Kavos puodelio kaina - šimtai gyvybių

Nepraėjo nė pusvalandis po susidūrimo, kai pirmos klasės vokiečių laineris „Elbė” nugrimzdo į dugną. Virš vandens dar buvo girdimi silpstantys likusių gyvų žmonių riksmai, tačiau sutikto laivo, atsitiktinai nuskandinusio didžiulį garlaivį, komanda jų jau nebegirdėjo. Tragedijos kaltininkas pasislėpė nakties tamsoje.

„Aklas“ laivas

1881-ais metais Anglijoje pastatytas garlaivis „Elbė“ buvo tiesiog puikus. Per 14 tarnavimo metų jis 167 kartus perplaukė Atlantą ir nė karto nebuvo patekęs į rimtesnę situaciją. Patikimumas, komfortas, greitis -tai tos savybės, dėl kurių bilietai į „Elbės“ reisus buvo išperkami labai greitai.

Taip buvo ir šį kartą. 1895 m. sausio 29 d. laineris, kuriuo plaukė 350 žmonių (įskaitant komandą), iš Vokietijos Bremenhafeno uosto išplaukė į savo 168-ąjį reisą. Laivas įplaukė į Siaurės jūrą ir pasuko link Sauthemptono (Britanija), kur turėjo paimti likusius keleivius ir paštą. Po to garlaivis turėjo pasukti link Niujorko.

Tais metais žiema Europos šiaurinėje dalyje buvo labai atšiauri: šaltas, košiantis vėjas, štormai, netikėtai prasidedantis snygis. Vandens purslai akimirksniu sušaldavo lainerio denyje, padengdami jį blizgančiu ledo sluoksniu.

Atėjus nakčiai matomumas pasidarė praktiškai nulinis, tačiau „Elbė“ ir toliau užtikrintai plaukė savo kursu, kartas nuo karto signalizuodama baltos spalvos signalinėmis raketomis ir garsiniu signalu priešpriešiais plaukiantiems laivams. Ketvirtą valandą ryte budėjimą pradėjo trečiasis šturmanas Štolbergas. Jam kompaniją sudarė du stebėtojai, stebintys jūrą, esančią priešais laivą, ir vyresnysis kapitono padėjėjas. Monotoniškas garo mašinos darbas ramino, tačiau visi, esantys tiltelyje, buvo budrūs ir atidūs. Atrodo, keleiviai galėjo ramiai miegoti.

Nelaimės nuojauta atsirado staiga, išnerdama kažkur iš tamsos kairėje pusėje. Tai buvo nedidelis anglių transportavimo laivas, kuris plaukė statmenai lainerio kursui ir, sprendžiant iš visko, visiškai nesirengė keisti kurso. „Elbės“ trečiasis šturmanas kantriai laukė - pagal nerašytas jūrų ir sausumos judėjimo taisykles „kliūtį iš dešinės“, kuria šiuo atveju buvo „Elbė“ anglių transportavimo laivui, turėjo būti praleista. Vokiečiui net į galvą negalėjo ateiti mintis, kad keleivinio laivo nepastebi. Kaip galima nepastebėti didžiulio laivo, kuris penkis kartus didesnis už anglies transportavimo laivą, be to, tamsoje šviečia visais signaliniais žibintais ir iliuminatoriais?

Laikas ėjo, anglių transportavimo laivas vis artėjo, tačiau jo budėtojas buvo aklas ir kurčias. Pasakęs sau panosėje keletą riebių žodžių sutikto laivo įgulos atžvilgiu, Štolbergas jau buvo pasiruošęs duoti komandą pasukti dešinėn, norėdamas išvengti susidūrimo, tačiau netoliese lainerio dešiniojo borto pastebėjo keletą žvejų barkasų. Vokietis jų taranuoti visiškai nenorėjo.

Liko vienintelė išeitis: kažkokiu būdu atkreipti statmenai plaukiančio
anglių transportavimo laivo ekipažo dėmesį. Į baltas signalines raketas ir pratįsą garsinį signalą jis nereagavo, todėl Štolbergas nuo sienos pasigriebė megafoną ir išbėgo į denį.

Nuobodžiaujantis šturmanas

Sausio 29 d. nedidelis anglų garlaivis „Kratis“ su 12-oas žmonių komanda išplaukė iš Roterdamo į Aberdiną. Juo buvo gabenamas anglių krovinys. Naktį į sausio 30 d. budėjimą pradėjo šturmanas Kregas, tačiau po 1,5-2 valandų, pajutęs nuobodulį nuo neperregimos nakties tamsos ir sušalęs nuo kiaurai košiančio vėjo, jis nusileido žemyn išgerti karštos kavos.

Tiltelyje liko tik vairininkas, kuris, bandydamas apsisaugoti nuo šalčio, visas susisuko į savo apsiaustą ir tik retkarčiais užmesdavo akį į kompasą. Tai, kas vyksta nakties tamsoje, vairininkui nerūpėjo.

Greičiausiai, svajodamas, kad kuo greičiau pasibaigtų pamaina, jis paprasčiausiai užsnūdo, todėl nematė raketų ir negirdėjo garsinio signalo.

Staiga pasigirdę keiksmažodžiai, sklindantys tiesiai prieš laivą, pažadino vairininką iš saldaus snaudimo.

Jis pasitrynė akis ir su siaubu priešais pastebėjo didžiulį lainerį, į kurio bortą „Kratis“ neišvengiamai plaukė. Dar gerai neatsigavęs nuo miego, jis paprasčiausiai metė šturvalą ir leidosi ieškoti budinčio šturmano...

Kregas, išgirdęs vairininko veblenimą, puolė į viršų ir pabandė pats perimti laivo vairavimą, tačiau jau buvo per vėlu. Anglies transportavimo laivas nosimi perbraukė „Elbės“ bortą, pasigirdo baisus girgždėjimas. Vienas „Kračio“ jūreivis nukrito ant denio ir susilaužė koją, iš priekinių triumų pasigirdo šūksmai, kad į triumus teka vanduo.

Atsibudęs anglies transportavimo laivo kapitonas greitai išsiaiškino, kad laivo pažeidimai nėra pavojingi, jam pavyks sėkmingai nuplaukti iki doko. O kaip sutiktasis laineris? „Kračio“ kapitonas Gordonas pažvelgė atgal, kur tamsoje ryškiai švietė „Elbės“ iliuminatoriai. Ką gi, budintį šturmaną reikia griežtai nubausti, o laineriui, greičiausiai, nieko neatsitiko — juk jis toks didelis ir galingas. Gal keletas keleivių nuo smūgio ir išvirto iš savo lovų, tačiau dabar jau visi turi būti nusiraminę ir toliau miegoti. Pats
save nuraminęs kapitonas daugiau nebegalvojo apie jo taranuoto laivo likimą ir nuplaukė šalin...

Ledinė naktis

O „Elbėje“ tuo metu vyko siaubingi dalykai. Anglies transportavimo laivas lainerio borte padarė didžiulę skylę, kurios aukštis buvo apie 5 m, o ilgis - 7 m. Jeigu neatsakingas britų laivo kapitonas būtų palaukęs kokias 15 minučių, būtų pastebėjęs, kad laineris juda tik iš inercijos, o visi jo iliuminatoriai staiga užgeso -didžiuliu srautu į triumą plūstantis vanduo užliejo mašiną ir nutraukė elektros tiekimą. Praėjus 20 minučių po susidūrimo su kitu laivu „Elbės“ kapitonas Kurtas Goselis, suprasdamas situacijos beviltiškumą, liepė į vandenį nuleisti gelbėjimo valtis. Tai buvo viena iš pačių greičiausių tragedijų Siaurės jūroje. Pirmoji valtis atsitrenkė į bortą ir subyrėjo, antroji valtis apsivertė, visi joje buvę žmonės atsidūrė lediniame vandenyje, iš kurio nepavyko nė vieno ištraukti... Lainerio komandai pavyko sėkmingai nuleisti tik trečiąją valtį, kuria išsigelbėjo vos 19 žmonių. Praėjus 25-ioms minutėms po taranavimo „Elbė“ nugrimzdo į dugną, nusinešdama su savimi visų laive likusių žmonių gyvybes. Žuvo ir laivo kapitonas Kurtas Goselis. Niekas niekada negalėjo papasakoti, kas tuo metu dėjosi žūstančiame garlaivyje...

Sausio 30 d. apie 11 valandą ryte valtį su visiškai sušalusiais žmonėmis pastebėjo anglų jūreiviai ir paėmė juos į savo laivą. Žinia apie „Elbės“ ir 335 žmonių žūtį greitai pasklido visoje Europoje. Visus labiausiai stebino anglies transportavimo laivo šturmano, palikusio savo postą, neatsakingumas bei „Kračio“ kapitono abejingumas, kuris net nepasivargino pasidomėti, ar nereikia kokios pagalbos.

Po kelių savaičių įvyko teismas. Nors Didžiosios Britanijos Admiralitetas visą kaltę bandė suversti „Elbės“ šturmanui Štolbergui (vienam iš nedaugelio, kuriems pavyko išsigelbėti), teismas kaltais pripažino „Kračio“ šturmaną Kregą ir kapitoną Gordoną. Jiems

buvo anuliuoti diplomai, abu susilaukė įkalinimo bausmių. Tik dėl jų neatsakingų veiksmų britų laivyno reputacija buvo sugadinta ilgam laikui.