Rustefano pilies vaiduoklis

Bretanė, Pont-Aven – šias vietas labai mėgo garsus dailininkas polis Gogenas. Čia dar yra išlikę keli senovinės Rustefano pilies pastatai. Pilis ta garsėjo savo gyventojais – vaiduokliais. Svarbiausias iš jų – senas savininkas plika galva ir blizgančiomis akimis. XIX amžiuje vaiduoklį dažnai matydavo vietiniai valstiečiai. Jie dirbdavo pilies laukuose ir mėgdavo pailsėti prie jos sienų, kartais net šokdavo ten. Tačiau poilsį ir šokius dažnai sutrikdydavo vaiduoklio išpuoliai. Patys pastabiausi sakydavo, kad vaiduokliai visada pasirodo iš bokšto stoglangio.

O tie, kam teko apsilankyti pilyje, matė ir dar kai ką. Pasakoja, kad, artėjant pusiaunakčiui, didžiojoje pilies menėje kartais pasirodydavo ... gelumbe uždengtas karstas, jo kampuose degdavo keturios baltos vaškinės žvakės. Tokias žvakes uždegdavo tik tada, kai mirdavo skaisti mergelė (vaiduokliai su paranormal.lt).

Matydavo taip pat, kad prietemoje, apšviestoje tomis keturiomis žvakėmis, vaikštinėja jauna mergina, apsirengusi žalia atlasine suknele, išsiuvinėta auksinėmis gėlėmis. Kartais ją matydavo ir ant pilies sienos atbrailos. Ten, apgaubta mėnulio šviesos, ji vaikščiodavo, kažką dainuodama, bet dažniau verkdama.

Iš kur atsirado ši kraują stingdanti legenda? Atsakymą galima rasti vikonto Ersaro de la Vilmarko (šis entuziastas kiaurai išvaikščiojo visą Vakarų Prancūziją, ieškodamas vietinės tautosakos perlų) rinkinyje “Barzaz-Breiz”.

Vienoje senoje valstiečių dainoje, kurią užrašė vikontas, pasakojama apie tragišką Ženevjevos iš Rustefano meilę. Nelaimėlė mirė iš nevilties, besibaigiant pirmosioms Janiko Flešerio mišiose Kerblė miestelyje.

Šis žmogus neatsakė į Ženevjevos rodomus meilės ženklus, nes nusprendė visiškai pasišvęsti tarnystei Dievui. Artėja mišių pabaiga - artėja tragedija. Liepsnodama iš meilės Ženevjeva puola prie savo mylimojo, krenta prieš kunigą ant kelių, raudodama: “Vardan Dievo, Janai, sustokite! Dėl Jūsų, dėl Jūsų aš... mirštu!” Ir numiršta...

Bokštas, pro kurio langą išskrisdavo presbiteriono vaiduoklis, yra išlikęs, bet nebėra menės, kur matydavo karstą. Nebėra ir sienų, ant kurių vaikščiodavo jaunoji mergelė žalia atlasine suknele. Aplink bokštą besivejanti gebenė beveik pasiekė langą, kuris vaiduokliui buvo tarsi durys. Aplink bokštą auga dygių laukinių gervuogių siena, kuri slepia griuvėsius nuo atsitiktinių žioplinėtojų ir turistų. Bet žiojintį langą galima pamatyti iš tolo per seno medžio šakų raizginį.

Sakoma, kad tas kunigas iki šiol laikosi savo įpročių... Žodžiu, jei jūsų turistinis maršrutas kada nors eis pro šią pilį, būkite atidūs. Ypač prie bokšto ir juo labiau, jei jums pasirodys, kad turistinėje grupėje pasidarė vienu žmogumi daugiau.