Gintaras kaip vaistai

Gintaras, kuris dar prieš mūsų erą visame pasaulyje jau buvo labai vertinamas, dabar išgyvena naują atgimimą. Senais laikais gintaras buvo labiau naudojamas kaip smilkalai, amuletas ir gydymo priemonė, o šiais laikais jis vis plačiau taikomas įvairioms terapijoms ir kosmetikoje, taip pat išrasta mokslinių metodų, siekiant įveikti ligas, rašo Inguna Mukane.

Mes, gyvenantieji prie Baltijos jūros, esame privilegijuoti jau nuo senų laikų, nes čia yra apie 80 proc. visame pasaulyje žinomo gintaro. Nors didžiausi telkiniai priklauso Kaliningradui, rasti išplautą gintarą Latvijos ir Lietuvos pakrantėje -jokių problemų, jei tik žinomos tikrosios vietos.

O paties rastam gintarui - net jei tai tik smulkus žvirgždas-priskiriama pati didžiausia gydomoji galia.

Kur veda gintaro gija

Šalia tradicinių gintaro panaudojimo būdų papuošalams, amuletams, užpiltinėms, tepalams, sparčiai plinta naujoviški jo pritaikymo būdai, atlikta daug tyrimų apie vertingąsias šių suakmenėjusių pušų sakų savybes, mokslininkai kūrybingai jungia tradicijas su technologijomis.

Visame pasaulyje jau nuskambėjo Rygos technikos universiteto (RTU) vadovaujančios tyrėjos, Biotekstilės medžiagų mokslinių tyrimų laboratorijos vedėjos Ingos Lašenko atliktas darbas, gaminant iš esmės naują kompresinio trikotažo rūšį su gintaro gija, kuri įrašyta jau į 2016 metais išleistą britų knygą apie pasaulio tekstilės srities naujoves. Kaip mokslininkė jau ne kartą pasakojo, gintaro gija pradėjo vyniotis 2006 m. Egipto nacionalinėje bibliotekoje Kaire, kur ji aptiko raštą apie gintaro pritaikymą senovės Egipte. Senieji egiptiečiai gintariniuose induose laikė kraują, nes ši medžiaga neleido jam sukrešėti. Pirminė I. Lašenko idėja buvo tam artima - kurti išvalytų gintaro dulkių praturtintą medžiagą, kurią būtų galima naudoti dirbtinėms kraujagyslėms.

Jau seniai žinoma, kad gintaras turi daugiau nei keturiasdešimt įvairių cheminių elementų ir biologiškai aktyvių medžiagų, iš kurių svarbiausia - gintaro rūgštis. Ši rūgštis - stiprus biostimuliatorius, galintis pagerinti imunitetą, gintaro rūgštis pasižymi ir antioksidacinėmis savybėmis. Ji didina raumenų tonusą, atlieka svarbų vaidmenį, neleisdama formuotis trombams kraujagyslėse.

Gintaro gija gaminama išvalytus gintaro miltelius įterpiant į poliamido siūlą. „Pirma, šią naują medžiagą galima naudoti mados industrijoje. Antra, medicinos srityje. Ją galima naudoti gaminant implantus, nes gintaras turi savybių, neleidžiančių formuotis trombams. Taip pat gintaras skatina kraujo tekėjimą kapiliarais, dėl to atsinaujina oda. Trečia, gaminant higienos prekes. Po atliktų bandymų su gyvūnais įrodyta, kad gintaru impregnuotos servetėlės palankiai veikia odą, ji atrodo jaunesne", - pasakoja išradėja.

Už gintaro gijos išradimą Ingai Lašenko yra išduoti trys patentai, vienas jų -tarptautinis. „Gija - ne vienintelis gintaro pritaikymo būdas. Populiarūs ir itin paklausūs išvalyti gintaro milteliai, juos labai noriai naudoja kosmetikos įmonės, kurioms šie milteliai praverčia gaminant kremus", - tęsia mokslininkė. Atlikdama tyrimus ji atskleidė įdomų dalyką: keičiant gintaro miltelių koncentraciją suspensijoje, keičiasi jos poveikis. Vienu atveju suspensija skatina plaukų folikulų augimą, o skystis su kita gintaro koncentracija stimuliuoja odos ląstelių regeneraciją ir senų ląstelių atsinaujinimą.

„Man svarbiausia, kad šis išradimas, šie patentai liktų Latvijoje. Tebus tai mūsų know-how, mūsų galimybė - visai kaip Kinijai - šilkas, Australijai - vilna arba Prancūzijai laikra. Tegu Latvija bus žinoma dėl gintaro gijos“, - pabrėžia mokslininkė.

Gintaro subtilybės

Gintaro dulkės, milteliai ir smėlis - taip šie produktai vadinami pagal susmulkinimo laipsnį - tampa naujausia mada grožio salonuose ir SPA procedūrose. Iš esmės tai yra gintaro rūgšties ir gintaro aliejaus koncentratas. Jis naudojamas įvairiuose kremuose ir serumuose, veido ir kūno šveitikliams, pirties ritualams ir masažams.

Gintaro kompresų metodas buvo toks efektyvus, kad padėjo ne tik išsivaduoti nuo radikulito, osteochondrozės, artrozės ir artrito skausmų, bet ir išgydyti įvairias vidaus organų ligas.

Gintaro dulkės - jokia naujiena. Jau senovės Romoje jas, sumaišytas su medumi, naudojo gerklės, ausų ir akių negalavimams gydyti, o įmaišytas į vandenį - nuo skrandžio ligų.

Latvijos pirtininkai, masažuotojai, kosmetologai ir kiti specialistai naudoja smulkintą gintarą, įtrindami jį į odą. Tiesa, metodai skiriasi: vieni pripažįsta dulkių įtrynimą į sausą odą, kad jos įsikrautų - tada bus elektrostatinio trinties lauko efektas. Kiti, atvirkščiai, naudoja šiek tiek aliejaus, padedančio gintarui giliau įsiskverbti į odą, taip pagerinant kraujotaką, atnaujinant odą, išlyginant raukšles. Liaudies medicinos žinovai pabrėžia stiprų energinį gintaro poveikį.

Gintaro miltelių galima įsigyti ir parduotuvėse, ir internete, taip pat jų galima pasigaminti namų sąlygomis. Gintaro gabaliukus reikėtų suskaldyti plaktuku ir po to susmulkinti akmens grūstuvėje arba sumalti kavamalėje smulkiu malimu, kad neliktų aštrių, kampuotų gabaliukų, galinčių traumuoti odą.

Gautą gintaro pudrą galima įmaišyti į veido arba rankų kremą, masažo aliejų. Rekomenduojama rinktis vaikams skirtą kremą arba kosmetiką, kurioje mažiausiai cheminių priemaišų. Viską gerai išmaišykite ir palikite porai dienų susigerti.

Jei kamuoja sloga, liaudies medicinos žinovai pataria gintaro dulkių įtrinti į plaštakas ir pėdas, o jei kankina pleiskanos - dulkių galima įtrinti į galvos odą. Kamuojant hemoroidams, naudojamos žvakutės iš gintaro dulkių, rišamoji
medžiaga - aliejus ir riebalai. O masažui imami lininiai maišeliai arba įkaitinti ryšulėliai, pripilti gintaro miltelių. Šie maišeliai pašildomi maždaug iki 40 °C temperatūros - geriausia dubenėlyje virš arbatinės žvakės - ir lengvais judesiais limfos cirkuliacijos kryptimi masažuojamas kūnas.

Gintaro maišeliais taip pat galima masažuoti skaudančius sąnarius (nuo viršaus ir apačios). Įkaitintus ryšulėlius taip pat galima dėti ant akių, norint sumažinti nuovargį. Maišelius galima naudoti daug kartų.

„Gintaro vonia" ir kiti rusų išradimai

Rusų mokslininkai daugelį metų kūrė naują gintaro terapijos ir profilaktikos metodiką. Medicinos daktaras, Tarptautinės fundamentalaus švietimo akademijos profesorius Nikolajus Moškovas iš Kaliningrado kaip vieną iš metodų siūlo gintaro miltelių kompresus. Jie dedami ant odos toje vietoje, kuri yra virš skaudančio organo (arba ant biologiškai aktyvių taškų), ir po to šios sritys specialiai masažuojamos. Norintiems sustiprinti gydomąjį poveikį, profesorius į gintaro pudrą dar pataria įdėti gintaro rūgšties.

Taip pat pastaraisiais metais Rusijoje paplitęs šis metodas: smulkūs gintaro gabaliukai lipnia juosta vienai arba dviem paroms pritvirtinami prie plaštakų sąnarių ir ant biologiškai aktyvių kūno taškų.

Kas valandą šiuos taškus maždaug minutę reikia masažuoti. Metodas buvo toks efektyvus, kad padėjo ne tik išsivaduoti nuo radikulito, osteochondrozės, artrozės ir artrito skausmų, bet ir per trumpą laiką išgydyti įvairias vidaus organų ligas. Pastebėta, kad gintaras sugeria neigiamą ligos pažeistų vietų energiją ir patamsėja, kartais net pajuoduoja, kai jis nuimamas, tačiau taškuose, kur su kaupu cirkuliuoja įprasta energija, gintaras gali pašviesėti.

Taip pat didelio dėmesio sulaukė vadinamoji gintaro vonia - fizioterapijos metodas, kurį 1998 metais patentavo gydytojai iš Sočio, Jurijus Bobko ir Valerijus Udalovas. Metodo esmė: 15-30 minučių biologiškai aktyvūs paciento taškai veikiami kontakto su gintaru, sušildytu iki 37-38 laipsnių; rekomenduojamas kursas: 8-10 procedūrų.

Jau senovės Romoje gintaro dulkės, sumaišytos su medumi, buvo taikomos nuo gerklės, ausų ir akių ligų. Žmonės suvokė, kad gintaro dūmai turi gydomųjų ir valomųjų gebėjimų.

Vadinamoji gintaro vonia - tai monolitinė marmuro plokštė nedideliais kraštais, pastatyta ant elektra šildomos kušetės. Ant plokštės tolygiu sluoksniu išbarstyti gintaro gabaliukai, ne didesni nei 2-3 cm, kurių bendras svoris neviršija 40 kilogramų. Kadangi marmuro šiluminė talpa didelė, tolygiai įšyla visi gintaro gabaliukai, o 10 cm aukščio kraštai leidžia juos paskleisti lygiai, kad gintaras liestųsi mažiausiai su puse kūno paviršiaus, t. y. vienu metu su daugybe aktyvių taškų.

Šiuo metodu Sočio gydytojai, kaip rodo jų klinikinė patirtis, sėkmingai gydė arba palengvino būklę įvairiais atvejais: žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, varikoze, turintiems sąnarių ir stuburo problemų, sergantiems plaučių ligomis (įskaitant bronchų astmą), virškinimo organų ligomis, turintiems tulžies latakų akmenų, sergantiems inkstų akmenlige, riebaline hepatoze ir ciroze, turintiems urologinių ir ginekologinių problemų (įskaitant mastopatiją ir miomą), kamuojamiems padidėjusios skydliaukės, celiulito, neurozių, centrinės nervų sistemos traumų pasekmių ir kitų ligų.

Gydytojai konstatavo: „Visais atvejais pacientai pripažino subjektyvų būklės pagerėjimą ir patologinių ligos simptomų regresiją - tai patvirtino ir objektyvūs tyrimo metodai. Gintaras trečdaliu pratęsia aktyviausią gyvenimo dalį, jam būdingas imunitetą gerinantis, saugantis nuo uždegimų, absorbuojantis, kraujo srautą (regioninę kraujotaką) aktyvinantis poveikis patologiniame židinyje."

1999 metais gintaro vonios autoriai gavo sidabro medalį Pasaulinėje išradimų parodoje „Eureka", o dabar šis metodas plačiai taikomas ne tik Rusijos ir Ukrainos sanatorijose ir kurortuose, bet ir Japonijoje. Tarp kitko, japonai naudoja gintaro gabaliukus masažuodami pėdas ir akupunktūros adatų galuose bei pradėjo gaminti muilus, kremus, dantų pastas ir žvakes su gintaro milteliais.

Gintaro kambario paslaptis

Caro pilies Gintaro kambarys, kurį per karą nacistai pavogė, garsus visame pasaulyje; jis vis dar nerastas, o Rusijoje atidarytas vis labiau populiarėjantis gydomasis gintaro kambarys.
Ufos gydytojas Razifas Rapijevas, buvusios TSRS lengvosios atletikos rinktinės gydytojas, dar tarybiniais laikais girdėjo apie stebuklingąsias tabletes Nr. 5, kuriomis patys aukščiausi partijos funkcionieriai stiprino savo imunitetą, įgydavo žvalumo ir energijos, taip pat prireikus gydydavo... pagirias.

Tai buvo gintaro rūgšties tabletės. R. Rapijevas jas prisiminė, kai nusprendė savo pacientus gydyti, taikydamas gintaro terapiją. Tačiau jis sugalvojo duoti ne tablečių, o siūlyti patirti gintaro naudą natūralesniu būdu - per kvėpavimo sistemą.

R. Rapijevo idėja įsikūnijo gintaro kambaryje, įrengtame vietos sanatorijoje, ir iš karto labai išpopuliarėjo. 2003 metais gintaro kambarys kaip išradimas pateko net į Gineso rekordų knygą. Prieš keletą metų gydytojas atidarė antrą gintaro kambarį, kuris tuo metu buvo pats didžiausias pasaulyje, tačiau jis svajoja įsteigti gintaro institutą Pietų Urale. Norint įrengti 42 kvadratinių metrų dydžio patalpą, reikėjo tonos neapdoroto gintaro, kurį R. Rapijevas nusipirko Kaliningrade. Kambaryje gintaro gabaliukais pagal specialią technologiją visiškai padengtos sienos ir lubos, ir, kai pacientai susėda, kojas jie įmerkia į specialias voneles su gintarais.

Daugelio metų tyrimai, kuriuos R. Rapijevas atliko kartu su kolegomis, patvirtino, kad buvimas gintaro kambaryje palankiai veikia sveikatą. Viena valanda, praleista gintaro kambaryje, lygiavertė parai, kurią žmogus praleistų pačiame gryniausiame reliktinių spygliuočių miške. Tuo metu per žmogaus kvėpavimo sistemą praeina daugiau nei penki milijardai neigiamų jonų - tai 60 kartų daugiau nei įprastomis sąlygomis. Gintaro kambaryje neigiamų jonų koncentracija - daugiau nei 6000 jonų kubiniame centimetre. Palyginkime: įprastame bute jų yra tik apie 100 jonų kubiniame centimetre, prie jūros - apie 3000 jonų ir miške - apie 4000 jonų kubiniame centimetre. Remiantis jonų terapija, neigiami jonai pagerina mūsų savijautą, o teigiami - ne tokie palankūs sveikatai - pagreitina kvėpavimą, mažina gebėjimą susikaupti, sukelia nuovargį ir galvos skausmus.

Kadangi gintaro kambaryje oras prisodrintas gintaro rūgštimi, vieno seanso metu žmogus gauna būtiną dienos normą. Be to, gintaro kambaryje greitai žūva visi kenksmingi mikrobai ir bakterijos, nes negali ten daugintis. Tai natūraliai sterili aplinka. Kadangi gintaras yra dielektrikas (praktiškai nelaidus elektros srovei), jis žmones bent jau laikinai išvalo nuo vadinamosios klaidžiojančiosios srovės. Taip pat svarbu, kad gintarą sudaro dešimtys pačių gryniausių mikroelementų: selenas, jodas, cirkonis ir kt., mus pasiekę iš 50 milijonų metų praeities - iš dalies jie taip pat lakioja ore.

Gydytojas R. Rapijevas mano, kad gintaro kambariai yra nepakeičiami žmonėms, kenčiantiems nuo lėtinio nuovargio sindromo, ir kad dviejų trijų seansų užtenka išsigydyti arba atlikti atipinės pneumonijos profilaktiką.

Gintaro terapijos kambariai pagal R. Rapijevo technologiją atidaryti Karlovy Varų kurorte (Čekija), Atėnuose (Graikija), Kazanėje (Tatarstanas), keliuose miestuose Baltarusijoje ir kitur. O kaliningradiečiai atidarė kitokį - sensorinį - gintaro kambarį vaikams psichoneurologinėje sanatorijoje - tai visiškai nauja gintaro terapijos kryptis.

Viena valanda, praleista gintaro kambaryje, lygiavertė parai, kurią žmogus praleistų pačiame gryniausiame reliktinių spygliuočių miške.

Geresnis už smilkalus

Ne visi gali mėgautis jonizuotu oru gintaro kambaryje, tačiau yra paprastesnis būdas įkvėpti gintaro. Įvairios tautos jau prieš mūsų erą gintarą naudojo kaip smilkalus sakraliniuose ritualuose Babilonijoje, Egipte, Indijoje, Graikijoje, Romoje. Nors tai panašu į brangios medžiagos švaistymą vėjais, tai buvo laikoma ne gintaro naikinimu, o išaukštinimu, nes kvapnūs dūmai padėjo bendrauti su dieviškosiomis galiomis, jas „pamaitinti". Degindavo ir sveikus gintaro gabaliukus, ir gintaro miltelius - grynus ir sumaišytus su kitomis kvapniomis medžiagomis. Kinijoje dar XIX a. gintaro gabaliuko deginimas reiškė didžiausios garbės ir pagarbos išraišką svetimšaliui arba nepaprastam svečiui, ir, kuo daugiau sudegindavo, tuo didesnę pagarbą išreikšdavo.

Išskirtinį vaidmenį gintaro smilkalai vaidino Radžastane, Indijoje, kur jį smilkė ir radžos pilyje, ir kukliausiuose būstuose, net laivuose. Indai manė, kad gintaro aromatas saugo nuo piktos akies ir nelaimių bei ypač gerai veikia širdį. Indai gintarui priskyrė ir afrodiziako savybių: eteriniu gintaro aliejumi kvepindavo jaunųjų lovą vestuvių naktį. Šiais laikais Indijoje gintaro smilkalai taip pat labai paklausūs, juos ten vertina labiau nei tikruosius smilkalus (bosvelijos medžio sakus).

Senovėje žmonės manė, kad gintaro dūmams taip pat būdinga gydomoji ir valomoji galia. Lietuvių žyniai gintarą vis dar plačiai naudoja savo ritualuose, pavyzdžiui, išvalo patalpą, mesdami saują gintaro dulkių į ugnį. Taip dezinfekuojama ir iškūrenta pirtis, kurioje vyks gimdymas. Šią praktiką perėmė bažnyčios, ir dar šiais laikais Lietuvos ir Lenkijos bažnyčiose gintaro smilkymas naudojamas bažnyčios ritualuose ir dezinfekuojant orą, siekiant apsaugoti bažnyčios lankytojus nuo oru plintančių infekcinių ligų.

Liaudies medicinoje gintaro dūmai buvo naudojami suskaudus ausims ir susirgus angina - uždegdavo gintarą ir nukreipdavo dūmus į ausį. Norint, kad jie patektų į gerklę, ligonis turėjo pasilenkti virš dūmų srovelės arba naudoti popieriaus tūtelę.

Degdamas gintaras išskiria eterinį gintaro aliejų ir kitus eterinius junginius, ir, kaip manoma, eterinis aliejus yra pati gryniausia gintaro dalis. Galbūt verta retkarčiais pasmilkyti vieną kitą gintaro gabaliuką? Tiesa, 50 milijonų metų senumo gamtos šedevras išgaruos ore, bet, jei galima įkvėpti jo dvasios ir pavyksta palaikyti ryšius su Visatos informacija?