Buvusi kaimo šventvietė – nelabojo namai?

Šventvietė, virtusi orgijų vieta, arba – nelabojo namais? Taip trumpai galima būtų pristatyti Parausių kaime (Pilviškių sen., Vilkaviškio raj.) esančią koplytėlę, kuri nors puikiai išsilaikiusi po karo, pokario neramumų, neatgijo (kaip atgijo daugybė koplytėlių Lietuvoje), atgavus Nepriklausomybę, naujam dvasiniam gyvenimui, priešingai – visiškai išsigimė… Jau nebepasakytum, jog čia kažkada buvo kviečiami žmonės džiaugsmingam „Aleliuja“, pamaldžios moterėlės rinkdavosi Mojinėms, nors koplytėlė, puikiai išlaikiusi neramių laikų išbandymus, tebealsuojanti praėjusio šimtmečio dvasia, stūkso palyginti tvirta ir… gyvybinga. Deja, gyvybė jos, matyt, ne iš Dievo garbės ateina. Čia lankytojai renkasi, deja, ne maldai, ne Dievo garbinimui, o… paprasčiausiam lėbavimui ir dar bala žino kam (kas pasakys, kas ten vyksta nakties tamsai užvėrus visas langines?!).

Šviesioji koplytėlės istorijos dalis – tik prisiminimuose

Paežerių kaimo (Vilkaviškio raj.) gyventojai Vidai Vosylienei (g. 1936 m.), kilusiai iš Parausių kaimo, minėtosios koplytėlės istorija buvo tiesiog suaugusi su moters vaikystės ir jaunystės istorija. „Mūsų šeima gyveno visai netoli koplytėlės, – pasakojo V. Vosylienė. – Netoli gyveno iš viso keturi senojo kaimo ūkininkai.“ Dabar čia viskas kitaip: vos vienas gyventojas, šalia kurio – kaimo kapinaitės, šiek tiek toliau – koplytėlė, o aplink – tik laukai (kolektyvizacijos procesas šiam kaimui buvo negailestingas: žmonės iš vienkiemių masiškai buvo sukilnoti į gyvenvietes).

Nors senieji Parausių kaimo gyventojai pamaldoms vykdavo į vos už 6 kilometrų esančių Pilviškių bažnyčią, kaip menama, seniai buvęs noras ir savo kaime turėti kulto vietą – kad ir nedidelę, kad ir kuklutę… Geriausiai lūkesčius atitikusi kaimo koplytėlės vizija, kuri apie 1920 – 1921 -uosius metus buvo realizuota. Koplytėlės pastatymo istorija, pasak V. Vosylienės, labiausiai siejama su ūkininke Magdele Staugaityte, kuri daugiausia lėšų tam reikalui skyrusi (prie kaimo šventovės statybų prisidėję ir kiti ūkininkai). 

Medinė koplytėlė iškilo ant kauburiuko, tarp… pelkių, mat visai šalia – užakęs ežeras, pelkynai. Kaimo gyventojai neatsidžiaugė savąja šventove, kurioje buvo viskas, netgi apeiginis karstelis, kad Dievo vardas būtų šlovinamas, kad žmogaus gyvenimas būtų prasmingas, o mirtis lengva… Pasak V. Vosylienės, koplytėlę, kuri iš dalies atlikdavo bažnyčios funkcijas, nors kas sekmadienį joje ir nevykdavo pamaldų, kaimo žmonės labai puoselėdavę: kiekvienos šventės išvakarėse apkaišydavo žolynais, gyvomis žydinčiomis gėlėmis. Joje kiekvieną gegužę vykdavo Mojinės, kai kurie atlaidai (į Parausių koplytėlę tuomet atvykdavo kunigas iš Pilviškių bažnyčios), žmonės rinkdavosi ten ir Dievą pagarbinti, ir buvimu drauge pasidžiaugti.

Geroji dvasia tarp pelkių negalėjusi gyvuoti?

Tuomet, „auksiniais“ koplytėlės klestėjimo laikais, net įsivaizduoti, ko gero, nebuvo galima, kad laikas (ir žmonės?) gali viską taip aukštyn kojom apversti. O gal net pačioje pradžioje jau buvo tam tikrų ženklų, rodančių, jog geroji dvasia toje vietoje neužsiliks, tik niekas jų tuo laiku nemokėjo perskaityti? Vienas iš tų ženklų – koplytėlės vietos parinkimas. Iš lietuvių mitologijos, tautosakos žinome, jog pelkės – ne ta vieta, kur gyventų gerosios dvasios, ten paprastai „įkurdinami“ visokio plauko nelabieji, dvasine prasme žmogaus sielą ne į dangų keliantys, bet atsivėrusian akivaran gramzdinantys. Taigi koplytėlė, iškilusi ant kauburėlio tarp pelkių, tarsi ir negalėjusi Dievo galybei tarnauti…

Pasak V. Vosylienės, koplytėlėn nešdavo ir kaimo mirusiuosius, prieš palydint juos amžinajam poilsiui į netoliese esančias kaimo kapinaites. Vėliau ir koplytėlės šventorius virto kapinaitėmis, kur iš pradžių buvo laidojami ūkininkai, prisidėję prie koplytėlės statybos. Koplyčios šventoriuje kapų pamažu daugėjo, o koplytėlės sienos iš vidaus buvo pradėtos puošti gana keistu būdu: kai koplytėlės šventoriuje buvo laidojamas ūkininkas, ne visi laidotuvių vainikai būdavo sudedami ant kapo: dalis jų buvo sukabinama koplytėlėje iš vidaus – gražu? Ir šiandien, prabėgus ne vienam dešimtmečiui, galime pamatyti tuos laidotuvių vainikus (metalinius, tokių dabar jau niekas negamina), kuriais nukabinėtos koplytėlės sienos. Makabriškai atrodo koplytėlė iš vidaus tokių puošmenų dėka: lyg čia nuolatos vyktų šiurpios šermenys, kai velionio kūnas neturėtų teisės būti priglaustas žemės, o siela – apkabinta dangaus. Anot V. Vosylienės, tokių minčių tuomet, kai metaliniai laidotuvių vainikai buvo kabinami ant koplytėlės sienų, net nekildavo, o taip papuoštos sienos siaubo nekėlė (dabar, kai tie metaliniai laidotuvių vainikai, prisiglaudę prie koplytėlės sienų, jau skaudžiai paženklinti laiko, jų nukabinti tarsi ir nedera: tai irgi paveldo dalis…).

Koplytėlė po karo buvo uždaryta, o neramiais pokario metais netgi savotiška slėptuve buvo virtusi: joje Lietuvos partizanai ginklus slėpdavę. Matyt, ir ginklų aidas gerąsias dvasias padėjo iš čia išguiti…  Be to, kaip pasakojama tuose kraštuose, prie pat koplytėlės esanti pelkė saugo ir šiurpų nusikaltimą: esą tais pačiais pokario metais joje partizanai prigirdė rusų belaisvį, tokį bolševiką Aleksejų…

Vėliau, anot V. Vosylienės, dar bandyta koplytėlę prikelti maldai, tačiau apie 1958 m. ji jau galutinai buvusi uždaryta. Tiesa, „kolchozų“ laikais būta minčių šį gerai išsilaikiusį pastatą nukelti į netoli esantį Ramoniškių kaimą, tačiau tos mintys taip ir liko tik mintimis.

Priebėga orgijoms su negeros lemties ženklu

Šiuo metu Parausių koplytėlė virtusi tiesiog gyvu vaiduokliu. Tie patys kaimo gyventojai, jau garbaus amžiaus žmonės, kurie vaikystėje ir jaunystėje čia ateidavo kaip į maldos vietą, nejaukiai jaučiasi, kai reikia bent į koplyčios teritoriją, aptvertą tvora, užsukti: sako, jog kažkas negero netgi ore jaučiama. Bet užsukti tenka, mat čia yra ir kapinaitės, tad reikia aptvarkyti čia palaidotų mirusių artimųjų kapus. Sako, jog atlieka tai kaip itin nemalonią pareigą ir kuo greičiau eina šalin… (Visai kitoks jausmas esą apima lankantis gretimai esančiose kaimo kapinaitėse: ten gera aura lydi, tad žmonės ne tik mielai, su ramybe širdyje vaikšto po mirusiųjų uostus, bet susitikę buvusius kaimynus, draugus, esant geram orui, šalia kapinaičių susėda pabendrauti). Nedaugelis buvusių Parausių gyventojų ryžtasi koplytėlės vidun užsukti – esą negera dvasia kuo tolyn vejanti, širdyje pasėdama sunkiai paaiškinamą baimę…

Vis dėlto šios šiurpios vietos nevengia lėbavimų ištroškę žmonės, paprastai jaunimas. Pasak netoli koplytėles esančios sodybos šeimininkų, jau įprasta tapo ne tik šiltuoju metų laiku pavakarėmis matyti link koplytėlės sukančius automobilius. Iš atdarų automobilių langų garsiai plyšaujanti muzika aiškiai sako, jog jaunimėlis buvusion šventovėn vyksta linksmintis… „Mes jau esame įpratę prie to, – sako dabartiniai Parausių gyventojai. – Kai tik geras oras, žiūrėk: jau lekia piemenys ten orgijų kelti. Išvažiavę tuščių alkoholio butelių koplyčios viduje primėto, surūkytų cigarečių pakelių… Būna, kad tik paryčiais iš koplytėlės išsinešdina… Ir policija budėjusi šioje vietoje, tačiau „žalias“ jaunimėlis ar ir vyresni orgijų mėgėjai nieko nepaiso: šita vieta lyg masalas traukia visus lėbautojus.  Mes jau ir nekreipiame dėmesio, kai pamatome link koplyčios sukantį automobilį.“

Tiesa, su išniekinta šventove, virtusia orgijų vieta, susijęs išties tragiškai mistiškas nutikimas. Pasakojama, jog eilinių išgertuvių koplytėlėje metu kompanija susidomėjusi apeiginiu karsteliu (tuomet dar labai gerai išsilaikiusiu – šiuo metu jau jo ir nebėra). Vienas vaikinas susilažino su draugu, jog įsidėsiąs karstelį į automobilį, pasivežiosiąs po Pilviškius – na, ar čia didelio daikto? Dievui tai nerūpėsią, o velnias tokiam darbui pritarsiąs! Kaip tarė – taip padarė: lažybų sąlygas išpildė visiškai ir grąžino karstelį į jo buvusią vietą. Lemties atsako (ar paslaptingųjų jėgų keršto?) laukti ilgai nereikėjo: vaikinui važiuojant iš koplytėlės, prie šalia Pilviškių esančios degalinės, įvyko avarija, kurios mirtina auka tapo tas pats vaikinas, lažybų laimėtojas…

Parausių koplytėlė šiuo metu yra tikras galvos skausmas Pilviškių seniūnijai. Anot seniūno Vytauto Judicko, seniūnijai priklausantis pastatas kelia vien bėdas. Koplytėlė yra saugoma Lietuvos architektūros paveldo, tad seniūnijai taip pat belieka tik saugoti: sudėlioti lėbautojų išmušamus langus, surankioti šiukšles. Anksčiau bandė rakinti pastato duris, tačiau buvo tik blogiau: orgijų ištroškę piliečiai, geruoju nepatekę koplytėlės vidun, įsiverždavo ten įsilaužę…

Parengė: Laima Grigaitytė, savaitinis žurnalas mususavaite.lt.