Iš kur atsiranda sparnuoti monstrai?

Legendos apie sparnuotus monstrus egzistuoja beveik visose pasaulio tautose, o mitų apie juos šaknys siekia labai senus laikus. Slavai pasakoja apie stebuklingus paukščius Siriną ir Alkonostą, senovės judėjai – apie sparnuotus angelus ir demonus, senovės graikai – apie harpijas. Įdomu tai, kad skirtinguose tautose šie sutvėrimai buvo apibūdinami praktiškai vienodai. Ar tai neliudija, kad žmonės savo akimis matė tokias sparnuotas pabaisas?

„Pašauta“ legenda

Šiaurės Amerikos indėnai jau tolimoje senovėje pasakojo apie Griaustinio paukštį, panašų į audros debesį. Tai, kad tai visiškai ne legenda, labai greitai įsitikino pirmieji baltieji persikėlėliai, radę prieglobstį Didžiųjų ežerų apylinkėse. XVII-XIX amžiais didžiulį paukštį matė daug kartų, o 1890-ais metais dviem kaubojams pavyko jį nušauti.

Nematytą laimikį ne be vargo pavyko nugabenti į artimiausią miestelį. Vietiniame laikraštyje šiam įvykiui buvo paskirtas visas pirmasis puslapis. Straipsnyje buvo rašoma, kad ištiesti didžiulio paukščio sparnai siekė 15 m, jo kūno ilgis – 10 m, o galva nuo viršugalvio iki snapo galo – apie 1,5 m! Straipsnio autorius tvirtino, kad keistojo paukščio snapas labiau buvo panašus į nasrus, nes jame buvo dantys. Ant padaro kūno nebuvo plunksnų, o sparnai buvo sudaryti iš „pusiau permatomos membranos, kurią kulkos pramušė be didelio vargo“. Keistasis paukštis buvo sudegintas, reikalaujant vietinei religinei organizacijai, kuri jį paskelbė „pragaro išpera“.

Avių ir žmonių užpuolimas

Galima teigti, kad JAV keisti skraidantys sutvėrimai matomi vos ne dažniau, nei visame likusiame pasaulyje. XX amžiuje daugiausia tokių nutikimų įvyko 1976-ais metais, kai keistas sutvėrimas, panašus į pterodaktilį, terorizavo fermerius, gyvenančius Rio Grandės slėnyje Teksase.

Pirmasis su šiuo padaru susidūrė rančos savininkas Džo Suaresas. Sausio 12 d. ryte jis pastebėjo, kad kažkas į gabalus sudraskė jo avis. Aplink įvykio vietą nebuvo jokių pėdsakų, todėl atvykę policininkai niekaip negalėjo suprasti, kokiu būdu buvo sudraskyti gyvūnai. Vienintelė užuomina atrodė labai absurdiška – tą naktį, kai buvo užpultos avys, Suaresas atsibudo nuo keisto triukšmo, kurį kėlė virš jo namo plasnojantys sparnai. Vyras buvo įsitikinęs, kad padaras, kuris kėlė tokį triukšmą, buvo žymiai didesnis už bet kokį skraidantį grobuonį. Policininkai Suaresą įtikinėjo – kad ir kas plasnojo naktį sparnais, daugiau nebegrįš.

Tačiau tvarkos sergėtojai apsiriko – padaras grįžo. Vėlyvą sausio 14 d. vakarą jaunas teksasietis Armandas Grimaldas sėdėjo vidiniame savo namo kiemelyje ir rūkė cigaretę. Netikėtai kažkas, ką jis paskui pavadino „pragaro padaru“, puolė jį tiesiai iš dangaus. Skraidantis sutvėrimas, kurio ištiesti sparnai buvo 3 m ilgio, žaižaruojančiomis raudonomis akimis, juodai-ruda oda ir snapu, nusėtu dantimis, nagais įsikabino į Grimaldą ir pabandė pakelti jaunuolį į orą. Išgirdę vaikino riksmus į kiemą išbėgo žmonės ir pamatė, kaip padaras, metęs savo auką, išnyko nakties tamsoje. Sužeistas ir didžiulį sukrėtimą patyręs jaunuolis buvo nugabentas į ligoninę.

Kaip ir daugelis žmonių, susidūrę su nepaaiškinamu dalyku, Armandas Grimaldas ir jo šeima tapo pašaipų objektu daugeliui teksasiečių, kurie negalėjo patikėti visa šia istorija. Tačiau keisti nutikimai tęsėsi.

Monstrai iš enciklopedijos

Tų pačių metų sausio 31 d. kažkas labai didelis įsirėžė į Alveriko Gvajardės sunkvežimį. Kai vairuotojas išlipo iš kabinos, norėdamas išsiaiškinti, kas atsitiko, jis susidūrė su padaru, kurį vėliau apibūdino, kaip esantį „iš kitos planetos“. Tamsus padaras be plunksnų, panašus į milžinišką šikšnosparnį, grėsmingai šokinėjo asfaltu link vyro, leisdamas baimę keliančius kvaksinčius gerklinius balsus. Gvajardė metėsi atgal į kabiną ir per langą pamatė, kaip padaras pakilo į orą ir išnyko tamsoje.

Praėjus beveik mėnesiui, vasario 24 d., aukštai danguje sklandančią reptiliją, kurios išskėsti sparnai buvo apie 6 m ilgio, matė trys mokytojos, vykusios į darbą San Antonijuje. Vėliau viena jų, Patricija Briant, papasakojo, kad šio padaro sparnai buvo padengti oda ir kad sparnai buvo naudojami kaip plokštuma sklendimui. Mokytojos pažvelgė į enciklopedijos skyrių, kuriame buvo pateikiami duomenys apie dinozaurus, ir atpažino, kad jos matė pterodontą – skraidantiems ropliams priskiriamą būtybę, kurie, kaip mano paleontologai, išmirė prieš 150 milijonų metų.

Tą dieną keistą skraidantį sutvėrimą matė ne tik šios trys mokytojos, bet ir daug Teksaso gyventojų, daugiausia automobilių vairuotojų. Po šių įvykių padarų pasirodymai liovėsi. Tik praėjus šešiems metams, 1982 m. rugsėjo 14 d., vieną tokį padarą pamatė greitosios pagalbos automobilio vairuotojas Džeimsas Tompsonas greitkelyje šalia sienos su Meksika. Tompsonas, pasakodamas vietiniams korespondentams apie tai, ką pamatė, sakė, kad gyvūno oda priminė pilką grubios faktūros medžiagą ir neturėjo jokių plunksnų. Pasakojimo metu liudininkas pabrėžė, kad jo matytas padaras neabejotinai yra pterodaktilis.

Pasala „mirties šaukliui“

Pranešimai apie paslaptingus sparnuotus monstrus dažniausiai atkeliauja iš mažai apgyvendintų ir laukinių mūsų planetos rajonų. XX amžiaus 8-ame dešimtmetyje tokį padarą pavyko pamatyti amerikiečiui gamtininkui Aivenui Sandersonui Kamerūne.

Ekspedicija, kuriai vadovavo Sandersonas, įsirengė stovyklą atokiuose Asumbo kalnuose ant nedidelės upės kranto. Mokslininkas rašė: „Kažkas man šūktelėjo: „Saugokis!“ Aš pakėliau galvą ir pamačiau tiesiai į mane virš vandens skrendantį kažkokį juodą padarą, kurio išskleisti sparnai buvo dvigubai didesni nei erelio. Prieblandoje negalėjau jo gerai įžiūrėti, tačiau gerai įsiminiau pravertus nasrus ir aštrių baltų dantų pusratį. Aš puoliau į vandenį, o kai išnėriau, padaras jau buvo dingęs“.

Sandersonas ir kiti ekspedicijos nariai, apstulbinti keistojo padaro pasirodymo, ėmė stebėti ar dar kartą jis nepasirodys. Neužilgo jis vėl pasirodė virš stovyklos. Sparnuotasis monstras, panašus į pterodaktilį, atskrido taip greitai, kad niekas nespėjo iššauti. Kaukšėdamas dantimis, jis korpusu smogė vienam ekspedicijos dalyviui ir jį parvertė. Po to užpuolikas apskriejo keletą ratų neaukštai virš pargriauto žmogaus ir, sklęsdamas vos vos virš žemės, pasislėpė vandens augalų brūzgyne.

Kai zoologas apie pabaisą papasakojo palydovams, šiuos apėmė siaubas. Paaiškėjo, kad tarp vietinių genčių paslaptingas svečias buvo liūdnai pagarsėjęs kaip „mirties šauklys“. Pagal tuose kraštuose paplitusią legendą, žmogus, kuris pamatė šį sparnuotą ir dantingą padarą, greitai mirs.

Atsitikimas Sibire

Nors Sibiras labai didelis, jame žmonių mažai, tačiau irgi pasitaiko susitikimų su skraidančiais monstrais. Štai ką XX amžiaus pradžioje rašė žinomas Užbaikalės ir Usurijos krašto tyrinėtojas Vladimiras Arsenjevas savo dokumentinėje knygoje „Dersu Uzala“: „Atsitikę tai, ko visiškai nelaukiau. Išgirdau sparnų plasnojimą… Iš rūko išlindo kažkokia masė, didžiulė ir tamsi, ir nuskrido virš upės. Pasigirdo riksmai, panašūs į moters riksmą… Vakare vietiniai gyventojai ėmėsi gyvai aptarinėti šį įvykį ir papasakojo, kad šiose vietose gyvena „žmogus, galintis skristi oru“.

„Skraidantis nesusipratimas“

Ką gi vis tik matė liudininkai? Nežinomą paukštį? Tačiau yra žinoma, kad paukščiai neturi dantų. O gal tai buvo milžiniškas šikšnosparnis? Patyrę gamtininkai Sandersonas ir Arsenjevas būtų tikrai jį atpažinę. Nejaugi tai iš tikrųjų buvo priešistorinis skraidantis roplys, išlikęs negyvenamuose Amerikos rajonuose, ekvatorinėje Afrikoje ir Pietų Sibiro taigoje?

Reikia turėti omenyje, jeigu panašios būtybės iš tiesų gyvena atkampiuose planetos kampeliuose, tam, kad išliktų kaip rūšis, jų populiacija turi būti ne mažesnė nei tam tikras individų skaičius – apie 50-100. Tai reiškia, kad jie turi pasirodyti ne retkarčiais, su metų ar net dešimtmečių pertraukomis, o žymiai dažniau. Be to, tokių didelių padarų perėjimo vietos laikui bėgant būtinai taptų žinomos, ypač tai liečia Teksasą, kuris nėra kokia dykynė.

Teorija apie tai, kad pterodaktiliai išgyveno iki mūsų dienų, atrodo tokia neįtikėtina, jog dauguma mokslininkų ją atmeta, kaip neturinčią jokio pagrindo. Tačiau pranešimų apie šiuos sutvėrimus tiek daug ir liudininkų parodymai tokie įtikinami, jog kai kurie tyrėjai rimtai tiki, kad kažkokie mokslui nežinomi sutvėrimai iš tiesų pasirodo mūsų danguje, tačiau tai yra ne pterodaktiliai, o ateiviai iš paralelinių pasaulių. Juo labiau, kad „pterodaktilių“ aprašymai įvairiuose epizoduose skiriasi, ir gana smarkiai. Tai taikoma ne tik padarų dydžiui, bet ir jų išorei. Kai kuriais atvejais liudininkai juos apibrėžia kaip „sparnuotus į žmones panašius sutvėrimus“, o kitais – kaip paukščius su „žmogaus galva“.

Jokios abejonės, skraidančių monstrų paslaptis priskiriama toms, kurias skeptikai atmeta be jokių abejonių. Iki to laiko, kol bent vienas toks „paukštis“ nebus nušautas ar pagautas, esame įsitikinę, viskas taip ir liks.