drumzlinos, tačiau, pavartojus vitamino C, kraujagyslės pamažu išsivalė. S. Bushas konstatavo, kad efektyvios būna didelės vitamino dozės - iki pat 10 g per dieną.

Skaitykite taip pat:

Kaip pagerinti širdies funkcionavimą?

Kiek saugus vitaminas C?

Žinoma, norint patvirtinti, kad su vitaminu C galima pasveikti nuo širdies ligų, būtų reikalinga atlikti daugiau tyrimų. Deja, turint omenyje Europos Sąjungos neigiamą požiūrį į maisto papildų vartojimą didelėmis dozėmis, tokia galimybė atrodo gana abejotina.

Vis dėlto per kelis naujesnius tyrimus jau gauta papildomų įrodymų apie vitamino C poveikį.

Per vieną bandymą nustatyta, kad vitaminas C veikia panašiai kaip statinų grupės vaistai. Per kitą tyrimą konstatuota, kad šis vitaminas stabdo cholesterolio oksidaciją. Dar per kitą tyrimą prieita prie išvados, kad vitaminas C geba sumažinti prieširdžių virpėjimą (širdies aritmiją), kuri taip pat, kaip aterosklerozė, yra rimta problema, galinti turėti liūdnų pasekmių.

Šie tyrimai teikia vilčių, kad galbūt vieną žiauriausių žudikų Vakarų pasaulyje būtų įmanoma nugalėti paprastu vitaminu.

Tony Edwardsas

Šaltiniai

1. J Mt Sinai Hosp NY, 1953; 20:118-39

2. J Clin Epidemiol, 1998; 51:443-60

3. Fallon S. ir kt. Comments on the Report of the 2005

4. Dietary Guidelines Advisory Committee. 2004-09-27

5. Smith H. A., Jones T. C. Veterinary Pathology. Filadelfija,

6. leidykla Lea b. Febiger, 1957

7. Proc Natl Acad Sci USA, 1990; 87:6204-7

8. Proc Natl Acad Sci USA, 1990; 87:9388-90

9. Biochem CelI Biol, 1990; 68:1166-73

10. Proc Natl Acad Sci USA, 1990; 87:6204-7

11. Epidemiology, 1992; 3:194-202

12. Am J Clin Nutr, 2004; 80:1508-20

13. Can Med Assoc J, 1953; 69:17-22

14. J Exp Med, 1956; 103:199-205

15. Can Med Assoc J, 1957; 77:106-8

16. Eur J Clin Nutr, 2005; 59:978-81

17. J Agric Food Chem, 2004; 52:6818-23

18. Med Sci Monit, 2003; 9:RA225-9

Leidinys "ko gydytojai tau nepasako"