Kam atiteks legendiniai Gaddafio lobiai?

Nuo Muammaro Gaddafio mirties praėjo beveik šeši metai. Tačiau jo turtų – įvairiais vertinimais nuo dešimčių iki šimtų milijardų dolerių – paieškos tęsiasi. Dauguma finansinių aktyvų, susijusių su žuvusio Libijos diktatoriumi ir jo aplinka, rasti Europoje ir JAV. Tačiau yra ir kiti – neoficialiais duomenimis, po visą Afriką išbarstytos saugyklos su doleriais, auksu ir briliantais.

Ką apie tai žino JTO?

Istorijos apie šiuos lobius tapo beveik legendomis. Juos daug kas medžiojo – nuo Libijos karo lauko vadų iki JAV verslininkų. „Gaddafio auksas“ tapo JTO tyrimo tema. Neseniai publikuotoje jos ataskaitoje yra liudijimai, kad lobiai išties egzistuoja.

Kokie buvo jo turtai?

Muammaras Gaddafis valdė Libiją apie 40 metų. Nafta – pagrindinis šalies pajamų šaltinis (OPEC duomenimis, ji sudarė 95 % jos eksporto) – kasmet tiekdavo dešimtis milijardų dolerių. Dalis pinigų nukeliaudavo kitoms Afrikos šalims. Formaliai, kaip specialaus fondo – Libijos investicijų Afrikoje portfelio (jį tvarkė Libijos vadovo bendražygis Bashir Saleh Bashir, vadintas „Gaddafio bankininku“) – kuruojamos investicijos.

Gi faktiškai fondas, kaip rašė Financial Times, buvo „juodoji skylė“. Be viso kito, kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo susijęs su firma, kurią sukūrė Panamos kompanija Mosseck Fonseca – skandalų, susijusių su pinigų plovimu ir mokesčių vengimu, dalyvė.

Asmeninis ⁠Gaddafio turtas vertinamas skirtingai – nuo $100 mlrd iki $200 mlrd. Vien Didžiojoje Britanijoje, vietinės spaudos duomenimis, jo įsigyto nekilnojamojo turėto vertė yra daugiau nei $1 mlrd. Buvusio JTO eksperto pinigų plovimo srityje Victoro Comraso vertinimu, JAV yra maždaug $30 mlrd aktyvų (vienoje WikiLeaks publikacijoje užsiminta apie pinigus kai kurių JAV bankų sąskaitose – sumomis nuo $300 mln iki $500 mln)

Dar Gaddafiui gyvam esant, Libijos pilietinio karo metu, įvairiose šalyse – JAV, Japonijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje – pradėti areštuoti su juo susiję aktyvai. Jų vertė viršijo $60 mlrd.

Ką kalbėjo apie lobius?

Po Gaddafio mirties pasklido gandai, kad nemenka jo turto – aukso ir grynųjų pinigų – dalis taip ir nebuvo rasta. Vieno Libijos laikraščio duomenimis, 2012 metais buvęs žvalgybos vadovas Abdullah al Senussi, areštuotas po Gaddafio nuvertimo, papasakojo apie kažkokį slaptą bunkerį – požeminę saugyklą, kur Libijos lyderis neva paslėpė savo auksą.

Saugykla Uagudugu, Burkina Faso sostinėje. Nuotrauka iš JTO ataskaitos.

Pasak Senussio, bunkerio vietą žinojo tik keli artimiausi Gaddafio patikėtiniai, o taip pat vienas iš jo sūnų. Istorija nebuvo patvirtinta oficialiai.

Po keleto metų lobiai vėl prisiminti. Vienas Pietų Afrikos laikraštis paskelbė tyrimą, kuriame tvirtinama, kad vien į PAR iš Libijos persiųsta grynųjų pinigų, kurių vertė 2 trln randų (>$150 mlrd), šimtai tonų aukso ir šeši milijonai karatų deimantų (daugiau nei tona). Šaltinio duomenimis, visas šis gėris buvo pristatytas daugiau nei 60 lėktuvo reisų. Apsaugą užtikrino buvę specialiosios paskirties būrio nariai.

Dalis vertybių buvo išvežta į kitas Afrikos šalis. Dauguma, leidinio duomenimis, liko saugyklose PAR.

Skaičiai sutikti nepatikliai. Tačiau šalies, kur Gaddafis galėjo paslėpti auksą, pasirinkimas atrodė racionalus. Jo režimas Pietų Afrikoje buvo iš dalies palaikomas – Turint omenyje, kad anksčiau Libija padėjo kovos su apartheidu judėjimui. Nelsonas Mandela laikė Gaddafį savo draugu. Pilietinio karo Libijoje įkarštyje, kai Vakarai pripažino Nacionalinę pereinamąją tarybą (opozicijos sukurtą alternatyvų valdžios organą), PAR tai atlikti atsisakė.

Ką sužinojo JTO?

Ataskaitoje yra saugyklų egzistavimo patvirtinimai – JTO šaltinių Vakarų Afrikoje duomenimis. Manom, grynųjų pinigų ir aukso pervežimą prižiūrėjo buvęs Libijos žvalgybos vadas Abdullah Senussi.

Kelių šaltinių teigimu, viena saugykla yra Uagudugu – Burkina Faso sostinėje. Ten saugomos dėžės su 100 dolerių nominalo banknotais – iš viso $560 mln. Ataskaitoje netgi publikuojamos kelių dėžių nuotraukos.

JTO duomenimis, į šiuos pinigus pretendavo įvairių struktūrų, kovojančių už Libijos valdžią, atstovai. O būtent, buvęs premjeras (tarptautiniu mastu pripažintos vyriausybės Tobruke) Abdullah al-Thani ir Visuotinio nacionalinio kongreso (alternatyvios vyriausybės Tripolyje) lyderis Khalifa al Gavi.

Derybose dalyvavo ir kažkokie tarpininkai, vylęsi gauti dalį šių pinigų – nuo 10% iki 35%. Buvo netgi parengti pinigų pervežimo dokumentai. Tačiau derybos nutrūko, pinigų kol kas negavo nė viena šalis.

JTO duomenimis, kita pinigų dalis buvo paslėpta Akroje – Ganos sostinėje. Remiantis 2016 metų pradžios informacija, pinigai saugoti kažkokios humanitarinės organizacijos patalpose, dėžėse su Raudonojo Kryžiaus organizacijos logotipu. Į juos pretendavo Libijos nacionalinės armijos atstovai.

Ataskaitoje yra liudijimų ir apie saugyklas Pietų Afrikoje. JTO duomenimis, prieš keletą metų Libijos atstovai bandė dalį šių pinigų panaudoti ginkluotės pirkimui PAR už milijardus dolerių. Derybos vyko oficialiu lygiu. Apie rezultatus ataskaitoje nepranešama.

Formalūs šių vertybių savininkai neįvardinti. Težinoma, kad saugyklas prižiūri kažkokie libiai. Prieš kelis metus buvo pranešta, kad dalis PAR paslėptų pinigų ir aukso buvo išvogta, tačiau didžioji dalis išliko. Kaip buvo užtikrinamas jų saugumas – ataskaitoje nedetalizuojama.

Kas dar ieško lobių?

Pietų Afrikos žurnalistų duomenimis, Gaddafio pinigai patraukė daugelio dėmesį – nuo banditų iki politikų ir verslininkų. Tarp jų – Libijos lauko vadas Ibrahimas Jadhranas, perėmęs nafta turtingas teritorijas Libijos rytuose, užgrobė kelis uostus ir, apeidamas vyriausybę, pabandė prekiauti nafta.

Tarp lobių medžiotojų atsidūrė ir užsienio kompanijos – JAV Washington African Consulting Group ir Maltos Sam Serj. Kiekviena jų tvirtino, kad yra vieninteliai teisėti Libijos atstovai.

Prieš porą metų WACG įkūrėjas Erik Iskander Goaied pareiškė radęs vieną saugyklą – slaptą $12,5 mlrd grynųjų pinigų sandėlį Johanesburgo oro uoste. Pasak jo, sutartyje su Libijos valdžia jam garantuojama 10% šios sumos.

Siekdamas įrodyti savo teisėtumą, Goaiedas netgi užregistravo savo firmą Teisingumo departamente, kaip „Libijos vyriausybės ministro pirmininko biuro” agentą, Jungtinėse valstijose besistengiantį padėti Libijos žmonėms atgauti teisėtai jiems priklausantį turtą. Formaliai tai patvirtino, kad jis dirba Libijos vyriausybei, o taip pat užtikrino jam šiokį tokį oficialų pripažinimą iš JAV pusės – nemenkas svoris akyse tų, su kuo reikėjo derėtis dėl pinigų grąžinimo.

Tačiau vėliau Libijos atstovybė JAV pareiškė, kad struktūra, kurios vardu veikė Goaiedas (Nacionalinė vogtų pinigų grąžinimo taryba), neturi oficialaus statuso. Verslininkas buvo įtartas dokumentų klastojimu. Kai istorija buvo paskelbta, užuominos apie jį iš kitų užsienio agentų duomenų bazės dingo. Už galimą piktnaudžiavimą, susijusį su šiuo statusu, jam galėjo grėsti kalėjimas. Tačiau formalios pretenzijos jam nebuvo pareikštos.