Robinzono Kruzo sala

640 km atstumu nuo Čilės Ramiajame vandenyne yra nedidelis archipelagas, kurį sudaro trys salos. Pati didžiausia sala pavadinta Mas a Tierra, tačiau visame pasaulyje ji labiau žinoma kaip Robino Kruzo sala. Būtent šioje saloje XVIII amžiaus pradžioje daugiau nei ketverius metus praleido visiškai vienas škotų jūreivis Aleksandras Selkirkas, kuris vėliau tapo garsiojo Danielio Defo romano pagrindinio veikėjo prototipu.

Selkirtas tarnavo bocmanu laive. Santykiai su naujuoju kapitonu Tomu Stredlingu nesusiklostė iš pat pradžių — tarp vyrų dažnai kildavo ginčai. Galiausiai, kaip galima matyti iš laivo žurnale padarytų įrašų, bocmanas pats panoro pasilikti negyvenamoje saloje, šalia kurios buvo trumpam sustojęs laivas pasipildyti gėlo vandens atsargas.

Į valtį buvo įdėta drabužių, šautuvas ir parako, peilis, katiliukas, šiek tiek tabako ir Biblija. Selkirkas galvojo, kad šiose vietose dažnai lankosi laivai, todėl jo vienatvė ilgai netruks. Tačiau likimas buvo visai kitoks - jam šiame žemės lopinėlyje teko praleisti net 1580 dienų!

Saloje ganėsi daug laukinių ožkų. Kol Selkirkas turėjo kulkų ir parako, badas jam negrėsė. Bocmanas ištyrinėjo visa salą.

Ji buvo nelabai didelė - apie 20 km ilgio ir 5 km pločio. Saloje buvo daug kalvų, ji pati apaugusi tankia augmenija. Krante buvo galima gaudyti vėžlius ir rinkti jų kiaušinius.

Jūrininkas iš rąstų ir lapų susirentė dvi trobeles. Vienoje trobelėje miegojo, o kitoje ruošė maistą. Kai jo drabužiai visiškai suplyšo, paprasčiausios vinies pagalba jis iš ožkų kailių pasisiuvo naujus drabužius. Selkirkas išmoko užkurti ugnį, trindamas medžio gabaliukus vienas į kitą. Jis netgi pradėjo ožkas gaudyti rankomis. Vienos tokios medžioklės metu jis nukrito nuo skardžio ir ilgai pragulėjo be sąmonės...

Sveikas klimatas ir kasdieninis darbas sustiprino buvusio bocmano jėgas ir sveikatą. Jis jau nebepatyrė tokių vienatvės kančių, kurios jį kamavo pirmaisiais buvimo saloje mėnesiais. Selkirkas palaipsniui susitaikė su mintimi, kad jam labai ilgai teks išbūti be kitų žmonių draugijos. Reikia neužmiršti, kad Robinzono Kruzo kompanionas Penktadienis egzistavo tik Defo romano puslapiuose...

1709-ųjų m. sausio 31d. Selkirkas horizonte pastebėjo burę. Jo laimei anglų laivas plaukė link salos. Laivas išmetė inkarą netoli salos. Į vandenį buvo nuleista valtis, kuria į salą kapitono įsakymu nuplaukė, keletas jūreivių papildyti geriamo vandens atsargas. Galima tik įsivaizduoti jų nuostabą, kai krante sutiko „laukinį žmogų“, apsirengusį žvėrių kailiai, apžėlusį didžiule barzda ir kuris iš pradžių negalėjo ištarti jokio žodžio. Tik nuplukdytas į laivą Selkirkas atgavo kalbos dovaną ir papasakojo apie savo nuotykius.

„Djuko“ („Duke“) laivo, į kurį buvo paimtas Selkirkas, kapitonas Vudsas Rodžersas gerai pažinojo piratų admirolą Viljamą Dampjerą, kurio flotilėje kažkada tarnavo bocmanas. Kapitonas priėmė Selkirką tarnauti savo laivei jam dar 33 mėnesius teko plaukioti jūromis, dalyvauti kovose su ispanų ir portugalų laivais.

Pagaliau 1711-ųjų m. spalio 14 d. Aleksandras Selkirkas sugrįžo į Angliją. Jis jau buvo burlaivio „Inkris“ („Increase“), užgrobto mūšyje, kapitonas ir gana pasiturintis žmogus. Jis tapo labai populiariu žmogumi Londone, buvo kviečiamas į aristokratų vakarėlius, apie jį rašė laikraščiuose. Tikrausiai, tuo metu jis ir susitiko su Danieliu Defo bei papasakojo apie savo nuotykius. Po to Selkirkas išvyko į savo gimtinę - Largo miestelį Škotijoje.

Ten per keletą metų išleido visus pinigus, todėl vėl pasiprašė į tarnybą karališkajame laivyne. Jam buvo patikėta vadovauti laivui „Veimautas“ („Weymouth“).

1721-ais metais, plaukiojant prie Vakarų Afrikos krantų, Selkirkas susirgo tropine karštine ir mirė. Kalbama, kad ligos metu jis vis šnabždėjo: „O, mano mieloji salai Kodėl aš tave palikau!“

Danielis Defo skaitė kapitono Rodžerso užrašus, kuriuose buvo pasakojama apie Selkirko gyvenimą saloje. 1719-ųjų metų balandžio mėnesį Defo išleido romaną Romano autorius nebuvo nurodytas, o pilnas knygos pavadinimas skambėjo taip: „Robinzono Kruzo, jūreivio iš Jorko, 28 metus gyvenusio visiškoje vienatvėje negyvenamoje saloje prie Amerikos krantų netoli Orinoko upės žiočių, į kurią buvo išmestas po laivo sudužimo, kurio metu žuvo visas ekipažas, išskyrus jį vieną, gyvenimas ir nuotykiai, jo paties papasakoti jį atradusiems piratams“.

Kaip matoma, Danielis Defo gana laisvai interpretavo istoriją, nutikusią Aleksandrui Selkirkui. Rašytojas netgi perkėlė salą, kurioje jis praleido keletą metų, į Karibų jūrą. Romanas apie Robinzono Kruzo nuotykius sulaukė didžiulio pasisekimo. Vos per tris mėnesius knyga buvo leidžiama net keturis kartus. Mes nežinome, ar šią knygą skaitė pats Selkirkas, bet, tikriausiai, jis apie ją girdėjo.

Dabartiniu metu Robinzono Kruzo saloje gyvena apie 500 gyventojų. Beveik visi jie gyvena San Chuano Bautistos kaimelyje. Būtent šioje vietoje prieš tris šimtus metų į krantą išlipo Selkirkas. El Junkės kalne pastatyta memorialinė lenta, kurioje parašyta: ,Šioje vietoje daugiau nei ketverius metus škotų jūrininkas Aleksandras Selkirkas kiekvieną dieną atidžiai žiūrėjo į tolį, norėdamas pamatyti laivą, kuris jį išgabens iš negyvenamos salos".