Hitlerio nematomas „stealth” lėktuvas

Yra manančiųjų, jeigu Antrasis pasaulinis karas butu trukęs kiek ilgiau, jo baigtis galėjo būti visiškai kitokia. Sprendžiant iš daugybės dokumentu ir liudininkų parodymų, Trečiojo reicho laboratorijose buvo kuriamas ginklas, kuris gerokai lenkė laiką, todėl Hitleris, iki paskutinės minutės tikėjęsis pakreipti karo eigą, ko gero, tam turėjo pagrindo. Nacių mokslininkai ir konstruktoriai dirbo, kurdami atominę bombą, variklius tarpžemyninėms balistinėms raketoms ir pirmąjį pasaulyje „nematomą lėktuvą”.

Nematomumo menas

Visais laikais vienu iš sėkmingų kovinių veiksmų pagrindu buvo netikėtumas, o labiausiai triuškinantys kariniai smūgiai visada būdavo suduodami priešininkui to nesitikint. Kai buvo sukurti radarai, atsirado būtinybė karinę techniką padaryti nematoma. Labiausiai žinoma ir reklamuojama pasaulyje technologija yra „stealth”.

Kalbėti apie „Stealth” bombonešių „nematomumą ir nepažeidžiamumą” reikia kalbėti labai rezervuotai. Nematomi šių bombonešių trūkumai paaiškėjo tiek karinės operacijos „Audra dykumoje”, tiek pilietinio karo buvusioje Jugoslavijoje metu. Yra žinoma, kad Serbijos priešlėktuvinei gynybai pavyko numušti 3 bombonešius „F-117 stealth”. Žymiai įdomiau yra tai, kad pirmieji darbai, siekiant sukurti „nematomą lėktuvą”, buvo vykdomi Vokietijoje, o JAV šie darbai buvo tik pratęsti.

Antrojo pasaulinio karo metu Vokietija karinių technologijų srityje žymiai lenkė tiek JAV, tiek SSRS, galėjo naudotis didžiuliu moksliniu potencialu. Nuo 1943-ųjų metų pagrindinės nacių viltys pakeisti karo eigą buvo susijusios su naujomis technologijomis, kurios turėjo būti panaudojamos, kuriant „keršto ginklą”. Projekte tokiu ambicingu pavadinimu didelis dėmesys buvo skiriamas aviacijai ir naujausių bombonešių kūrimui, kurie visus egzistuojančius analogus turėjo lenkti greičiu, skrydžio tolumu ir sugebėjimu išlikti nepastebėtiems priešo radarų.

Liuftvafės vadas Hermanas Geringas konstruktoriams kėlė visiškai konkrečią užduotį: bombonešis turi gabenti 1000 kg svorio krovinį 1000 km atstumu ir išvystyti 1000 km/h greitį. Spręsti šį uždavinį buvo patikėta broliams Hortenams – aviacijos konstruktoriams, kurie pasiūlė sukurti pirmąjį pasaulyje reaktyvinį lėktuvą pagal aerodinaminę „skraidančiojo sparno” schemą.

Broliai Hortenai

Reaktyvinis bombonešis „Horten Ho-229″ buvo unikalus to meto projektas. Šiuolaikinis amerikiečių bombonešis „B-2″ išoriškai yra beveik tiksli kopija lėktuvo, kurį kūrė Reimaras ir Valteris Hortenai. „Ho-229″ korpusą daugiausia sudarė mediena, lėktuvas praktiškai neturėjo fiuzeliažo ir galėjo išvystyti greitį iki 970 km/h. Broliai Hortenai norėjo sukurti lėktuvą su minimaliu pasipriešinimu, todėl „Ho-229″ neturėjo vertikalios uodegos, o valdymas vyko spoileriais, įrengtais sparne.

Pati revoliucingiausia idėja buvo Reimaro Horteno pasiūlymas padengti lėktuvo korpusą medžio anglių dulkių ir medienos klijų mišiniu, dėl kurio lėktuvo paviršius turėjo sugerti elektromagnetinį spinduliavimą. Pagal vokiečių konstruktorių planą tokia danga kartu su specialia lėktuvo forma turėjo „Ho-229″ padaryti nematomu priešininko radarams.

Stimulu sukurti lėktuvą, kuris būtų nepažeidžiamas antžeminės priešlėktuvinės kariuomenės, buvo ne tik potraukis aviacijos konstrukcijai, bet ir siekis atkeršyti už trečiąjį brolį Volframą, kuris žuvo 1939-ais metais vokiečių bombonešių antskrydžio ant Prancūzijos Diunkerko miesto metu. Be to, Valterio Horteno, karo lakūno, atmintyje visiems laikams įsiminė kovos su Didžiąja Britanija, kuriose jis neteko daugiau nei 100 kolegų.

XX amžiaus 4-ame dešimtmetyje Vokietija, nežiūrint į Versalio sutartį, kuria buvo draudžiama jai turėti naujausius karinės technikos ir ginkluotės pavyzdžius, išgyveno tikrą pusiau pogrindinį susižavėjimo aviacija bumą. Visoje šalyje buvo kuriami „civiliniai aeroklubai”, kuriuose Pirmojo pasaulinio karo veteranai vokiečių paauglius mokino aviacijos disciplinos subtilybių.

Į šią visuotinę bangą pateko ir broliai Hortenai, kurie, dar būdami vaikais, savo tėvų namuose rinkdavo natūralaus dydžio medinius lėktuvų modelius. Pirmasis sklandytuvas „Horten I” ėmė skristi dar 1931-ais metais, kai Valteriui ką tik buvo sukakę 16 metų. Žinias, sukauptas kuriant šį sklandytuvą, jis vystė visuose vėlesniuose projektuose ir padarė išvadą, kad „švarus sparnas” turi žymiai mažesnį aerodinaminį pasipriešinimą.

1936-ais metais Reimaras ir Valteris įstojo į liuftvafę, tačiau ir toliau aktyviai užsiėmė konstravimu. Vieno dvimotorio jų sukurto sklandytuvo bandymas baigėsi nelabai sėkmingai – nors ir įgijo vertingos patirties, Reimarui buvo sulaužytas žandikaulis, o Valteris neteko kelių dantų.