Kaip skiepai veikia

Kad protingai naudotis skiepais, pirmiausia reikia suprasti, kaip tie skiepai veikia. Iki dabar skiepų veikimo mechanizmas visada buvo aiškinamas labai paprastai: jie iššaukia antikūnų (titrų) padidėjimą prieš tam tikros ligos antigeną (bakterija, virusas). Paskutiniu metu mokslas sužinojo, kad žmogaus imuninė sistema daug sudėtingesnė, negu buvo manoma. Ji susideda iš dviejų funkcionuojančių dalių ar skyrių, kurie gali bendradarbiauti arba būti antagonistais priklausomai nuo individo sveikatos stovio.

Viena dalis – humoralinė imuninė sistema (arba sutartinai Th2 – funkcija), kuri pirmiausia gamina antikūnus kraujyje, vykdydama imuninės sistemos svetimų antigenų aptikimo ir atpažinimo funkciją organizme.

Kita – ląstelinė imuninė sistema (sutartinai  Th1 – funkcija), kuri naikina, perdirba ir pašalina svetimus antigenus iš organizmo dėka savo ląstelių, kurios randasi užkrūčio liaukoje, tonzilėse, adenoiduose, blužnyje, limfmazgiuose ir limfinėje sistemoje visame organizme. Ši suardymo, perdirbimo ir išvedimo iš organizmo  proceso dalis žinoma kaip aštri uždegiminė reakcija, dažnai lydima klasikinių uždegimo simptomų: skausmo, silpnumo, gleivių, pūlių išsiskyrimo, odos paraudimo ir diarėjos.

Šias dvi funkcines imuninės sistemos dalis galima palyginti su dviem funkcijomis mityboje: degustacija ir maisto atpažinimas iš vienos pusės, ir virškinimas bei atliekų išvedimas iš kitos. Analogiškai ir humoralinė (Th-2) imuninės sistemos dalis bando, atpažįsta ir netgi įsimena svetimus antigenus, o ląstelinė (Th-1) dalis – perdirba ir išveda iš organizmo. Bet taip, kaip dažnas maisto degustavimas blogina apetitą, taip ir humoralinės sistemos „skonio“ receptorių per didelis jaudinimas antigenu slopins ląstelinės imuninės sistemos virškinimo ir išvedimo funkciją. Kitaip sakant, per didelė antikūnų gamybos stimuliacija gali nuslopinti ląstelinės imuninės sistemos aštrią uždegiminę reakciją.¹Taps aiškiau, jei imuninę sistemą įsivaizduosime kaip sūpuokles ar svarstykles. Ant vienos svarstyklių lėkštelės antikūnų gamyba (Th-2), ant kitos – aštri ląstelinės imuninės sistemos uždegiminė reakcija (Th-1). Sveikame organizme svarstyklės lengvai nusvyra į Th-1 pusę, kai organizmas turi tam tikrą infekciją perdirbti ir išvesti iš organizmo. Kai tai pasiekiama, svarstyklės lengvai nusvyra atgal į Th-2 pusę, kad pagaminti antikūnus, kurie sustabdys aštrią uždegiminę reakciją anksčiau, nei prasidės organizmo išsekimas, ir ligonis ims sveikti. Štai dėl ko antikūnų padaugėja kraujyje tik po ligos aštrios fazės, o ne jos pradžioje. Skiepai panašūs į tramdomuosius marškinius imuninei sistemai, todėl, kad ji pastoviai (kol nenustos funkcionuoti) palaiko balansą Th-2 pusėje, palaikydama tam tikrą antikūnų lygį, kuris „sustabdo“ ligą, nes jis sustabdo ir mūsų ląstelinės imuninės sistemos reakciją į virusą ar bakteriją, surištais su tam tikru susirgimu.Tai paaiškina poliariškai priešingus santykius tarp aštrių valančių uždegimų iš vienos pusės, ir alergijų bei autoimuninių uždegimų iš kitos. Kuo daugiau žmogus turi vieno, tuo mažiau jis turi kito! Vis didesnis mokslininkų skaičius mano, kad didėjantis alerginių ir autoimuninių ligų kiekis Amerikoje, Europoje, Australijoje ir Japonijoje (kurios stimuliuoja humoralinę Th-2 imuninės sistemos dalį) yra iššauktas nepakankamo ląstelinės Th-1 imuninės sistemos stimuliavimo, dėl aštrių uždegiminių atsakų ir valymosi nebuvimo vaikystėje.²

Mums reikia išsiaiškinti tuos faktorius, kurie sąlygoja šį pokytį imuninės sistemos funkcijoje arba iššaukia alergijų ir autoimuninių susirgimų augimą vaikystėje!

Skiepai – tai ligos agento ar jos antigeno įvedimas į konkretų organizmą, nesukeliant susirgimo. Jeigu ligos agentas įjungtų visą imuninę sistemą, jis sukeltų visus ligos simptomus. Ligos simptomai – tai visų pirma aštrios uždegiminės reakcijos į ligą simptomai (karščiavimas, skausmas, bloga savijauta, funkcijos netekimas).

Skiepo gudrumas yra tas, kad jis turi stimuliuoti imuninę sistemą lygiai tiek, kad būtų pagaminti antikūnai ir įsiminti antigenai, bet ne tiek, kad sukeltų aštrią uždegiminę ląstelinės imuninės sistemos reakciją, kuri padarytų mus sergančiais ta liga, kurios bandome išvengti! Tokiu būdu, skiepas labai stimuliuoja antikūnų gamybą (Th-2) ir mažai arba visai nestimuliuoja ląstelinės imuninės sistemos (Th-1). Vakcinos antigenai išdirbti taip, kad jie neliestų ląstelinės imuninės sistemos ir nebūtų jos perdirbti (Th-1) ir labai stimuliuotų humoralinę imuninę sistemą (Th-2).

Dabar nesunku matyti, kodėl pakartotiniai skiepai išbalansuotų imuninę sistemą į Th-2 pusę. Tai ypač gerai patvirtina karo Persijos įlankoje atvejis. Didžioji dalis skiepų perjungia imuninę funkciją nuo Th-1 į Th-2 – chroniška autoimuninė arba alerginė reakcija.³

Šių pamąstymų rezultatas toks: priešingai anksčiau egzistavusiai nuomonei, skiepai ne stiprina ir nepalaiko visos imuninės sistemos. Vietoj to skiepai stipriai stimuliuoja atpažinimo ir atsiminimo funkciją, kuri tuo pačiu slopina ląstelinę imuninę sistemą, ir tokiu būdu apsaugo nuo ligos.

Tai, ko išvengta – ne liga, o mūsų ląstelinės imuninės sistemos gebėjimas išaiškinti, sureaguoti į susirgimą ir įveikti jį !

Žmoguje nėra nė vienos sistemos, nuo psichikos iki raumenų ar imuniteto, kuri taptų stipresnė, išvengusi iššūkių, – tai įmanoma tik įveikiant juos. Išmintingas žingsnis būtų skiepų atrankinis, o ne masinis panaudojimas.

Kad skiepai būtų naudingi, o ne žalingi, mes turime iš anksto žinoti kiekvieno konkretaus skiepijamo atveju kokia imuninės sistemos funkcija dominuoja – Th-1 ar Th-2.
Žmonėms, pas kuriuos dominuoja funkcija Th-1, sukelianti daug aštrių uždegiminių procesų, nes ląstelinė imuninė sistema per aktyvi, skiepai galėtų subalansuoti imuninę sistemą ir būtų naudingi.
Žmonėms, pas kuriuos dominuoja Th-2 funkcija, sukelianti mažai aštrių uždegiminių procesų ir turinti tendenciją į chroniškus alerginius ir autoimuninius procesus, skiepai dar labiau sustiprintų Th-2 funkciją, tuo dar labiau išbalansuodama visą imuninę sistemą ir padarydama jiems dar didesnę žalą. Tai yra tai, kas įvyko su sindromu Persijos įlankoje.
Dabartinis skiepų panaudojimas medicinoje – rusiškos ruletės žaidimas, kurios metu ignoruojami individų skirtumai. Taip elgiantis vieniems žmonėms galima padėti, o kitiems – pakenkti. Jei medicina vystosi protinga linkme, tai turėtume išmokti atskirti specifinius kiekvieno žmogaus ypatumus ir turime išmokti, kaip individualizuoti mūsų gydymą, kad jis būtų efektingas kiekvienam nepakartojamam žmogui, kuriuo mes rūpinamės.

Skiepai paprastai efektingi susirgimo pasireiškimo išvengimui, bet jie nestiprina nei sveikatos, nei imuninės sistemos. Vietoj to, skiepai pakeičia imuninės sistemos reaktyvumą, mažindami valančias aštrias uždegimines reakcijas ir didindama polinkį į alergines ir autoimunines reakcijas.

Epidemiologiniai tyrinėjimai ⁴ parodė, kad gerėjant gyvenimo sąlygoms, higienai, mitybai, šeimų išsimokslinimui, rizika susirgti pavojinga gyvybei infekcine liga, uždegimu stipriai mažėja. Šeimoms su priešingomis sąlygomis, skiepai greičiausiai bus naudingi. Žmonėms su polinkiu į alergijas ir autoimunines ligas skiepai tikriausiai pakenks.

Pašaliniai skiepų reiškiniai – alerginės ir autoimuninės uždegiminės reakcijos, sukeltos imuninės sistemos reaktyvumo pasislinkimo iš Th-1 pusės į Th- 2.
Šiuolaikinė medicina tik pradeda pripažinti tai ⁵. Ji niekada nėra moksliškai matavusi nė vienos vakcinos rizikos ir naudos santykio ⁶.

Vakcinų rizikos tyrimai (du išsamūs pranešimai vakcinų tema), atlikti Jav medicinos Instituto 1991 ir 1994 metais, yra visai nepakankami.

Mano paaiškinimas , kaip skiepai veikia imuninę sistemą, tinka ir gyvūnams. Skiepai negali padaryti gyvūnus sveikesniais ir stipresniais; tik gera priežiūra, aplika ir maistas gali padaryti gyvūnus sveikais ir atspariais ligoms. Kiaulių skiepinimas gali apsaugoti nuo ligos dėl vieno specifinio viruso štamo, bet nepagerins bendro jų atsparumo nei kitoms ligoms, nei netgi to paties viruso kitiems štamams.

Svarbu atsiminti, kad infekavimas tam tikru virusu ar bakterija nebūtinai sukelia ligą, išskyrus tus atvejus, kai žmogaus organizmas yra žemo atsparumo. Atvejyje su japoniško encefalito virusu ⁷ .
Žmonės gyvenantys blogose sąlygose, su prasta mityba ir žemu išsilavinimu, turi didesnę riziką rimtai susirgti dėl JEV ar dėl bet kurios kitos infekcijos. Tokiems žmonėms vakcinacija ko gero būtų naudinga.
Labai dažnai masinės informavimo priemonės padidina infekcijų protrūkių mąstus ir padaro iš to sensaciją. Kiekvienas žmogus turi laisvai rinktis ir spręsti, remdamasis žiniomis, o ne baime ir gandais, bus skiepai jam ir jo vaikui naudingi ar ne.

PHILIP F. INCAO

P.F.Incao studijavo humanitarinius ir gamtos mokslus Ueslio universitete (Midltaune, Konektikuto valstija), medicinos daktaro laipsnį gavo Alberto Enšteino koledže (1966), dirbo JAV Nacionalinio medicinos Instituto imunologijos laboratorijoje, studijavo antroposofiją ir antroposofinę mediciną Anglijoje ir Šveicarijoje. Vienas iš antroposofinės praktikos pionierių JAV, Gydytojų antroposofinės medicinos asociacijos prezidentas, dirba Krestone (Kolorado valstija).

Šie gydytojo P.F.Incao išdėstyti imuninės sistemos principai eilinį kartą pavirtina mūsų pasaulio ir jo dedamųjų dualumą – nuo galaktikų iki elementariųių dalelių. Tik šio principo suvokimas ir jo taikymas tiek teorinėje, tiek praktinėje medicinoje gali iš tikro padaryti žmogų atsparų ligoms. Masinis vaikų ir suaugusių skiepijimas, nekreipiant dėmesio į kiekvieno žmogaus individualumą, jo aplinkos ir jo paties dualumą, bumerangu sugriš mūsų ateinančioms kartoms, tik tuomet tai, ką galime padaryti dabar mes, kad būtų sveikesni mūsų vaikai ir jų palikuonys, bus atlikti daug kartų sunkiau.