Povandeninės civilizacijos ir anomalūs reiškiniai po vandeniu

A. Sandersonas taip aprašo reiškinį, regėtą Atlante nuo ledlaužio denio: "Staiga kažkas, pramušęs trimetrinį ledo sluoksnį, išniro iš vandens; milžiniškas sidabrinės spalvos objektas išnyko danguje. ... Budintis karininkas ir vairininkas matė tik keisto reginio pabaigą - milžiniškos ledo lytys, pakeltos aukštai į orą, triukšmingai krito ant lynų, vanduo eketėje burbuliavo ir, be abejo, virė - aplink ritosi garo kamuoliai".

Nuo senų laikų prekinių ir karinių laivų jūreiviai praneša apie keistus reiškinius vandenyje - ryškias šviesas ir neatpažintus objektus. Daugiausia pranešimų iš Persų įlankos, Pietų Kinijos jūros ir Malako sąsiaurio.

1963 m. JAV surengė manevrus prie Puerto-Riko. Tačiau nelauktai mokymai nutrūko. Hidroakustikai pranešė štabui, kad viena povandeninė valtis paliko poziciją ir persekioja keistą taikinį, judančią gelmėje 150 mazgų greičiu. Tuo metu jokia povandeninė valtis neplaukė greičiau nei 45 mazgai, tad objekto pavyti nepavyko. Jis manevravo nemažame plote gylyje, kuris 3 kartus viršija įprastų povandeninių valčių didžiausią panirimą. Apie šį incidentą pranešė Karinio laivyno vadovybei, esančiai Norfolke.

Pagal Argentinos "Navjero" laivo žurnalą: 1967 m. liepos 20 d., 120 mylių nuo Brazilijos pakrantės, 6 val. 15 min. po pietų. Karininkas Chorsė Montoja pranešė, kad prie laivo pasirodė keistas objektas. Išbėgęs į denį kapitonas išvydo maždaug už 50 pėdų švytintį objektą. Jis buvo cigaro formos, apie 105-110 pėdų (36 m) ilgio. Jis spindėjo stipria balsvai melsva šviesa, neskleidė jokio garso ir vandenyje nepaliko pėdsako. Nesimatė jokio periskopo, nei turėklų, nei bokštelio, nei jokių išsikišusių dalių. Paslaptingas objektas ketvirtį valandos plaukė šalia laivo, tada staigiai pranėrė tiesiai po laivu ir greitai išnyko gelmėje, po vandeniu skleisdamas ryškų švytėjimą.

Atskirą temą sudaro vadinamieji vandens malūnai - platūs švytintys dariniai jūrose ir vandenynuose. Jų sukimosi dinamika ir dydis neleidžia aiškinti planktono ar kokių kitų organizmų švytėjimu. Mokslas nežino tokių gamtos reiškinių. Juos mini ir N.I.Tarasovas bei I.I Gitelzonas: "Čindva-ra garlaivyje 1926 m. rugsėjo 30 d. stebėjo ryškų ir greitą spindulių sūkurį prieš laikrodžio rodyklę. Atrodė, tarsi galingas prožektorius šviestų iš po vandens. Šviesa buvo tokia stipri, kad nesimatė net priekyje plaukusio laivo šviesų." Liudijimai leidžia spėti, kad šviesa sklinda iš giliau, o vandenyje matosi ilgas tamsus kūnas.

Sandersonas išsakė prielaidą, kad tariami kosminiai laivai gali naudoti nuolat įjungtus radarus, kurių spinduliavimas tampa matomas, kai į jų veikimo zoną pakliūna vienaląsčių sankaupos.

Paaiškėjo ir JAV giluminio panirimo aparato nusileidimo į Marianos įdubą (beveik 11 tūkst. metrų gylį) detalės. Platforma su galinga apšvietimo sistema bei jautria filmavimo įranga leidosi palaikoma plieninių lynų. Kelias valandas nebuvo nieko, kas patrauktų ypatingą dėmesį. Tada netikėtai stiprių prožektorių šviesoje ėmė šmėkščioti stambių kūnų siluetai, o mikrofonai fiksavo girgždančio metalo ir duslių smūgių garsus. Iškėlus platformą buvo pastebėta, kad stiprios konstrukcijos įlenktos, o lynas iki pusės įpjautas. Dar kiek, ir platforma būtų likusi gelmių grobiu.

Povandeninės šmėklos

„Amerikos pakrančių vandenys tapo kažkokių paslaptingų pamėkliškų submarinų taikiniu“, - skundžiasi aukštas Karinio jūrų laivyno žvalgybos pareigūnas, ataskaitoje pranešęs, kad tie laivai po vandeniu gali išvystyti daug didesnį greitį nei leidžia šiuolaikinės technologijos. Jų beveik nepastebi radarai, o jo greitis leistų jiems pasprukti nuo pačių greičiausių laivų. Kruopšti tokių laivų paieška Ramiajame vandenyne baigėsi be rezultatų.

Pradžioje manyta, kad tai likę vokiečių povandeniniai laivai – „medžiojantys vilkai“. Tačiau tai nelogiška, nes jiems reikia dyzelinio kuro, deguonies, maisto ir vandens atsargų. Tad jie ilgai slėptis po vandeniu negalėtų.

Apie tokius atvejus gerai žinojo legendinis JAV generolas Duglas Makarturas, prieš išeidamas į pensiją dažnai minėjęs NSO.

1958-ais, tarptautiniais geofiziniais metais, laivų komandos dažnokai pranešdavo apie didelius NPO, kurie plaukiojo įvairiuose gyliuose, dideliais greičiais. Kai kurie dugne palikdavo pėdsakus, panašius į tanko vikšrų (pvz., 1985 m. pabaigoje Brazilijos vandenyse, o taip pat pana6iu laiku ir prie San Francisko). 7-me dešimtm. tokių pranešimų iš viso pasaulio dar padaugėjo, jie ėmė rodytis ir Norvegijos bei Švedijos fiorduose. O giluminiai tiriamieji aparatai pastebėdavo labai greitus laivus, plaukiančius kelių kilometrų gylyje.

1987 m. „Panorama“ paskelbė D. Kuznecovo straipsnį „Baisiųjų ‚Mažylių‘ sugrįžimas“ apie tarybinius nedidelius povandeninius laivus „Mažylius“. Autorius informacijos turėjo iš Pietų Afrikos, Vokietijos ir JAV žvalgybų. Atseit, į Skandinavijos uostus jie galėjo pradėti brautis nuo 1962-ųjų. Tačiau šią versiją neigia Amerikiečio Džono Kilo sukaupta medžiaga.

Dar apie 1930-uosius buvo pranešama apie NSO Arktikoje. Tolimuose senuosiuose Švedijos ir Norvegijos kaimuose žmonės matė keistus orlaivius, skraidančius žemai net per blogiausią orą. Jie buvo praminti „paukščiais-šmėklomis“ [ar čia nėra sąsajų su senoviniais padavimais apie skraidančius hiperborėjus ]. O kariškiai dėl jų apkaltino Maskvą. Tačiau tarybiniai kariai stebėdavo tokius pat „paukščius“ ir taip pat jų baiminosi – ir net dalį kariuomenės perdislokavo į Kolos pusiasalį. Tuo pat Arktyje buvo stebimi ir paslaptingi submarinai.

„Paukščiai“ sugrįžo 1972-ais ir atrodė kaip juodi, be atpažinimo ženklų malūnsparniai, besisukiojantys virš fiordų. Rudenį Norvegijos jūrininkai pamanė, kad Sogne fiorde į spąstus pateko vienas (ar keli) NPO. Buvo pradėtos mėtyti giluminės bombos, tačiau tarsi iš niekur pasirodė paslaptingi

„malūnsparniai“, ėmė sukti  ratus virš karinių laivų, kuriuose staiga sutriko elektroninė įranga. Ir vėl manyta, kad dėl incidento kalta Maskva, jai buvo nuolat siunčiami griežti perspėjimai, bet TSRS viską neigė. O kadangi „malūnsparniai nuolat pažeisdavo Skandinavijos oro erdvę, santykiai tarp Švedijos ir TSRS labai paaštrėjo.

Skandinavai pristatė minų užtvaras ten, kur buvo pastebimi NPO, tačiau minos paslaptingai be pėdsakų dingdavo. Į kai kuriuos vaiduokliškus laivus būdavo paleidžiamos moderniausios torpedos, tačiau jos ne tik kad nesprogdavo, bet ir dingdavo be pėdsakų.

1981 m. spalio 27 d. Torumskarėje (Švedija) ant seklumos, vos už 16 mylių nuo dviejų svarbių karinių bazių, užplaukė povandeninis laivas be jokių atpažinimo ženklų. Paaiškėjo, kad tai tarybinis „Uiski“ klasės laivas, kurio kapitonas dievagojosi, kad sutriko navigaciniai prietaisai. Tai patraukė spaudos dėmesį ir, atrodė, kad NPO paslaptis atskleista.

Tačiau NPO Skandinavijos vandenyse tebesirodė, o Maskva tvirtino, kad dėl to ji nieko dėta. Dž. Kilas rašė, kad Maskva 1985-ais pranešė apie 90 atvejų, kai jos teritorijoje pasirodė NPO. Imta galvoti, kad čia veikia kažkokia trečioji jėga. 1991 m. TSRS subyrėjo, jos dauguma povandeninių laivų buvo „užkonservuoti“. O NPO pasirodymai nesiliovė ir 1992 m. pranešimų apie juos tik padaugėjo.

Reikia prisiminti, kad dar gilioje senovėje jūrininkai stebėdavo keistus švytinčius apvalius darinius, kartais primenančius ratą su stipinais kurie būdavo įvairių formų: tiesūs, kreivi S-formos ir kt. Jie vadinti „Šėtono ratais“.

Buvo iškelta daug hipotezių, bandančių paaiškinti tuos reiškinius – pradedant gamtine-biologine [pvz., ypatingo planktono], o baigiant egzistuojančia povandenine civilizacija (ar povandeninėmis ateivių bazėmis).

"Kvakeriai" vandenyne

Povandeninių laivų jūrininkai kartais girdi kvaksinčius, tarsi varlių, garsus. Kas jie, nustatyti nepavyko, nes tos "varlės" plaukia greičiau nei povandeniniai laivai ir taip pasprunka.

1980 m. slaptą instrukciją pasirašė viceadmirolas V. Saakianas. Pagal ją, pastebėję anomalius reiškinius, kapitonai privalo per 5 d. (o problemų atveju - nedelsiant) apie juos pranešti štabui. O neaiškių reiškinių vandenyne apstu. Štai įvairiuose vandenynuose stebima iš po vandens sklindanti šviesa. Pvz., pirmojo rango dimisijos kapitonas S. Laboda pasakojo, kad teko net nutraukti naujos ginkluotės išbandymus. 1983 m. Biskajo įlankoje prancūzai ketino išbandyti naują atominį strateginės paskirties branduolinį laivą, o tarybinis radiožvalgybos laivas visa tai sekė. Prieš auštant jūreivis pranešė, kad maždaug už 4 mylių mato švytėjimą vandenyje. Kažkoks blizgantis daiktas iškildavo ir vėl pliumptelėdavo į vandenį. Tą reiškinį pastebėjo ir prancūzai.

Kartais švytinčius ratus, dėmes ir pan. stebėjo šimtai žmonių. Todėl manoma, kad tai gali sukelti mikroorganizmai ar planktonas. Tačiau Karlas Kalle, išnagrinėjęs per 2 tūkst. atvejų, pasiūlė originalią hipotezę. Kad jūra švytėtų, pirmiausia turi susimaišyti giluminiai vandens sluoksniai, pvz., dėl drebėjimų ar ugnikalnių. Smūginės bangos sklinda iki paviršiaus iškeldamos iš švytinčius mikroorganizmus. Todėl iš vandens ir spindi šviesa, o interferencija padeda susidaryti įvairioms figūroms.

Tačiau A. Golubevas (iš Kamčiatkos), 1998 m. ("Kapitone Kanciberyje" dirbęs antruoju kapitono padėjėju) žvejodamas Ochotsko jūroje, du kartus matė švytinčius apskritimus, kurie judėjo dideliu greičiu. Naktis buvo tamsi ir per iliuminatorių išvydo švytėjimą. Lokatoriai nieko nerodė. Pasikėlęs į tiltelio viršų pamatė, kad laivas yra švytinčio rato, kurio skersmuo apie dvi mylios, centre. Tarsi gelmėje būtų įjungtas galingas prožektorius, kurio spinduliai sklido statmenai. Po kelių minučių jis suprato, kad švytėjimas plaukia kartu su jais maždaug 10 mazgų (20 km/val.) greičiu. Taigi, mikroorganizmai ten būti negalėjo. Kiek vėliau už dešinio borto išvydo antrą dėmę. Greta jos plaukė apie 15 min., o tada antroji dėmė išsiveržė į priekį, kirto laivo kurdą ir nuplaukė į kairę. O ratas aplink laivą plaukiojo dar apie valandą, o vėliau atsiliko ir netrukus dingo. Maždaug tame pačiame rajone A. Golubevas ratą matė ir 2001 m. balandį, kai plaukė traleriu refrižeratoriumi "Tesėjas". Laivas irgi buvo švytinčio rato viduryje...

1976 m. Arabijos jūroje mokslo tyrimų laivo "Vladimiras Vorobjovas" įgula stebėjo ryškią dėmę, kuri sukosi prieš laikrodžio rodyklę. Echolotas rodė, kad 20 m gylyje po laivu yra kažkokia didelė masė. Dėmė atsirado 23:30 ir po pusvalandžio dingo. Buvo pamatuota vandens temperatūra, kuri buvo normali, 26^o C. Vandens mėginiuose nebuvo jokio planktono ar kokių švytinčių mikroorganizmų.

Vienas aiškinimų, kad tai gali būti mokomosios torpedos. Paleistos, jos nuplaukia apie 10- 15 km ir sustoja. Tada jas vėl parengia bandymams. Kad lengviau surastų, prie jų pritaiso galingus prožektorius, šviečiančius į viršų. Tačiau dar 1919 m. anglų tyrinėtojas Čarlzas Fortas "Prakeiktųjų knygoje" rašė, kaip britų garlaivis "Patna" 1880 m. susidūrė su "Velnio ratu". Trečiasis kapitono padėjėjas pašaukė į tiltelį kapitoną Gveriną, kuris ir stebėjo neįprastą ratą. Jame buvo 16 stipinų. Atrodė, kad fosforizuojantis švytėjimas sklinda lygiu paviršiumi... Ratas apie č0 min. plaukė kartu su laivu, o tada staigiai dingo...

Nuo 1991 m. Sietlo un-to fizikas Robertas Spindel'is per 15 m. surinko neįprastų garsų rinkinį. Jis naudojosi buvusia karine hidroakustinių stebėjimų sistema. Klausymosi taškai buvo kelių šimtų metrų gylyje - kur lengviausiai be kliūčių garso bangos sklinda kelis tūkstančių kilometrų. Farsams mokslininkai suteikė pavadinimus, tarp kurių dažniausiai sutinkamas kvaksėjimas. Tačiau būną ir "švilpimų" "traukinių" ir kt.

Povandeninis pasaulis

Indijos okeanografijos instituto (NIO) archeologai ištyrė povandenines struktūras prie Mahabalipuram ir patvirtino, kad Mahabalipuram Pakrantės šventykla yra vienos iš 7-ių liekana. 2002 m. balandžio 1-4 d. vykdyti tyrinėjimai 5-iose vietose (5-8 m. gylyje 500-700 m. atstumu nuo Pakrantės šventyklos). Visur rasta akmens statinių požymių: sienų griuvėsių, didelių tašytų akmenų, platforma su laiptais link uolų... Dauguma šių struktūrų labai apirusios ir plačiai išsibarstę bei apaugę Barnacles, Mussels ir kt. Kiekvienoje tirtoje vietoje konstrukcijų struktūra atrodo esanti panaši. Spėjant pagal objektą panašų į

liūtą, tai buvo šventyklos  komplekso dalys. Spėtina griuvėsių data yra 1500-1200 m.pr.m.e. iš Pallava dinastijos laikotarpio, kai daug akmens šventyklų buvo pastatyta Mahabalipuram ir Kanchipuram.

Graham Hancock'o komentarai:

1. NIO nemini Graham Hancock indėlio, spėjusio esant tokias povandenines struktūras ir šią idėją perteikusio visuomenei ("Povandeninis pasaulis", 2002, p.119-122; 258-261) remiantis mitais ir žvejų pastebėjimais. Jo iniciatyva pradėjo bendrauti SES (UK) ir NIO.
2. Amžius spėtas pagal liūto skulptūrą, įprastą Pallava dinastijos laikmečiu. Bet niekas iš NIO jos nematė. Tai Trevor Jenkins (padaręs video) ir Graham Hancock. O iš šio "fakto" išvedami tolimesni samprotavimai. Ir, be to, liūtas yra bendras simbolis visai Indijos kultūrai, ne vien Pallava laikmečio. Ir, galbūt, tai visai ne liūto galva (ir net ne skulptūra).

Povandeninis miestas prie Kubos

Neįprastas uolų darinys šalia Kubos Guanahacabibes iškyšulio (vakaruose) gali būti iki šiol nežinomos civilizacijos nugrimzdęs miestas. Tai lygūs geometrinių formų glotnūs balti, į granitą panašūs akmenys, gulintys struktūromis panašiomis į piramides, kelius ir pan. Jie yra giliai (per 600 m) 20 km² plote. Jie rasti 2000 m. liepą, kai ADC (Advanced Digital Communications) ten ieškojo lobių ir nuskendusių ispanų galerų.

Kanados firma ADC spėja juos priklausiusius civilizacijai, kuri kolonizavo Amerikos žemyną. Ji buvo įsikūrusi saloje, kuri nugrimzdo per kataklizmą (maždaug prieš 6000 m.). Neseniai prancūzų archeologas rado įrodymų Pietų Amerikoje gyvenus žmones prieš 40 tūkst. metų (kas nedera su vyraujančiomis teorijomis).

ADC planuoja pasiimti specialiai sukonstruotą robotą padėsiantį rinkti uolienų ir nuosėdų pavyzdžius. Bus bandoma nustatyti jų amžių, taip pat bus ieškoma žmonių gyvenimo pėdsakų - piešinių, skulptūrų ir artefaktų. ADC pagal sutartį su Fidelio Kastro vyriausybe sudaro Kubos teritorinių vandenų dugno planą.

ADC darbui naudoja "Ulises", 260 pėdų ilgio tralerį, Žako Kusto perdarytu į tyrimų laivą. Per 3 m. ADC atrado kelis nemažus naftos ir dujų telkinius ir apie 20 nuskendusių laivų. Istoriškai reikšmingiausias yra 1898 m. Havanos uoste sprogęs ir nuskendęs "USS Meine". Tuo įvykiu prasidėjo Ispanijos-Amerikos karas.

Miestas po ežeru

Rusijoje, Nižegorodo srityje yra Svetlojaro ežeras. Legenda pasakoja, kad Vetlužsko miškuose yra ežeras, kurio lygų lyg veidrodis paviršių dienos metu retai pašiaušia bangelės. Kartais tyliose jo pakrantėse pasigirsta tolimas varpų skambesys ir girdisi bažnytinis giedojimas. Batuchano totorių-mongolų ordos prieš daug šimtmečių sumanė užgrobti Kitežgrado miestą, neturėjusį net gynybinių įtvirtinimų. Bet Dievas išklausė gyventojų maldų ir miestas išnyko vandenyse. Prie ežero yra Batyjaus kelias, kuris, sakoma, gali nuvesti į Kitežgradą, jei keliautojas yra apsivalęs ir tyros širdies.