Fitoterapeutas Juozas Ruolia: „Vėžio patys neišgydysite“

Vėžys vis dar išlieka viena sunkiausių ir pavojingiausių ligų: mūsų šalyje yra apie 80 tūkst. sergančiųjų onkologinėmis ligomis, o kasdien vėžio diagnozę išgirsta apie 50 žmonių.

Vėžio gydymas yra mediciniškai sunkus ir sukeliantis nepageidaujamų poveikių – juk stengiamasi sunaikinti vėžio pažeistas ląsteles, o šio proceso metu nukenčia ir sveikos ląstelės. Šalutiniai poveikiai yra įvairūs ir priklauso nuo gydymo metodo ir intensyvumo.

Dažnai po operacijos pacientai jaučia silpnumą, po chemoterapijos ar jos metu ligoniai tampa neatsparūs infekcijoms, juos gali pykinti, iškristi plaukai, atsirasti kitų anksčiau nebūtų negalavimų ir t.t. Po švitinimo tokie ligoniai jaučia nuovargį, sumažėja apetitas, pastebima odos reakcija švitinimo vietoje, kt. Be abejo, gydytojai stengiasi, kad nepageidaujamų gydymo poveikių būtų kuo mažiau, be to, juos irgi galima valdyti, o gyvenimo kokybę gerinti.

Ar iš viso yra augalų, tinkančių sergantiems vėžiu?

Pasak fitoterapeuto Juozo Ruolios, sergantieji vėžiu, pirmiausia turi išbandyti visus organizmo stiprinimo būdus. Bet dėl visų jų tartis su gydančiu gydytoju. Tiek alternatyvioji medicina, tiek tradicinė tikrai turi ką pasiūlyti, bet, prieš pradedant vartoti įvairius preparatus, užsiimant alternatyvia medicina, būtina pasitarti su Jus gydančiu onkologu.

„Aš, kaip fitoterapeutas, galiu pasakyti, kad Lietuvoje leidžiama vartoti 189 žolinius augalus, o onkologiniams ligoniams tinka mažiau nei 50 vaistažolių rūšių. Tik kruopštus gydytojų, klinikinių fitoterapeutų nurodymų laikymasis ir vaistažolių vartojimas padeda įveikti ligą. Jei nustačius vėžį pacientas 5-erius metus pagal fitoterapeuto parengtą gydymo planą stiprina imunitetą, vartoja antioksidantų, stebi šlapimo pH, kad jis būtų šarminis (nes kai šlapimo pH yra 6–6,5, vėžio atsinaujinimo galimybės mažėja), tariasi dėl visų augalų ar preparatų, kuriuos ketina vartoti, tuomet vėžio atsinaujinimo rizika labai mažėja“, – sako J.Ruolia.

Fitoterapeutas pažymi, kad sergantieji onkologinėmis ligomis turėtų įsisąmoninti, kad pirminio vėžio vaistažolėmis išgydyti neįmanoma. Tai reiškia, kad, diagnozavus ligą, visų pirma būtina pereiti visus medicininius vėžio gydymo etapus, kuriuos parinks gydytojai onkologai (tai gali būti operacija, chemoterapija, spindulinis gydymas ar šių metodų deriniai). Fitoterapija, t.y. žoliniai preparatai, kaip papildomas gydymo būdas rekomenduojami tik užbaigus tradicinį gydymą.

Augalai, kurie auga mūsų gimtinėje, yra mums genetiškai artimesni

Anot vaistininko Virgilijaus Skirkevičiaus, mums labiausiai tinka tie augalai, kurie auga mūsų tėvų žemėje, mūsų gimtinėje. Vienas tokių – ugniažolė, nuo seno yra žinoma kaip vertingas augalas, padedantis kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Šis augalas plačiai vartojamas ir Tibeto medicinoje.

„Ugniažolė yra geltona, o rytiečiai šią spalvą sieja su kepenų veikla. Taigi ugniažolė veikia kepenis, gerina tulžies kokybę ir kiekybę, ji pasižymi ne tik nuskausminamuoju, spazmus malšinančiu, bet ir priešvėžiniu poveikiu. Tačiau tai stiprus augalas“, – pastebi vaistininkas. Pavartojus per didelius kiekius ugniažolės „užpiliukų“ ar „arbatėlių“, galima pavojingai apsinuodyti, tad patiems ugniažolės ruošti nerekomenduojama. Rytiečiai ugniažolę vartoja mišiniuose. Geriausiai jos savybės atsiskleidžia vartojant kartu su medetka, gysločiu. Svarbu suvokti, kad ligą įveikti padeda ne atskiros augalo savybės, o veikliųjų medžiagų visuma.

Kodėl ugniažolių arbatėles gerti ne tik nesaugu, bet ir pavojinga?

„Suprantama, kad sergantieji vėžiu šalia tradicinio gydymo griebiasi visko: jie ieško ir suranda įvairiausių stebuklingą išgijimą žadančių metodų, pvz., vartoja rupūžių ar auksinio ūso užpilų ar panašių. Tačiau netinkamai vartodami vaistažolių, jie užuot sau padėję, atkūrę dėl gydymo pašlijusius kraujo, kepenų, inkstų rodiklius, save žudo“, – perspėja V.Skirkevičius. Pasak vaistininko, visada verta pasitarti su jus gydančiu gydytoju.

Ugniažolė saugi ir veiksminga tik saugiai ją vartojant ir paruošiant, taigi pačiam yra labai pavojinga ruošti ugniažolės arbatėles, raugus, nes, nežinant tikslių ugniažolės dozių, galima rimtai apsinuodyti. Geriant ugniažolės vandeninę ar spiritinę ištrauką, ištirps druskų pavidalu joje esantys alkaloidai (medžiagos, kurios ir veikia vėžines ląsteles), ir skrandžio rūgštys jas neutralizuos. Vadinasi, svarbiausios vėžį veikiančios medžiagos tikslo nepasieks. O tabletės gaminamos taip, kad tirptų žarnyne, o ne skrandyje.

Tad, norint vartoti ugniažolės, patartina įsigyti jau paruoštų preparatų vaistinėje, kuriuose yra saugi ugniažolės dozė. Vaistinėse parduodamas ugniažolės preparatas, sukurtas kartu su Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Fitoterapijos laboratorija, skirtas sergantiesiems onkologinėmis ligomis mitybai reguliuoti esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Ugniažolės preparatus rekomenduojama vartoti prižiūrint sveikatos priežiūros specialistui.