Kaip kava užkariavo pasaulį

Kas geriausiai malšina troškulį tvankią vasarišką dieną? Per tuos buvusius karščius įsitikinome, kad ne ledai ar šaltieji gėrimai, o žalioji arbata arba kava su šalto vandens gurkšniu. Tad verta pakalbėti apie šį gėrimą išsamiau, juolab, kad pasaulyje tiek daug jo mėgėjų.

Apie kavos atsiradimą žmonijos civilizacijoje pasakojama neįtikėtinai daug istorijų. Tačiau tik dėl vieno galime būti tikri: kavos krūmas yra kilęs iš kalnuotojo Etiopijos pietvakarių regiono. Iš ten jis paplito po Arabijos pusiasalį. Paplito, išmokus iš augalo vaisių pasigaminti gėrimą. Apie tai byloja dvi legendos: krikščioniškoji ir  musulmoniškoji. Pasak pirmosios, aprašytos XV a. hebrajų kalbos profesoriaus Fausto Nairobio Romoje, štai kas kartą nutiko Etiopijoje. Piemuo, ganęs ožkelių bandą, pastebėjo, kad jos naktimis vietoj ramaus miego ėmė visaip šėlioti. Kad tik nebūtų apsėstos kokios tamsios jėgos! Gretimo vienuolyno priorui pavyko išsiaiškinti priežastį: ožkelės prisismaguriavo kavamedžio lapų ir uogų. Nuo tada ir vienuoliai žinojo, iš ko žvalinantį gėrimą gamintis, kad ilgos maldų valandos nebūtų varginančios.

Musulmoniška kavos atradimo versija pasakoja apie gydytojo Hadži Omaro piligrimystę į Meką. Jo kelionė vyko neskubiai, teikiant pakeliui pagalbą sergantiems. Kartą jis buvo pakviestas gydyti Mokos miesto valdovo dukterį. Sėkmingai išgydė ją, tačiau ir …įsimylėjo. Už tokį įžūlumą buvo išvytas iš miesto į dykumą be maisto ir vandens, taigi tikrai mirčiai. Laimei, išgirdo giedant paukštelį, nutūpusį keistame medelyje. Tai būta kavamedžio, kurio stebuklingų savybių atskleidimas gražino Omarui valdovo malonę ir net jo dukters ranką.

Gėrimo pavadinimas tikriausiai bus kilęs iš arabiškų žodžių cahouch arba gaweh, reiškiančių jėgą ir stiprumą. Tačiau etiopų krašte esama ir gyvenvietės Kaffa vardu. Kavos vartojimas pirmiausia išplito arabų pasaulyje, tarp Mekos ir Kairo, sukurdamas ten ir kavinių tradiciją. Jose buvo aptarinėjami reikalai ir ilsimasi. Bene pirmoji kavinė buvo įkurta 1554 m. Stambule. Skrudinti pupeles prieš jas sumalant imta tam, kad kavoje neliktų rūgštoko skonio.

Sudėtinga ir kupina visokių nuotykių buvo kavos kelionė iš Artimųjų Rytų į Europą ir Naująjį pasaulį. Visų pirma todėl, kad arabai augintojai neleisdavo išvežti nesumaltų pupelių. XV a. pradžioje kava iš Arabijos pateko į Indiją. Olandų pirkliai XVII a. viduryje užsodino kavamedžiais plantacijas Ceilone. Venecijiečiai kavos pupelių  atvežė į Italiją, kur ji buvo sutikta labai įtariai – ar ne šėtono išmislas krikščionims pavilioti. Tačiau popiežiaus Klemenso VIII ištarmė, paragavus kavos, buvo tokia: „Tai pernelyg puikus gėrimas, kad palikus jį netikėliams. Apgaukime šėtoną, – pašventinę kavą, turėsime krikščionišką gėrimą“.

Pati įžymiausia kavinė Europoje –Venecijos „Florianas“ pirmuosius lankytojus priėmė 1720 metais. Šiandien joje būtinai apsilanko pasaulio galingieji ir įtakingieji. Paryžiuje kavos gėrimo tradiciją išplatino turkų ambasada, rengdama egzotiškus priėmimus. O garsiąją „Prokopo“ kavinę, kuri tapo ir literatūriniu salonu, rytietišku stiliumi 1686 metais įrengė sicilietis Procopio dei Coltelli. Sakoma, kartą joje savo skrybėlę užstatu paliko kapralas Bonapartas, būsimasis imperatorius Napoleonas. Jo užsienio reikalų ministras Charlesas Maurice`as de Talleyrand`as-Perigord`as kavos kokybę nusakė taip: „Kava turi būti juoda kaip velnias, karšta kaip pekla, tyra kaip angelas ir saldi kaip meilė“.

Vidurio Europoje kava išpopuliarėjo po pergalingo Vienos mūšio 1683 m.  Tuokart krikščioniškoms šalims  buvo iškilusi didžiulė Osmanų imperijos ekspansijos grėsmė. Įsitvirtinęs Balkanuose, sultonas pasiuntė 158-tūkstantinę armiją, vadovaujamą vizirio  Kara Mustafos,  nukariauti Austrijos. Popiežius kreipėsi į Lietuvos ir Lenkijos valdovą Joną Sobieskį, maldaudamas ginti krikščioniškąjį pasaulį. Karinė Vienos kampanija, net ir triskart mažesnėmis už priešo pajėgomis, buvo labai  sėkminga. Rugsėjo 12  d. prie Kalenbergo vietovės J. Sobieskio sparnuotieji husarai netikėtai puolė Vieną užblokavusius turkus. Kruvinas mūšis truko visą dieną ir baigėsi visišku turkų sutriuškinimu. Šaunia pergale J. Sobieskis išgarsėjo visoje Europoje, buvo poetų liaupsinamas kaip Europos skydas prieš mahometonus. Astronomai net vieną žvaigždyną jo garbei pavadino „Skydu“.  Priešo gurguolėje buvo aptiktos didelės atsargos maišų su kavos pupelėmis. Vienam iš pasižymėjusių Vienos gynėjų Jerzy Franciszekui Kulczyckiui atiteko didelė šio grobio dalis. Jis ir atidarė Vienoje pirmąją kavinę, kurioje patiekdavo pasaldintą medumi, užbaltintą grietinėle kavą. Šis apsukrus pirklys kilęs iš Lvivo apylinkių, tad dabar ir šis Ukrainos miestas naudojasi jo šlove, pastatęs jam paminklą ir pasiskelbęs kavos miestu. Kava ten tikrai skani...

Skandinavijoje baimintasi priprasti prie kavos – gal tai koks narkotikas? Švedijos karalius Gustavas III ėmėsi „moksliškai“ spręsti problemą. Dviem žiauriems nuteistiems myriop nusikaltėliams dovanojo gyvybę, bet su sąlyga, kad kalėjime vienas kasdien gertų tik kavą, o kitas – tik arbatą. Ir ką gi? Ilgiau išgyveno „kavinis“; net ilgiau už patį karalių ir kalinius prižiūrėjusį gydytoją.

XVIII a. pradžioje pirmieji kavamedžiai prigijo Amsterdamo botanikos sode, o 1714 m. vienas medelis buvo padovanotas Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV; pasodintas ir stropiai prižiūrimas Paryžiaus karališkajame botanikos sode. Būtent šio medelio palikuonys šiandien auga 90-tyje procentų pasaulio plantacijų. O įvykiai taip klostėsi: 1723 m. jaunas jūrų karininkas Gabrielis de Clieu, buvodamas Paryžiuje, sugebėjo įgyti botanikos sodo prižiūrėtojo dukters palankumą. Netrukus Nansy uoste į nedidelį prekybinį burlaivį buvo pakrauta dėžė stikliniu viršumi, talpinanti tris kavamedžio daigelius. Transatlantinė kelionė į Martiniką verta nuotykių romano ar filmo. Burlaivį vijosi Tuniso korsarai, jo bures nudraskė audra, štilis įgulą iškankino troškuliu. Paskutiniais vandens lašais kapitonas dalijosi su medeliais, tad buvo savo jūreivių  vos neišmestas už borto. Vis tik vienas daigelis kelionę atlaikė, jis gerai prigijo Naujojo pasaulio žemėje ir po trijų metų užaugino visą kilogramą pupelių. Kavos plantacijoms plisti padėjo praūžęs uraganas, išnaikinęs čia augintus kakao medžius. O kapitonas iš savo pasiaukojamos kelionės, deja, nepraturtėjo, jis mirė skurde 1797 m.  Tačiau XX a. pradžioje Fort de Franco botanikos sode jam pastatytas paminklas su užrašu „Tam, kurį taip ilgai stengėmės užmiršti“.

Portugalų kolonijos Pietų Amerikoje taip pat labai susidomėjo naująja plantacijų kultūra. Į Antilus pasiuntė diplomatą Francisco de Melo Palhetą deryboms, kurios tačiau nebuvo labai sėkmingos. Tad ir čia tikslą pasiekti padėjo meilės intriga. Išvykstant diplomatui namo, gubernatoriaus žmona jam įteikė didelę puokštę gėlių, kurioje buvo paslėpti kavamedžio daigeliai. Nuo tada Lotynų Amerika tapo kavos auginimo imperija. Iš čia Arabikos kavamedžiai „sugrįžo“ į Afriką, yra dabar auginami Kenijoje ir Tanzanijoje.

Tad gerkime kavą, įkvepiančią kūrybai, skatinančią minties polėkį, teikiančią žvalumo...

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.