Sala-žudikė

Apie Bulavo salą, esančią Bando jūroje, sklinda tokia bloga šlovė, kad indoneziečiai netgi bijo garsiai ištarti jos pavadinimą. „Sala-žudikė”, - šnabžda vietiniai gyventojai ir pasakoja, kad visi, kurie apsilankė Bulavano saloje, mirė keistomis ir paslaptingomis aplinkybėmis.

Visa tai galima būtų pavadinti mitu, legenda, prasimanymu, siekiant pritraukti daugiau turistų. Tačiau mažoje saloje, kurios plotas yra 5 kvadratiniai kilometrai, anksčiau vyko ir dabar tebevyksta keisti kruvini įvykiai. Apie 40 žmonių, kurie įvairiu metu ir dėl įvairių priežasčių lankėsi Bulavane, mirė smurtine mirtimi.

Niekas taip ir nebūtų sužinojęs apie negyvenamą salelę, priklausančią Indonezijai, jeigu 1989-ais metais nebūtų patyręs avariją amerikiečių lėktuvas. Stebuklingai išlikęs gyvas pilotas Vilis Van der Haagė atsidūrė Robinzono kailyje. Jis Bulavane išgyveno tris metus ir vėliau pasakojo, kad pati sala ir joje esanti atmosfera tarsi praryja viską, kas gyva. Grįžęs namo jis keletą kartų davė interviu, iš kurių paaiškėjo, kad visa sala - ištisa anomali zona, kurioje yra būdingi tokioms zonoms geomagnetiniai nuokrypiai.

Spąstai

Patyręs lakūnas bandytojas Vilis Van der Haagė pilotavo naujausią reaktyvinį karinį lėktuvą WFV-522. Skrisdamas virš Bulavano salos pilotas netoli lėktuvo pastebėjo besisukantį rutulį, tarsi pripildytą gyvsidabrio. Nuo šio objekto sklido akinanti šviesa. Sulaukti paaiškinimų iš dispečerių Vilis negalėjo, nes sugedo racija. Tuomet lakūnas nusprendė skubiai grįžti į bazę, tačiau nebespėjo. Iš rutulio pliūptelėjo ugnies liežuvis, ugnis akimirksniu apėmė visą lėktuvą, įskaitant ir degalų bakus. Viskas įvyko taip greitai, kad Vilis nespėjo ko nors imtis. Bakai su degalais sprogo, lėktuvas akimirksniu subyrėjo. Lakūnui pavyko išsigelbėti tik todėl, kad turėjo parašiutą.

Atsigavęs Vilis pamatė, kad guli krante šalia kažkokios skylės, panašios į gilų šulinį. O vos vos aukščiau virš vandens ramiai sklendžia rutulys-žu-dikas. Tačiau pasigrožėti salos vaizdais nebuvo laiko, reikėjo pasirūpinti savimi. Laimei, išliko nepažeistas neperšlampamas maišas su būtiniausiais reikmenimis - pistoletu, durklu, degtukais ir šokoladu. Kiek atsipūtęs ir užkandęs Vilis nusprendė apžiūrėti salą. Netrukus jis aptiko vandens šaltinį šalia visiškai išdžiūvusios girios.

Tarnyba JAV KOP išmokė pilotą visuomet įvertinti nenumatytas aplinkybes. Jis suprato, kad jam gali tekti saloje praleisti nemažai laiko, kol jį suras. Todėl vyras užkūrė laužą, sušilo ir išsidžiovino rūbus. Po to į netoliese esantį ežeriuką įmetė pirotechninį sprogmenį ir susirinko apkvaitusias žuvis, pasistatė pašiūrę ir leidosi į medžioklę. Geram šauliui, koks ir buvo Vilis, nebuvo sunku nušauti laukinį šerną. Pilotas laimikį parsitempė prie pašiūrės, mėsą supjaustė plonomis juostelėmis, jas išmirkė jūros vandenyje ir išdžiovino. Likusius šovinius pilotas nusprendė pataupyti tam atvejui, jei kiltų pavojus, o paukščius nusprendė gaudyti kilpomis.

Numizmato svajonė

Per 3 metus ir 3 mėnesius, kuriuos praleido saloje, Viliui tikrai buvo kuo stebėtis. Visą Bulavano salą per dieną galima apeiti keletą kartų. Lakūnas turėjo puiki galimybę išstudijuoti salos reljefą, kuris priminė didžiules akmenines smegenis. Saloje buvo daugybė gilių šulinių, kurie buvo ne natūralios, o dirbtinės kilmės. Visi jie vedė į ventiliuojamus urvus, kuriuose buvo galima gyventi ir, esant norui, užsikurti juose laužą.

Ieškodamas naujos gyvenamosios vietos Vilis apžiūrėjo keletą urvų ir viename jų aptiko lobį. Aukso monetos buvo supiltos į keturis molinius indus, kurių kakliukai buvo užkimšti medžiaga, primenančia bitumą. Šios medžiagos saloje buvo daugiau nei reikia. Vilis bitumą sugalvojo naudoti kaip kurą, nes degdamas jis skleidė daug šilumos ir išskirdavo mažai dūmų.

Užbėgant įvykiams už akių galima pasakyti, kad po to, kai pilotas savo radinį nugabeno į Ameriką, nei antikinių civilizacijų tyrinėtojai, nei profesionalūs numizmatai negalėto nustatyti monetų kilmės. Taip atsirado versija, kad šie pinigai cirkuliavo nuskendusioje Atlantidoje.

Po to kai Vilis grįžo namo ir paviešino savo gyvenimo saloje istoriją, į Bulavaną patraukė būriai lobių ieškotojų. Aukso monetų jiems aptikti nepavyko, tačiau jie rado iš sidabro išlietas arklio galvas (mokslininkai mano, kad tokie lydiniai buvo naudojami ritualiniais tikslais).

Tačiau įdomiausia buvo tai, kad visi šie lydiniai nebuvo žmogaus rankų darbas - juos sukūrė anomalios zonos gamta.

Nauji radiniai

Saloje Vilį labiausiai domino vertikalūs šuliniai. Vėliau vyras pasakojo, kad tuo metu, kai juose būdavo, jam kildavo pojūtis, kad šuliniuose yra kažkas vertingo, pateisinančio kruopštų ir sekinantį darbą. Tačiau vos tik pilotas priartėdavo prie lobio, jis tapdavo nepasiekiamas.

Ypač tai galima pasakyti apie ąžuolines per laiką suakmenėjusias skrynias. Porą kartų Viliui pavyko prisiliesti prie jų drėgnų dangčių, tačiau iš karto po to, kai ranka paliesdavo skrynią, pro šulinio sieneles imdavo veržtis vanduo. Šulinyje vanduo taip staigiai imdavo kilti, kad pilotui tekdavo skubiai ropštis aukštyn į paviršių virve, kurią vyras pats nusipynė iš kanapių, išmirkytų jūros vandenyje. Beje, kanapių saloje auga gana daug. Pilotas, anksčiau gyvenime niekada nevartojęs narkotikų, norėdamas atsipalaiduoti po sunkaus darbo leisdavo sau išgerti silpno kanapių nuoviro.

Gali būti, kad būtent šis lengvas narkotikas vyrui sukeldavo regėjimus. Vilis ne kartą matė piratus senoviniais rūbais, šuliniuose slepiančius skrynias su brangenybėmis. Po to piratai sulipdavo į laivą, kuris iššaudavo iš pabūklų salvę ir po kiek laiko dingdavo už horizonto...

Nekviesti svečiai

Vieną kartą Van der Haagės vienatvė saloje buvo sudrumsta. Lakūnas saloje pastebėjo grupę automatais ginkluotų žmonių, kurie bandė semtuvais iš šulinio išsemti vandenį. Vilis baimės nepajuto, tačiau iš karto suprato, kad teks stoti į mūšį: arba jis nužudys nekviestus svečius, arba pats bus nužudytas. Vilis, kuris tikrai taikliai šaudė, nukovė 12 žmonių. Vėliau jis sužinojo, kad šie banditai, prieš atvykdami į salą, išžudė airių šventiko šeimą. Jie girdėjo, kad šventikas saugojo salos žemėlapį su pažymėtomis lobių vietomis. Tačiau žemėlapis jiems nepadėjo, šuliniai buvo tušti. Kai pareigūnas apklausinėjo Vilį, kodėl jis ryžosi žudynėms, šis atsakė, kad neturėjo kito pasirinkimo. Jis bandė pradėti taikos derybas, tačiau vietoje atsakymo išgirdo grasinimus ir automato serijas.

Praėjus kiek daugiau kaip 3 metams po lėktuvo katastrofos netoli Bulavano salos plaukiančio australų esminininko įgula pastebėjo signalą ir Vilį Van der Haagę paėmė į savo laivą.

Salos kerštas

Vilis, grįžęs namo, buvo nepaprastai laimingas. Po papildomo parengimo jis netgi sugebėjo vėl dirbti savo mėgiamą darbą. Tačiau 1993-ųjų metų pavasarį jo sudarkytas kūnas buvo aptiktas namuose Sietle.

Policijai nepavyko nustatyti žvėriškos žmogžudystės motyvų, todėl viskas buvo nurašyta apiplėšimui, nors iš namo niekas nedingo.

Beje, visi, kurie lankėsi saloje ir iš jos išsigabeno kokias nors vertybes, žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Vien tik nuo 1999-ųjų iki 2009-ųjų metų 25 žmonės savo gyvenimą baigė kilpoje, nuo kulkos ar nuodų.

Buvo ir žmonių, kurie žuvo pačiame Bulavane. Patikėję legendoms apie piratų paslėptas brangenybes, lobių ieškotojai kasė šulinius, tačiau vos tik jie pasiekdavo trokštamą tikslą, šuliniai prisipildydavo vandeniu arba nugriūdavo šulinio sienos ir žmonės žūdavo.

Ar tai salos-žudikės kerštas už sudrumstą ramybę, ar paprasčiausias sutapimas? Kol kas atsakymo į šį klausimą nėra.