Nepaprastai protingi šunys ir Trečiasis reichas

Vienas 20 a. pradžios iškilių intelektualų buvo Rolfas iš Manheimo, įgudęs matematikoje, etikoje, religijoje ir filosofijoje. Jis dėstė mintis apie Urseele, pasaulio ir Dievo sielą, ir laikėsi nuomonės, kad kiekvienas gyvūnas turėtų būti apibūdintas kaip tos abstrakčios sąvokos dalis. Ši koncepcija patraukė daugelio vokiečių filosofų dėmesį. Aistringas skaitytojas ir talentingas poetas, Rolfas susirašinėjo su daugeliu Europos intelektualų.

Protingi šunys

Rolfo sekretorė ir biografė frau Paula Moekel gyrė jo charakterį: kilnus, nesavanaudiškas ir užjaučiantis, nors pačio gyvenime netrūko liūdnų akimirkų. Rolfas buvo vedęs lengvabūdę ir neiškilaus proto merginą, neprilygusia jam matematikoje ir nerodžiusioje jokio susidomėjimo filosofija. Tai nesutrukdė jiems susilaukti 10 vaikų, tačiau dauguma jų mirė būdami maži. Kai suvažinėjo jo sūnų Rolandą, Rolfas užpuolė vairuotoją, tačiau neužrašyta, kuo baigėsi tas konfliktas. Šiaip, Rolfui netrūko agresyvumo – ir vienas jo mėgiamų laisvalaikio užsiėmimų buvo žiurkių medžioklė. O vieną kartai, diskutuodamas su kitu intelektualu, Rolfas supyko, užpuolė jį ir rimtai sužeidė.

 Karo išvakarėse, Rolfas sakė, kad karas buvo teisėtas, nes prancūzai užpuolė šventąją vokiečių žemę. Karui įsisiūbavus, mąstytojo mintis pamažu kito, jis ėmė reikšti pacifistines, kartais netgi feministines nuomones. Rolfas mirė nuo plaučių uždegimo 1919-ais – ir po mirties išleista jo autobiografija ir laiškų rinktinė.

Rolfas buvo Tomo Mano ir H. Hesės amžininkas. Tik vienas nedidelis skirtumas nuo jų – Rolfas buvo šuo, o tiksliau, Airedale terjeras.

Frau Paula Moekel buvo invalidė, turtingo Manheimo advokato žmona. 1911 m. ji nusipirko jauną Airedale terjerą, kuriam davė Rolfo vardą, ir kuris netrukus parodė savo nepaprastus gabumus. Viskas prasidėjo, anot jos, kai ji vieną savo dukrų mokė aritmetikos. Kai mergaitė niekaip negalėjo suprasti, Paula pasišaukė Rolfą, sakydama, kad net šuo gali žinoti, kiek bus 2+2. Rolvas atsistojo ant užpakalinių kojų ir letena keturis kartus palietė jos ranką.

Paula išbandė ir kitas matematines užduotis, vien tam, kad įsitikintų, kad Rolfas išmano sudėtį, atimtį, daugybą ir dalybą. Ji pastebėjo, kad vien stebėdamas užsiėmimus su vaikais, Rolfas išmokdavo gerokai daugiau nei jie. Paula leido Rolfui susikurti savo abėcėlę, kurioje raides atitiko letenėlių tapšnojimų kiekis. Dažniems žodžiams (Taip, Ne, Pavargau, Lova) buvo sugalvoti sutrumpinimai. Tada Rolfas išmoko gramatiką ir galėjo formuluoti sakinius. Jis mokėsi skaityti ir atsakinėti į klausimus. Paklaustas apie savo jausmus katėms, jis atsakė: „Rolfas visad supyksta pamatęs kates dėl jų nagų“

Vienas pirmųjų iš mokslininkų, tyrusių Rolfą, buvo W. McKenzie, psichologas iš Genujos. Rolfas perskaitė jo vardą iš vizitinės kortelės, o paklaustas, ką mėgsta labiausiai, atsakė: „ėsti lašišą“. Kitas mėgstamas užsiėmimas buvo skaityti iliustruotas knygas. Jis, skirtingai nei apie šunų regėjimą mano mokslininkai, puikiai identifikuodavo daugiaspalves geometrines figūras. Jam labiau patiko moterys nei vyrai – dėl jų ilgų plaukų bei puošnesnių drabužių. Jam ruduo buvo „metas, kai būna obuolių“, o krokodilas buvo „bjauriu žvėrimi“. McKenzie norėjo supainioti Rolfą, paklausdamas, kas sunkiau – svaras švino ar svaras plunksnų – į ką Ralfas, ilgokai pagalvojęs, atsakė – „nė vienas“.

Rolfas turėjo savo nuomonę. Kai kartą frau Moekel jį pavadino „Dummkoft“ (kvailiu), šuo skubiai atbarškino: „Tu irgi, Motin“. Kitą kartą, kai vėlai naktį ji rašė laišką. Rolfas piktai patapšnojo: „Eik miegoti. Rolfas nori tamsos kambaryje”. Jis atsisakydavo atlikti pratimus sekmadieniais, kaip manė Paula, dėl jo pagarbos Aukščiausiajam. Kaip bet koks terjeras, jis mėgo medžioti žiurkes ir nepaisė net priminimo apie jo paties samprotavimus, kad bet koks gyvūnas (taigi, ir žiurkė) yra Urseele dalis.

Paprastai Rolfui patiko svečiai, tačiau jsi nemėgo būti šou dalimi. Kai kartą žurnalistas paprašė jo ištraukti kubinę šaknį, jis replikavo: „Pasakyk jam, tegu išsitraukia pats“. Ir panašiai.

Jau 1913 m. Rolfas sulaukė mėgdžiotųjų. Kai pas jį atvyko mažas šunelis, galintis ištapšnoti atsakymus bei sudėti skaičius, frau Moekel sulaikiusi kvėpavimą laikė, ką jie vienas kitam pasakys. Tačiau kai svečias nusprendė geriau pasigainioti katytę Daisy, Ralfas jį skaudžiai primušė. Frau Moekel nusprendė, kad Ralfas turėtų sukurti šeimą ir nupirko terjerę Jelą. Pradžioje Rolfui patiko turėti žmoną, nors kartais, atrodo, jis gėdinosi jos kvailoko protelio, tačiau tai netrukdė su ja susilaukti 10-ies vaikaičių, - tačiau Jela nebuvo gera motina ir daugelis jų mirė, už ką Ralfas ją kaltino. Beje, išgyvenę Rolfo palikuonys taip pat pasižymėjo išskirtiniais gabumais – pvz., Lola išmoko anglų ir mokėsi muzikos.

Kitas svarbus Rolfo svečias buvo prof. Ziegler iš Štutgarto un-to, vienas iš K. Krall‘io „naujosios gyvūnų psichologijos“ judėjimo leitenantų. Po kelių aptikrinimų Ziegler‘is buvo visiškai įsitikinęs Rolfo protiniais sugebėjimais.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Rolfas reikalavo, kad jį leistų į armiją kautis fronte su prancūzais, kadangi šie užėmė jo pamėgtą Vaterlo. Kai laikraščiai paskelbė apie Antverpeno užėmimą, frau Moekel vaikai ėjo aplink namą šaukdami „Deutschland, Deutschland uber alles“, o juos sekė Rolfas, lodamas ir šiepdamas dantis. Tačiau vėliau Vokietija patyrė eilę triuškinamų pralaimėjimų, kas privertė Rolfą pakeisti nuomonę. Jis vis dar veržėsi į armiją, tačiau šįkart sužeistųjų gelbėtoju. 1915 m. pabaigoje Rolfo nuomonė dar kartą pasikeitė, jam pagailo didelio žuvusiųjų kiekio ir jis buvo už tai, kad valdžioje būtų moterys. Karo metu Rolfą tebelankė gyvūnų psichologai, įsitikindami, kad Rolfas tikrai su jais bendrauja. 1915 m. mirė frau Paula Moekel, Rolfas gyveno iki 1919 m., kai mirė nuo plaučių uždegimo.

Rolfas susirašinėjo su žmonėmis iš visos Europos, jų tarpe ir rimtais profesoriais, mokytojais bei dvasininkais, kurie klausė jo nuomonės politiniais klausimais. Jo išskirtiniu korespondentu buvo pats Karlas Krall‘is. Kai tasai atsiuntė Rolfui iliustruotą pamfletą apie visisekciją, Rolfas atsakė pasipiktinimu prieš tą blogą praktiką. Didelę tos korespondencijos dalį kartu su jo ankstyvojo gyvenimo pasakojimo galima perskaityti po mirties išleistuose Rolfo memuaruose.

3-iame dešimtm. Vokietijoje atsirado nemažai „naujųjų gyvūnų psichologų“, kurie tikėjo, kad šunys ir arkliai yra tokie pat protingi kaip ir žmonės – jie sugeba abstrakčiai mąstyti ir supranta religines sąvokas. K. Krall‘is institute prie Miunicho bandė įrodyti, kad egzistuoja telepatija, tame tarpe ir tarp žmogaus bei šuns. Kiti, kaip Ziegler ir McKenzie, kiek nusišalino nuo K. Krall‘io rato. Pasakojama, kad McKenzie sudejavo „Perdaug! Perdaug!”, kai frau Moekel jam pranešė, kad Rolfas pradėjo rašyti eilėraščius. Didelis smūgis „naujajai gyvūnų psichologijai“ buvo K. Krallio mirtis 1928-ais. Jis ne tik buvo jos švyturys, bei ir finansavo bendruomenę bei išlaikė žurnalą.

Kai kas tikėjosi, kad nacionalsocializmas padarys galą „naujajai gyvūnų psichologijai“. Tačiau nacių filosofijos pagrindinė koncepcija buvo „Ganzheit von Leib und Seele“, kas, grubiai tariant, reiškė stiprius ryšius tarp žmogaus, gamtos ir visuomenės. Tad geras nacis buvo gyvūnų draugas. 1933 m. buvo išleistas įstatymas dėl prievartos prieš gyvūnus. Gyvūnų gynimo lygos žurnalas išspausdino iliustraciją, kurioje Hitleris glostė žirgo nosį su užrašu: „Mūsų fiureris, idealiausias gyvūnų draugas“. Tad „naujoji gyvūnų psichologija“ tik suklestėjo.

1945 m. didieji Vokietijos miestai buvo virtę griuvėsiais – ir tokia pat buvo „naujosios gyvūnų psichologijos“ padėtis. 1954 m. H. Kindermann pabandė sutelkti jį išleisdamas knygą „Ar gyvūnai gali mąstyti?“ Priede ji pateikė 102 protingų gyvūnų sąrašą: pirmuoju buvo Hansas, o paskutiniu mažas sudėti mokantis šunelis (1951). Vienintelis katinas sąraše buvo frau Moekel Daisy.

T. Mano duktė Elizabeth Mann Borgese buvo ne tik jūrų įstatymų žinovė, bet ir gyvūnų teisių gynėja. 7-me dešimtm. apsigyvenusi prie Florencijos susidomėjo žmogaus-šuns komunikacijos galimybėmis ir nusprendė išmokyti savo anglų seserį Arli spausdinti elektrine rašomąja mašinėle. Su laiku jis tobulėjo ir ėmė rašyti eilėraščius.

Nors „naujosios gyvūnų psichologijos“ judėjimas išsisėmė, į viešumą veržėsi protingi šunys. Pvz., 2004-ais borderkolis Rico spaudoje pristatytas kaip protingiausias šuo. Jis žinojo per 200 žodžių, kurių dauguma buvo žaislų pavadinimai. 2008 m. atsirado varžovė borderkolė Betsy, išmokusi 340 žodžių, pagal vardą atskirdavo 15 žmonių.

Šunys tikrai rodo didelį žmogaus elgsenos supratimą – tuo lenkdami netgi žemesniuosius primatus. Tai sukėlė mintį apie galimą bendrą žmogaus ir šuns evoliuciją – bent jau 100 tūkst. m. jie gyvena greta. Tad matyt Oscar Pfungst buvo teisus, kad šunys ir arkliai nesąmoningai siekia atlygio už savo „išmintį“. Tarp gyvūno ir jo šeimininko yra stiprus ryšis – ir dažnai atrodo, kad šuo (ar arklys) žino atsakymą tik tada, kai jo šeimininkas jį žino.

Protingasis Hansas ir „naujosios gyvūnų psichologijos“ atsiradimas

Vokietijoje idėją apie ypač protingus gyvūnus paskatino Wilhelm von Osten‘as, Berlyne gyvenęs mokytojas- pensininkas. Kaip gerai žinomas ekscentrikas, Vilhelmas tikėjo, kad žirgai pasižymi ypatingu protu, ir siekė tai įrodyti 1890-ais dresuodamas žirgą Hansą, kad tas skaičiuotų taukšėdamas kanopa. Progresas buvo lėtas, Hansas išmoko skaičiuoti tik iki 5, ir tik patikrinęs daugelį kitų žirgų, von Ostenas rado tinkamą mokinį, kurį taip pat pavadino Hansu. Šis sparčiai išmoko aritmetikos ir naudodamas sistemą, kai raidę atitinka tam tikras skaičius, taip pat išmoko išstuksenti žodžius – atsakyti į klausimus, pasakyti monetose esančius metus bei jų vertę, atpažinti žmones nuotraukose.

W. von Ostenas rengė viešus pasirodymus ir daugelis žmonių, tarp jų ir mokslininkų, buvo įtikėję, kad „Kluge Hans“ (Protingasis Hansas) pasižymėjo išskirtiniu protu. Žirgas teisingai išstuksendavo ilgus žodžius ir sprendė sudėtingus matematinius uždavinius. W. von Ostenas atsisakė demonstruoti Hansą už pinigus ar dalyvauti cirko vaidinimuose, tačiau siekė Hanso protingumo pripažinimo. Hanso tyrimui buvo sudaryta 13-os zoologų, psichologų ir kariškių komisija.

Vienas komisijos narių, Oskar Pfungst, nelabai tikėjo gyvūnų protu. Jis pastebėjo, kad žirgas įdėmiai stebi klausiantį asmenį, tiek patį W. von Osteną ar ką kitą. Jis padarė išvadą, kad žirgas stengiasi pastebėti ženklą, kuris kyla iš žmogaus pasąmonės. Kai W. von Ostenas žinojo atsakymą į Pfungsto klausimą, žirgas teisingai atsakė penkis kartus iš penkių, tačiau teisingai atsakydavo tik į 6% klausimų, kai žirgui uždengdavo akis. O. Pfungstas apie tai parašė knygą „Protingojo Hanso efektas“.

Vargšas W. von Ostenas užsitraukė gėdą ir tapo pajuokos objektu. Tačiau vieną draugą jis tebeturėjo – turtingą prekiautoją ir juvelyrą Karlą Krall‘į, kuris nusprendė, kad laikas perrašyti biologijos istoriją. Jis aplankė W. von Osteną ir paaiškino, kad nori parodyti pasauliui, kad senasis mokytojas yra teisus. Krall‘is nupirko dar 4 žirgus ir įrengė tyrinėjimų aplinką pas save Elberfelde. Arabų ristūnai Muhammed bei Zarif netrukus jau traukė kubines šaknis, ponis Hanschen stukseno žodžius ir skaičiavo - ir net aklas arklys Berto darė progresą skaičiuojant.

W. von Ostenas mirė 1909 m. Ambicijų sklidinas Krall‘is tapo lyderiu. 1912 m. knygoje „Denkende Tiere“ (Mąstantys gyvūnai) jis atvirai metė iššūkį mokslo visuomenei. Jis tikėjo, kas gyvūnai turi ir sielą. Jo „Neue Tierpsychology“ tuo metu buvo plačiai aptariama. Vienas apžvalgininkų Krall‘į pavadino antruoju Darvinu. Kiti jį vadino „gėda“. Vis tik susidarė pasekėjų ratas. Sąjungininkų akademiniuose sluoksniuose rado ir Britanijoje bei JAV, kaip ir Šveicarijoje, Prancūzijoje bei Italijoje. Tarptautinėje zoologų konferencijoje Monake 1913 m. 20 įtakingų zoologų pasirašė protestą prieš Krall‘į ir jo veiklą. Vis tik turtingas Krall‘is įsteigę savo draugiją ir leido žurnalą „Tierseele“ (Gyvūnų siela).

Nepaprastai protingi šunys ir Trečiasis reichas

Trečiojo reicho laikais netrūko gudrių šunų. Veimere gyveno ypač protingas foksterjeras Lumpi, kurį lankė antivivisekcionistas Duchess iš Hamiltono ir entuziastingas zoologas L. Plate, kuris skelbė, kad Lumpi supranta šnekamąją vokiečių kalbą, gali perskaityti paprastus sakinius ir atsako tapšnodamas (panašiai, kaip Rolfas), tačiau dauguma mokslininkų tai nepripažino.

Kitas šuo iš Veimaro, baronienės von Freytag-Loringhoven taksas Kurwenal kalbėjo amsėdamas, pagal abėcėlę nuo A iki L, ir atgal nuo Z iki M (L ir M abi buvo 12), kiekvienos raidės gale amtelėdavo kartą arba du, nurodydamas, ar raidė nuo A, ar nuo Z. Mokėjo skaityti, buvo susipažinęs su literatūra, atpažindavo, kad “Būti ar nebūti” yra frazė iš Šekspyro.

Anot jo biografo Otto Wulf, Kurwenal buvo lavinamas nuo 6 mėn. ir abėcėlę demonstravo per savo antrą gimtadienį. Jam patiko skaisčiai raudonos rožės bei dailios moterys ir fantazavo apie didelių sūrių bei storų riebių kačių ėdimą. Jam labiau patiko Gėtė nei Šileris, bet mėgo skaityti ir iliustruotas zoologijos knygas. Paklaustas, ar nori vieną dieną tapti tėvu, pabrėžtinai atsakė „NE!“

1935 m Kurwenal tyrinėjo L. Plate, anksčiau karštai palaikęs Krall‘į ir jo protingus žirgus. Plate padarė įspūdį Kurwenal. Tačiau fiziologas Otto Reiner buvo skeptiškas ir manė, kad šuo gauna tiesioginius ar netiesioginius signalus iš savo šeimininkės. L. Plate antrino ir Miuncheno zoologas M. Muller, o prieš pasisakė keli kiti mokslininkai.

Skirtingai nuo Rolfo ir Lola, Kurwenal išvaizda nebuvo patraukli – atrodė tarsi stora vokiška dešra ant keturių trumpų kojų. Kartą, kai baronienė ir M. Muller aptarinėjo galimybę karo ekonomikos sąlygomis daryti dešras iš šunienos, „dešrainis“ pratrūko: „Krikščionybė draudžia žudyti!“

Karo metu buvo atliekama keistų eksperimentų apie žmonių-šunų komunikacijas. Karo metu aktyvus tebebuvo prof. Muller, iš kurio rašinių aišku, kad jis buvo karštas nacių „natūralistinės filosofijos“ ir rasių biologijos rėmėjas. Jo 1943 m. straipsnyje minima kažkokia frau Schmitt, vadovavusi mokyklai, kurioje didelius mastifus mokė komunikuoti su žmonėmis. Muller’is tvirino, kad kai kurie jau išmoko pasakyti kelis žodžius. Anor Muller’io, vermachto atstovai gavo nurodymus iš fiurerio dėl mokytų šunų panaudojimo.