Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Spalio » 5

NSO (UFO) Iki 1967metų.

Pirmą kartą NSO buvo pastebėti 1947 metais. Per 20 metų nuo to momento Amerikos danguje knibždėte knibždėjo šimtai skraidančių lėkščių; jos ūžia, sukasi debesyse, būna pačių įvairiausių didžiausių, formų ir spalvų. Kartais jos sklando debesyse, kartais nusileidžia arčiau Žemės ir juda lygiagrečiai su traukiniu, automobiliu ar lėktuvu.

Jų skrydžių trajektorijos būna įvairiausių krypčių - tos lėkštės įsisiūbuoja, juda zigzagais, šauna į viršų, leidžiasi žemyn arba juda iš vienos pusės į kitą (Ufologija - paranormal.lt).

Paskutiniai Gelapo instituto duomenys rodo, kad milijonai amerikiečių, turinčių normalų regėjimą ir sveiką protą, yra visiškai įsitikinę, kad matė tuos paslaptingus objektus, judančius danguje dieną ar naktį. Yra pagrindo manyti, kad dar šimtai tūkstančių žmonių papildys NSO stebėtojų gretas.

Tačiau vienas labai svarbus mūsų bendrapiliečių fizinei gerovei ir nacionaliniam saugumui klausimas vis dar lieka be atsakymo: kas yra tie keisti aparatai danguje ir iš kur jie atsiranda? Švenčiant 20-ąsias NSO fenomeno gyvavimo metines, šis klausimas ir toliau jaudina milijonų amerikiečių protus...

1967 metais šie keisti dangaus erdvėlaiviai pasirodo dar labiau neįprastų formų, dydžių ir spalvų, negu galima matyti kokioje nors automobilių ar motorinių valčių parodoje. Nors dauguma NSO turi įprastą disko arba lėkštės formą, naujesni būna kalavijo ar cigaro formos. Pasirodo ir sferinės arba kūginės formos NSO. Dažnai juos supa raudonokas švytėjimas arba mirksintis blizgėjimas, spalvos keičiasi nuo blyškiai žalios iki oranžinės ir raudonos.

Dar paslaptingiau atrodo faktas, kad JAV vyriausybė šiuo metu pripažįsta, kad trys kosminiai NSO skraido orbitomis aplink Žemę, tačiau niekas neturi nė menkiausio supratimo, iš kur jie atsirado ir kuo užsiima.

NORAD atstovai pripažįsta, kad tris objektus nuolat seka antžeminės radiolokacinės stotys, bet jie nežino nieko daugiau arba bent jau nesako. “Mes darome prielaidą, kad tai kosminių erdvėlaivių liekanos, - sako vienas iš NORAD atstovų, - bet nežinome, nei kiek laiko jie ten, nei kokio dydžio, nei iš kur atsirado”.

Tačiau žinoma, kad du iš šių NSO fiksuojami iki 3700 mylių aukštyje, nusileidžia iki 420 mylių aukščio, skrenda aplink Žemę orbitomis, kurios eina per Šiaurės ir Pietų ašigalius. Orbitų aukštis rodo, kad tai negali būti rusų šnipinėjimo palydovai, jie paprastai nusileidžia gerokai žemiau - nuo 100 iki 200 mylių.

Nors oficialūs asmenys atsisako komentuoti šių kosminių NSO kilmę, Pentagonas ir Kosminė agentūra suteikė šiems paslaptingiems objektams kodinius pavadinimus “1966 - OOA, OOB ir OOC” (OO - orbitiniai objektai). Vis dėlto jie lieka trimis nepaaiškinamais NSO, kurie skraido virš mūsų galvų.

Bet sugrįžkime prie tų NSO, kurie priartėja prie Žemės taip, kad gali būti stebimi plika akimi. Galima pastebėti neįprastą jų pasirodymo ypatybę. Jie darosi vis triukšmingesni ir triukšmingesni. Dauguma NSO tyliai ir beveik be garso skinasi sau kelią per debesis arba nejudėdami kabo ore. Bet liudininkai tvirtina, kad kai kurie NSO juda su didžiuliu triukšmu, o dar kiti juda dangumi zvimbdami ir sukdamiesi su garsais, kurių neįmanoma tiksliai apibūdinti.

Aptarkime ryškiausius paskutinių stebėjimų pavyzdžius, kurie įrodo, kad NSO vis dar nepalieka mūsų. Nors per praėjusius metus buvo daugybė pranešimų apie pastebėtus NSO JAV, dauguma jų tenka šiaurės vakarinei šalies teritorijai.

Be to, žurnalo “Long Island Press” fotoreporteris Leonardas Viktoras neseniai paskelbė nakties danguje nufotografuotų NSO Niujorko valstijoje Safolko rajone nuotraukas. Spalio 29 dieną, vėlų šeštadienio vakarą, Viktoras pasiėmė fotoaparatą ir išėjo iš žvejų draugijos susirinkimo Medfordo mieste. Pavargęs skubėjo namo, įmetė fotoaparatą į savo automobilį ir išvažiavo į greitkelį, vedusį tolyn debesuoto dangaus link. Pavažiavęs vos kelias mylias Nort-Brentvudo kryptimi, jis pastebėjo kelkraštyje daug sustojusių automobilių, o žmonės, užvertę galvas, žiūrėjo į dangų.

Reporterio instinktas pašnibždėjo, kad vyksta kažkas neįprasto, juk šie vairuotojai čia sustojo ne dėl galvos skausmo, kurį sukelia motoro gedimai ar buto rūpesčiai:

Privažiavęs prie kitų, Viktoras iššoko iš automobilio ir pažvelgė į debesimis nuklotą dangų. Beveik iškart pamatė jį - blyškiai geltoną pailgą daiktą, jaukiai įsitaisiusį tarp debesų. Jis nejudėjo, neskleidė jokių garsų, bet išvaizda buvo visiškai nepanaši į kokį nors įprastą skraidymo aparatą.

“Tai galėtų būti nedidelis dirižablis” - pamanė Viktoras, nors žinojo, kad tokio tipo aparatas negali skristi, kai vėjo greitis būna 45 mylios per valandą. O tą naktį ir pūtė toks vėjas. Vyras išsitraukė fotoaparatą su telefotolinzėmis, aparato stovą pastatė ant “Reno” stogo ir pradėjo fotografuoti. Cigaro formos NSO vis dar nejudėdamas kabojo prie apatinio debesų sluoksnio krašto. Viktoras padarė porą kadrų, o tada keistą aparatą uždengė vienas ar du debesys. Po kelių minučių NSO vėl pasirodė, tik dabar jis judėjo į rytus, pasikeitė ir spalva - blyškiai geltona virto melsvai purpurine. Greitis taip pat didėjo, atrodė, kad galėtų būti apie 90 mylių per valandą. Pamažu aparatas dingo iš akių.

Jaunuoliai, stebėję keistą aparatą kartu su Viktoru, nubėgo prie savo automobilių šaukdami: “Pasivykim jį!”. Viktoras nesutiko, jis pasakė, kad objektas juda per greitai, kad būtų galima persekioti jį būnant ant žemės. Dar 15 minučių Viktoras stebėjo dangų telefono būdelėje ir pasakojo apie šį įvykį savo redakcijai. Paskui jis nuvažiavo į netoliese esantį Nasau ir stebėjo besileidžiančius lėktuvus tarptautiniame Kenedžio oro uoste. Tačiau nematė nieko panašaus į keistą objektą, kurį ką tik stebėjo kitoje vietoje.

Viktoro padarytos nuotraukos buvo labai aiškios. “Long Island Press” išspausdino jas ir Viktoro pasakojimą pirmame puslapyje. Viktoras paskelbė ir kreipimąsi į jaunus žmones, kurie kartu stebėjo tą neįprastą objektą, paprašė susisiekti su juo ir patikslinti informaciją bei įspūdžius. Jaunuoliai atsiliepė į kvietimą. Tai pasirodė beesą šeši Valstybinio žemės ūkio instituto studentai, kurie tą vakarą grįžo iš koncerto į koledžą Safolke.

Vienas iš jų - Džoelis Alenas iš Votervilio (Naujasis Džersis) - tą šeštadienio naktį staiga pastebėjo keistos formos NSO ant debesų. Nuomonės dėl NSO spalvos išsiskyrė, bet visi sutiko, kad Viktoro variantas labiausiai atitinka tikrovę ir pridūrė, kad tikrai būtų įdomu sužinoti, kas gi tai buvo.

Lapkričio 1 dieną, antradienį, Karinių oro pajėgų specialios tyrimo komisijos narys leitenantas Viljamas Marlis su Viktoru kalbėjosi maždaug 3 valandas, apžiūrinėjo nuotraukas ir aptarinėjo tą keistą reiškinį. Neaiškumą dar labiau pagilino paskutinis kadras, kuriame buvo matyti trijų papildomų NSO rikiuotė. Ji judėjo priešais pirmą NSO, kuris nejudėdamas kabojo danguje. Pirmoji leitenanto Marlio reakcija buvo aiški ir nedviprasmiška. “Tai nebuvo natūralus reiškinys, panašus į praskrendantį lėktuvą, žvaigždę ar planetą”, - pasakė jis ir pridūrė: “Mokslininkai turės rimtai užsiimti šiuo klausimu”.

Nort Bentvudo įvykis nutiko nepaprastai aktyvaus NSO pasirodymo visame Safolko rajone laikotarpiu. Tą patį šeštadienio vakarą keistai atrodantį objektą matė kybantį virš Smittauno, atėjo žinių ir iš Genterporto.

Kitą vakarą, sekmadienį, Niujorko gubernatoriaus padėjėjas Peteris Makdonaldas pranešė, kad daugiau kaip dešimt žmonių Braitvoterse matė NSO, pakibusį virš Greit Sauto įlankos, maždaug 22.15 val. Objektas buvo matyti danguje maždaug valandą. “Nesu fantazuotojas, - pareiškė Makdonaldas “Long Island Press” atstovui, - niekada anksčiau nesu matęs nieko panašaus, bet aš mačiau tai sekmadienio vakarą, taip pat mano žmona, mano sūnus ir kaimynai. Staiga pamatėme iš rytų NSO link skriejančią raketą. Ji buvo geltonos spalvos, tačiau subyrėjo, tai ir nepasiekusi NSO. Manome, kad tai Karinės oro pajėgos iš Vesthempton Byč apšaudė NSO”.

Tą patį vakarą sutuoktinių pora iš Yst Niuporto pranešė, kad NSO “skleidė šviesos srautus” pietinėje Safolko pakrantėje. Ponia Henri Frik iš Dartmoro pranešė, kad ji su vyru matė blizgantį oranžinį daiktą pietrytinėje dangaus dalyje maždaug 21.20 val. “Jis buvo panašus į mirksinčią žvaigždę ir keistai nejudrus. Paskui ėmė mažėti, mažėti, kol visai dingo. Tikiuosi, kad nė vienas iš šių objektų nenusileis mano kieme. Visai nenorėčiau kam nors dėl to aiškintis”.

Keliomis dienomis anksčiau, spalio 21 dieną, į dangų kylantį blizgantį objektą matė Long Ailende, į pietus nuo Petčigju. Jis skleidė pulsuojančią šviesą, kurios spalva pasikeitė tris ar keturis kartus.

Budintis policininkas Džeimsas Teitas patruliavo su savo automobiliu, kai pirmą kartą pastebėjo objektą 13.13 val. “Tikrinau užpakalines pradinės mokyklos netoli Montauko plento duris, - pasakojo Teitas - staiga pamačiau danguje mirksinčią švieselę, kaip tik virš medžių viršūnių. Ji buvo vos matoma, bet mano dėmesį patraukė tai, kad ji keitė spalvą iš raudonos į baltą ir žalią, o tada vėl į raudoną. Nusprendžiau pažiūrėti įdėmiau ir pasiėmiau žiūronus, kuriuos turėjau automobilyje”.

Daiktas buvo lėkštės formos, atrodė, kad jis sklandė dangaus skliauto pietryčiuose kažkur virš Atlanto. Teitas nusprendė susisiekti su artimiausiu patruliu: “.. kviečia patrulis Teitas. Pastebėtas NSO”.

Atsiliepė seržantas Enriko Maimonis. Vėliau jis papasakojo: “Viskas buvo būtent taip, kaip sakė Teitas - objektas blizgėjo, keitė spalvą ir lėtai kilo į viršų. Stebėjome jį maždaug valandą, paskui pranešėme Vesthemptono aviabazei”. 14.00 val. “New York Daily News” fotoreporteris Džeimsas Munis buvo iškviestas dėl keisto reginio ir nuskubėjo prisijungti prie seržanto Maimonio bei patrulio Fredo Kriugerio, kuris taip pat buvo ten.

“Nebūčiau kreipęs į tai dėmesio, - pasakojo Munis, - bet kai pamačiau, kaip objektas keičia spalvą, juda danguje zigzagais, supratau, kad čia kažkas keisto ir įdomaus. Nors Maimonis tikino, kad tas daiktas yra už 100 mylių nuo mūsų, man pavyko padaryti maždaug 20 nuotraukų”.

Viena iš Munio nuotraukų buvo išspausdinta kitame “Daily News” numeryje kartu su išsamiais stebėjimų aprašymais. Jis rašė, kad tas NSO greitai judėjo įvairiomis kryptimis, tai kilo aukštyn, tai leidosi žemyn, skleidė keistą raudonai žalią šviesą. Munis ir Kriugeris stebėjo NSO iki 6 valandos ryto, kol jis lėtai pranyko beauštančio ryto šviesoje.

Po savaitės Karinių oro pajėgų leitenantas Viljamas Marlis pareiškė, kad į šiuos stebėjimus nereikėtų žiūrėti nerimtai. Nuotraukoje ir tai matyti, kad objektas buvo Sirijaus žvaigždė, esanti Didžiojo Šuns žvaigždyne. Bet tai, žinoma, negali paaiškinti nesuprantamo objekto judėjimo aukštyn ir žemyn, šviesos spindulių spalvos kitimo.

Tai buvo pasakojimas apie “skraidančias lėkštes” virš Safolko, bet toliau į vakarus už Hudzono upės dar viename rajone sklandė Vanakvės tvenkinio paslaptis. Buvo pasakojama apie daugybę virš maždaug 100 000 akrų ploto tvenkinio pastebėtų NSO. Tą tvenkinį labai pamėgo paslaptingosios “lėkštės”.

Praėjusią žiemą du policininkai stovėjo šalia ir su nuostaba matė, kaip NSO ant tvenkinio ledo padarė 9 pėdų skersmens skylę.

Praėjusių metų spalio mėnesį, kai NSO buvo matomi virš Safolko, Vanakvės meras ir 400 miestelio gyventojų stebėjo pro šalį praskrendantį objektą, kurį jie apibūdino kaip didžiulę žvaigždę. O dieną prieš policininkas Benas Tompsonas pranešė, kad jį apakino NSO, kuris priartėjo per 150 pėdų prie tos vietos, kur jis stovėjo.

Tai nutiko spalio 11 dienos vakarą. J prožektorių panašią šviesą matė šimtai Naujojo Džersio gyventojų, kurie su automobiliais nuskubėjo link tvenkinio ir taip sudarė kamščius siaurame kelyje.

Seržantas Tompsonas tada sustabdė savo automobilį: “Išlipau ir sustojau kelkraštyje. Virš tvenkinio švytėjo blizganti balta šviesa, atrodė, lyg ji šokinėtų nuo vienos kalvelės ant kitos.

Labai greitai, vos per kelias sekundes, ji nutolo per pusę mylios. Kai šviesa sklido virš medžių, atrodė, kad visos šakos tiesėsi link jos. Mačiau tą objektą vos dvi ar tris minutes, bet kai apsisukau eiti link automobilio, buvau visai apakintas”. Tarp akinančios baltos šviesos jis pamatė apvalų daiktą su pusiau sferiniu išsikišimu apatinėje dalyje.

Vanakvės policijos nuovados viršininkas taip pat matė NSO virš tvenkinio. “Nežinau, kas tai buvo, - sako jis, - bet mane piktina žmonės, kurie ateina ir pareiškia, kad mes čia - alkoholikų krūva. Kuo jie idiotai, po velnių, mus laiko? Mes nežinome, ką matėme, bet esame tikri, kad kažką matėme”.

Įvykiai Safolke ir Naujajame Džersyje užbaigė šių metų NSO fenomeną. O prasidėjo jis nuo NSO aktyvumo stebėjimo pelkėtame En Arboro rajone (Mičiganas). Ten kovo mėnesio pabaigoje pasirodžiusių NSO gausa priminė NSO ataką. Per du skirtingus vakarus 63 mylių spinduliu maždaug 100 žmonių pranešė, kad jie matė raudonas, geltonas ir žalias švieseles, kurios judėjo virš pelkių. Kovo 20 dienos vakare 52 liudininkai, įskaitant 12 policininkų, pranešė, kad matė 5 keistus objektus, kurie sklandė virš pelkių netoli Deksterio miesto. Keli žmonės išsiruošė į pelkes ieškoti tų objektų, tačiau rado tik šlapią smėlį ir purvą, daugiau nieko.

Tačiau 47 metų šio rajono gyventojas Frenkas Menoras tvirtina, kad tai nebuvo “miražas”. Menoras gyvena su žmona ir dešimt vaikų baltame dviejų aukštų name už miesto, už 12 mylių į šiaurės vakarus nuo En Arboro. Sekmadienį, apie 20.00 val., Frenko medžiokliniai šunys pradėjo taip smarkiai loti ir blaškytis, tarsi kokie velniai būtų juos erzinę. Frenkas nebuvo pratęs, kad šunys keltų tokį triukšmą, todėl išbėgo iš namo ir rytuose, virš pelkių, pamatė šviesas ir raudoną švytėjimą danguje. Frenkas pasikvietė 18-metį sūnų Ronaldą ir abu nuėjo pelkių link, norėjo pamatyti, kas ten dedasi.

Menorui šmėkštelėjo mintis, kad tai galėjo būti meteoritas, kuris nukrito ant Žemės. Vyrai tikėjosi rasti jo gabalėlių. Naktis buvo šviesi, dangų puošė mėnulis. Vyrai perėjo upelį ir pradėjo kilti į nedidelę kalvelę. Tik staiga pamatė ovalo formos daiktą, tarsi apsuptą ūkanos, už kelių šimtų pėdų nuo jų. Tas daiktas atrodė automobilio dydžio, kamuolio formos, skleidė raudoną šviesą iš vienos pusės ir žalią iš kitos. Paviršius atrodė grubus ir išraižytas tarsi koralinis rifas. Atrodė, kad jis kybojo maždaug 8 pėdos virš žemės po tirštu rūku.
“Tėveli, pažiūrėk, koks keistas daiktas!” - sušuko Ronis, o paskui jie pamatė, kad daikto paviršius nušvito raudona šviesa. Vyrai, kiek leido jų kojos, ėmė bėgti paslaptingo daikto link. Bet kai priartėjo, baltos ir žalios šviesos užgeso, o kai atbėgo į tą vietą, kur buvo NSO ar tas, kas ten buvo, tas daiktas pradingo.

Tuo metu Menoro žmona iš namų paskambino į policiją ir pranešė:“ Netoli mūsų yra daiktas, kuris atrodo taip, kaip aprašo skraidančias lėkštes. Jis pelkėje. Iš apačios sklinda šviesa”. Po kelių minučių visa šerifo padėjėjų ir policininkų pamaina brovėsi per pelkes prie įvykio vietos. Daugybė automobilių visame rajone irgi traukė ta pačia kryptimi. Deksterio policijos viršininkas Robertas Teiloras ir policijos budėtojas Nolanas Li pamatė raudoną šviesą danguje, kai prisiartino prie tos vietos, kurią nurodė ponia Menor. Paslaptingą šviesą matė ir šerifo padėjėjai Stenlis Makfedenas ir Deividas Ficpatrikas. Jie pasakojo, kad šviesa pamažu blėso, jiems artėjant. Kelkraštyje stovėjęs ir kitų patruliniame automobilyje laukęs policininkas budėtojas pastebėjo, kad kažkas juda virš galvos.

“Tas daiktas skleidė raudoną ir mėlyną šviesą, - pasakojo jis. - Kartkartėmis spalvos pablykšdavo. Daiktas sukosi ratais maždaug 1000 pėdų aukštyje, paskui prie jo prisijungė trys kiti objektai, ir tada visi nuskrido”.

Kitą dieną, pirmadienį, ne mažiau kaip 57 nedidelio Hilsdeilo (Mičiganas) koledžo mokiniai pranešė, kad matė blizgantį NSO, kuris skrido dangumi virš miesto. Visų NSO mačiusių liudininkų parodymai visiškai sutapo, išskyrus dviejų žmonių: koledžo dekano padėjėjo ir vietinės civilinės saugos vadovo.

Mičigano fenomenas sukėlė naują Karinių oro pajėgų tyrimų bangą. KOP nusiuntė specialų konsultantą astronomą Aleną Haineką iš Šiaurės Vakarų universiteto į įvykio vietą įvertinti gautus pranešimus. Garsus mokslininkas daktaras Hainekas 20 metų tyrinėja pranešimus apie NSO. Atvykęs į Mičiganą, jis pamatė, kad situacija buvo tokia emocinga, jog sunku buvo atlikti tikslingą ir rimtą tyrimą. Jam teko sunkiai brautis per minias reporterių, kad galėtų pasikalbėti su liudininkais. Atrodė, kad visą rajoną apėmė masinė isterija. Galiausiai Hainekas gavo KOP nurodymą nedelsiant pravesti spaudos konferenciją ir paaiškinti tuos įvykius, bet jis faktiškai neturėjo galimybės išsiaiškinti situaciją ir nežinojo, ką sakyti.

Vietiniai mokslininkai iš Mičigano papasakojo jam apie pelkinių dujų degimo fenomeną, degančias dujas dažnai lydi spalvotas švytėjimas. Hainekas nusprendė užsiminti apie tai, kaip apie galimą neva nutikusių įvykių priežastį. Tačiau spaudos konferencija vyko beveik paniškoje aplinkoje. Radijo ir televizijos korespondentai stengėsi prasibrauti prie Haineko ir reikalavo iš jo pačių neįtikinamiausių istorijų, įskaitant ir “žaliuosius žmogeliukus”. Kai Hainekas atsargiai užsiminė apie pelkių dujas kaip apie galimą įvykių priežastį, vienas reporteris puolė prie telefono ir pranešė apie tai savo redakcijai. Kitą dieną laikraščiai pranešė: daktaras Hainekas nurodė, kad Mičigano fenomeno priežastis - pelkių dujos, tai visiškai neatitiko tikrovės.

“Aš manau, kad žmonės, kurie stebėjo NSO En Arboro rajone, pasakoja apie tai nuoširdžiai ir sąžiningai, - teigė Hainekas, - tačiau dabar nenoriu spėlioti, ką jie matė”. Atsisakė jis komentuoti ir klausimą, ar NSO nėra nauji bandomi aparatai, ir prisipažino, kad neįmanoma paaiškinti visų pastebėtų dalykų, apie kuriuos jis žino. “Nesunku atmesti atvejus su paukščiais, oro balionais ir pan., - pridūrė jis, -bet kai rimti, sveiko proto žmonės praneša apie kažkokius neįprastus dalykus, privalome padaryti viską, kad tai išsiaiškintume”.

Vašingtone įvyko specialūs kongreso ginkluotės komisijos klausymai apie NSO, komisijos pirmininkas L. Mendelis Riversas iš Pietų Karolinos klausimą suformulavo taip: “Mes negalime tiesiog nekreipti į tai dėmesio. Per daug gerbiamų žmonių iškėlė iš klausimą”. Vienas aptarime dalyvavęs mokslininkas pripažino: “Neturime absoliučiai jokio supratimo, kas tai per objektai ir iš kur jie atsiranda. Tačiau absoliučiai aišku, kad jie yra visiškai neįprasti”.

Naujojo Džersio laikraštis “Asbury evening press” išspausdino redakcinį straipsnį, kuris, matyt, atspindi daugelio amerikiečių jausmus. -“Specialus NSO fenomeno tyrimas yra būtinas. Karinės oro pajėgos periodiškai tyrinėja šį fenomeną. Tačiau visuomenė nelabai pasitiki Karinių oro pajėgų pranešimais, nes jie paskelbia ne visą gautą ar turimą informaciją, aiškindami, kad tai susiję su aviacinės žvalgybos ir vyriausybinių eksperimentų atvirame kosmose paslaptimis”.

Iš tikrųjų, KOP vadovybė žino apie visuomenės nepasitikėjimą jų NSO tyrinėjimo programomis taip gerai, kad galiausiai jie perdavė šią bylą nepriklausomai civilių grupei, kuriai vadovavo Edvardas Kondonas iš Kolorado universiteto. Su universitetu buvo sudarytas kontraktas 313 000 dolerių sumai. Pinigai buvo skirti NSO fenomenui tirti. Tyrimus 15 mėnesių turėjo atlikti daugiau kaip 100 mokslininkų. Projekto tikslas buvo išsiaiškinti neatpažintų skraidančių objektų esmę, kad daugiau nekiltų jokių klausimų. Bet ir tuo metu, kai vyksta šie darbai, neatpažinti objektai danguje skraido kaip skraidę.

Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar