Cukrus ir vėžys: ką turime daryti, bet nedarome

Šiuo metu skelbiama labai daug trikdančios informacijos ir patarimų, susijusių su cukrumi, jis smarkiai demonizuojamas. Klausimas, kiek mokslininkai vieningai sutaria dėl cukraus ir vėžio ryšio? Ar cukrus sukelia vėžį?

Ar juo maitinasi vėžinės ląstelės, todėl gali agresyviai daugintis? Kaip mūsų su maistu ir gėrimais suvartojamas cukrus veikia mūsų sveikatą ir ką galime padaryti?

Savo straipsnyje britų kovos su vėžiu organizacija „Cancer Research UK“ iš esmės pažvelgia į cukrų, sutelkdama ypatingą dėmesį į cukrų ir vėžį, paneigia tam tikrus mitus ir atskleidžia, ką šiuo metu tyrinėja mokslininkai, siekiantys rasti naujų būdų gydyti vėžiu sergančius žmones.

Taip pat jame rašoma, kodėl mūsų suvartojamas cukraus kiekis kelia tokį susirūpinimą. Didelis suvartojamo cukraus kiekis gali padidinti vėžio riziką, tačiau ne dėl tų priežasčių, kurios dažniausiai minimos naujienų antraštėse.

Pirmiausia aptarkime, kam mūsų kūnui reikalingas cukrus, ir iš kur jis gaunamas.

Gliukozė – gyvybės šaltinis

Paieškokite informacijos apie cukrų ir vėžį internete ir neabejotinai perskaitysite perspėjimų, kad cukrus yra „baltoji mirtis“ ir „mėgstamiausias vėžio maistas“. Deja, pareiškimas, kad cukrus skatina vėžio augimą, yra per didelis sudėtingos biologinės informacijos supaprastinimas. Tad iš pradžių aptarkime, kas iš tiesų yra cukrus.

Yra daugybė skirtingų cukraus formų. Paprasčiausia jo forma yra tik viena molekulė, pavyzdžiui, kaip gliukozė ar fruktozė. Šios paprastų cukrų molekulės gali jungtis tarpusavyje į poras ar ilgesnes molekulių grandines. Visos šios molekulių kombinacijos vadinamos angliavandeniais, kurie yra pagrindinis mūsų organizmo energijos šaltinis.

Cukraus forma, kurią žino dauguma mūsų, yra paprastas stalo cukrus, tirpstantis vandenyje ir suteikiantis jam saldų skonį. Tai cukrozė, kurią sudaro gliukozės ir fruktozės kristalai. Stalo cukrus yra rafinuotas, o tai reiškia, kad jis perdirbtas siekiant išgauti jį iš natūralaus šaltinio, paprastai cukrinių runkelių. Neperdirbtuose maisto produktuose taip pat gali būti tiek pat daug paprastųjų cukrų, pavyzdžiui, meduje, kuris taip pat daugiausia yra sudarytas iš gliukozės ir fruktozės.

Ilgėdamos cukraus grandinės praranda savo saldų skonį ir nebetirpsta vandenyje. Šios grandinės vadinamos polisacharidais ir jos sudaro didesnę krakmolingų maisto produktų dalį. Todėl krakmolinguose maisto produktuose, pavyzdžiui, ryžiuose, duonoje, makaronuose ir tokiose daržovėse kaip bulvės, yra taip pat daug angliavandenių, nors jie ir nėra saldūs.

Cukraus, vienokia ar kitokia forma, yra daugelyje mūsų valgomų produktų. Ir tai yra gerai, nes mūsų organizmui jis reikalingas kaip kuras. Beveik kiekviena mūsų kūno dalis yra sudaryta iš gyvų ląstelių, kurios leidžia mums matyti, kvėpuoti, jausti, mąstyti ir daryti daugybę kitų dalykų.

Nors ląstelės atlieka skirtingą darbą, jas visas sieja tai, kad joms reikia energijos išgyventi ir atlikti savo pareigas. Ląstelėms reikia kažkaip paversti maistines medžiagas energijos forma, kurią jos gali panaudoti. Ir ta forma yra ATP. Tektų skirti daug laiko aiškinant visą šį, bet esmė yra ta, kad viskas prasideda nuo gliukozės.

Gliukozė yra pagrindinis kuras, varantis kiekvieną iš mūsų ląstelių. Kai mes valgome ir geriame ką nors, kur yra daug gliukozės, pavyzdžiui, geriame saldžių gazuotų gėrimų, gliukozė iš karto absorbuojama į kraujotaką, ir mūsų ląstelės gali ją naudoti. Jeigu valgome krakmolingo maisto, pavyzdžiui, makaronų, mūsų seilėse esantys enzimai ir skrandžio sultys skaldo juos, versdami gliukoze.

Jeigu dėl kažkokios priežasties mūsų organizmas su maistu angliavandenių negauna, organizmas įjungia avarinį režimą ir jos pasigamina iš riebalų ir baltymų, nes ji būtina organizmui išgyventi. Štai čia ir susiduria cukrus ir vėžys, nes vėžys yra ląstelių liga.

Cukrus ir vėžys

Vėžio ląstelės sparčiai auga ir dauginasi, o tam reikia daug energijos. Tai reiškia, kad joms reikia daug gliukozės. Vėžio ląstelėms taip pat reikia daug kitų maistinių medžiagų, pavyzdžiui, amino rūgščių ir riebalų. Vėžiui reikia ne tik cukraus.

Ir būtent iš čia ir gimė mitas, kad vėžys maitinasi cukrumi. Jeigu vėžio ląstelėms reikia gliukozės, tuomet savo mityboje atsisakę cukraus turėtume sustabdyti vėžio augimą ir net apskritai neleistume ligai išsivystyti. Deja, ne viskas taip paprasta. Visoms mūsų sveikoms ląstelėms taip pat reikia gliukozės, ir tiesiog nėra būdo pasakyti mūsų kūnui, kad jis leistų sveikoms ląstelėms naudoti gliukozę, kurios joms reikia, o vėžinėms ląstelėms neleistų to daryti.

Nėra jokių įrodymų, kad mityba be cukraus sumažina riziką susirgti vėžiu ar didina išgyvenamumo galimybes onkologinės ligos atveju.

Be to, itin ribojančios dietos, kai suvartojamas itin mažas angliavandenių kiekis, ateityje gali pakenkti sveikatai, nes iš mitybos pašalinama daug gerų ląstelienos ir vitaminų šaltinių. O tai itin svarbu sergant vėžiu, nes dėl gydymo netenkama svorio ir organizmui sukeliamas dar didesnis stresas. Todėl prasta mityba taip pat kenkia besigydantiems nuo vėžio ir net gali kelti pavojų jų gyvybei.

Nelabai gera cukraus tyrimų pabaiga?

Nors nėra įrodymų, kad angliavandenių atsisakymas mityboje gali padėti gydantis nuo vėžio, svarbūs moksliniai tyrimai parodė, kad, perpratus procesus, kurių metų vėžinės ląstelės pasigamina energijos, būtų lengviau sukurti naujų gydymo būdų.

Tačiau šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vienas toks mokslininkas vardu Otto Warburgas pastebėjo, kad vėžinės ląstelės, versdamos gliukozę energija, naudoja kitokį cheminį procesą nei sveikos ląstelės.

Sveikos ląstelės naudoja seriją cheminių reakcijų, vykstančių ląstelių „baterijose“ vadinamose mitochondrijose. Vadinamasis Warburgo efektas – taip buvo pavadintas Otto atradimas – apibūdina tai, kaip vėžio ląstelės apeina šias „baterijas“, kad greičiau pasigamintų energijos, kurios joms reikia.

Būtent ši „apylanka“ gaminant energiją yra kai kurių vėžių silpnoji pusė, leidžianti mokslininkams sukurti naujų gydymo būdų. Pirmiausia, sukuriamas potencialas sukurti vaistų, kurie nutrauktų vėžio ląstelių energijos gamybą, tačiau nepakenktų sveikų ląstelių energijos gamybos procesui.

Antra, nenormalūs procesai, vykstantys vėžinėse ląstelėse, sumažina jų galimybes prisitaikyti tuo atveju, kai ima trūkti kitų maistinių medžiagų, pavyzdžiui, aminorūgščių. Šios silpnos vietos taip pat gali pasitarnauti kuriant naujus vaistus.

Deja, šie požiūriai vis dar yra eksperimentiniai, ir mes dar kol kas nežinome, ar saugūs ir efektyvūs bus gydymo metodai, kuriais vėžys „marinamas badu“.

Tai tikrai nėra pagrindas sergantiems vėžiu mėginti gydytis patiems ribojant savo mitybą. Ir kaip jau buvo minėta anksčiau, tokie eksperimentai gali būti pavojingi.

Jeigu cukrus nesukelia vėžio, kam tada nerimauti?

Cukraus atsisakymas nepadeda gydantis nuo vėžio, ir vėžys tiesiogiai nesukelia vėžio. Tad kodėl žmonės yra raginami mažinti suvartojamo cukraus kiekį? Nes egzistuoja netiesioginis ryšys tarp vėžio rizikos ir cukraus.

Suvartojant daug cukraus auga svoris, o daugybės mokslinių tyrimų išvadose nurodoma, kad antsvoris ar nutukimas didina net trylikos skirtingų vėžių riziką. Iš tiesų nutukimas yra vienintelė didžiausia užkardoma vėžio priežastis po rūkymo.

Kalbant apie svorio augimą, mokslininkai labiausiai nerimauja dėl pridėtinio cukraus, o ne to cukraus, kurio natūraliai yra daugelyje produktų, kaip vaisiai, pienas, sveiki krakmolingi produktai, kaip visadaliai grūdai ar ankštiniai.

Kaip galime suvartoti mažiau pridėtinio cukraus?

Paprasčiausias būdas tai padaryti yra sumažinti suvartojamą saldžių gazuotų gėrimų kiekį. Daugelyje jų yra gerokai daugiau cukraus, nei rekomenduojama suvartoti per dieną. Ir šios papildomos kalorijos skatina svorio augimą nesuteikdamos jokios maistinės vertės.

Kiti akivaizdūs cukringi produktai yra saldumynai, šokoladas, sausainiai ir pyragai. Tačiau daugelis nustemba sužinoję, kad daug užslėpto pridėtinio cukraus yra tokiuose produktuose kaip sausi pusryčiai, parduodami gatavi valgyti patiekalai, įskaitant „sveikus“, makaronų padažai, jogurtai. Ekspertai rekomenduoja atidžiai skaityti etiketes.

Nesaldi pabaiga

Istorija apie cukrų ir vėžį yra sudėtinga. Viena vertus, savaime cukrus nesukelia vėžio. Ir šiuo metu nėra būdo tikslingai „marinti badu“ vėžines ląsteles ir neduoti joms gliukozės, nepakenkiant sveikoms ląstelėms.

Taip pat nėra įrodymų, kad vartojant mažai angliavandenių galima sumažinti vėžio riziką ar galima padėti sau gydantis nuo jo. Besigydantiems nuo vėžio yra labai svarbi tinkama mityba, ji padeda organizmui kovoti su liga.

Tačiau mokslininkams nerimą kelia žmonių suvartojamo pridėtinio cukraus kiekis, skatinantis svorio augimą.

Tad pagrindinė mintis yra ta, kad nors atsisakę cukraus neįveiksime vėžio, mes visi galime sumažinti vėžio riziką sveikai maitindamiesi ir sumažindami pridėtinio cukraus kiekį ir išlaikydami sveiką svorį.