10 dėmesio vertų vaistažolių

Sutikite, vos sunegalavus tikrai nebūtina iškart griebtis cheminių vaistų. Kartais puikiausiai gelbsti ir vaistažolės. Tik kad vaistiniai augalai iš tiesų teiktų naudos bei gydytų, reikia labai tiksliai žinoti, kaip juos tinkamai paruošti ir vartoti.

Vaistažolių arbata tinka ir profilaktikai, ir įvairioms ligoms gydyti bei organizmui stiprinti. Ypač augalai gelbsti ūmiais atvejais, tarkim, sutrikus virškinimui, peršalus ir pan.

Išties daug sveikiau gurkšnoti vaistažolių arbatą nei ištisą dieną darbe maukti kavą. Šilta arbata geriau malšina troškulį karštomis vasaros dienomis. Ne veltui pietų šalyse per karštymetį žmonės gaivinasi puodeliu šiltos arbatos. Kiekvienas augalas turi organizmui reikalingų biologiškai veikliųjų medžiagų – dviguba nauda. Štai glikozidai gerina širdies, virškinamojo trakto veiklą, žadina apetitą, alkaloidai stimuliuoja širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemos veiklą, taip pat ramina. Saponinai lengvina atsikosėjimą, skatina prakaito, tulžies ir šlapimo išsiskyrimą. Flavonoidai dezinfekuoja, gerina tulžies išsiskyrimą, eteriniai aliejai slopina uždegimą, spazmus, naikina mikrobus, rauginės medžiagos  stabdo kraujavimą, mažina uždegimus ir kt.

Tad per atostogas ar savaitgalį iškylaudami gamtoje nepatingėkite prisirinkti ir prisidžiovinti vaistingųjų augalų – nereikės vaistinėje pirkti brangiai kainuojančios vaistažolių arbatos.

GYSLOČIAI

Poveikis. Gysločių lapų arbata ir sultys gydo viduriavimą, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, gastritą, aterosklerozę, viršutinių kvėpavimų takų infekcijas, mažina vidurių spazmus, gydo enteritą, enterokolitą, aktyvina skrandžio sekreciją.

Gysločiuose gausu glikozidų, saponinų, vitaminų K ir C, kalio, flavonoidų ir kt. Šviežius nuplautus gysločių lapus galima dėti ant pažeistos sumuštos odos, vabzdžių įgeltų vietų – dezinfekuoja, stabdo kraujavimą, mažina uždegimą. Prieš dėdama patrinkite tarp pirštų, kad išsiskirtų sulčių.

Kada rinkti. Renkami žydint – nuo gegužės iki vasaros pabaigos.

Kaip vartoti. Vartojami ir lapai, ir sėklos. Iš šviežių gysločių spaudžiamos sultys, ruošiami antpilai, o džiovinti tinka ištraukoms, pavilgams.

Receptas. Valgomąjį šaukštą plačialapių gysločių sėklų užpilkite 250 ml vandens, virkite 5 min. ant silpnos ugnies. Po valandos nukoškite. Sergant cukriniu diabetu ir esant sutrikusiai medžiagų apykaitai, šį nuovirą vartokite apie du mėnesius po 15 ml 4 kartus per dieną. Pagal liaudies mediciną, gysločių nuoviro patariama gerti negalinčioms pastoti moterims.

Nuo peršalimo: 2 šaukštus gysločių lapų užplikykite 2 stiklinėmis vandens, palaikykite termose 15 min.  ir nukoškite. Gerkite su medumi po pusę stiklinės 3–4 kartus per dieną.

Nuo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės: valgomąjį šaukštą džiovintų gysločių lapų ir paprastųjų kraujažolių užpilkite 2 stiklinėmis verdančio vandens. Po valandos nukoškite. Gerkite šiltą 3 kartus per dieną prieš valgį.

Gysločių lapus nuplaukite, nuplikykite ir sumalkite mėsmale. Iš gautos tyrės per marlę išspauskite sultis. Jas pakaitinkite garuose 1–3 min. (jei labai tirštos, praskieskite šlakeliu vandens). Sergant gastritu, opalige, esant sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, šių sulčių gerkite po valgomąjį šaukštą keturis kartus per dieną prieš valgį. 

Suskaudus dančiui, reikia pakramtyti gerai nuplikytą gysločio šaknį.

ČIOBRELIAI

Poveikis. Čiobreliuose gausu biologiškai veikliųjų medžiagų: eterinių aliejų, raugų, flavonoidų, organinių rūgščių, askorbo rūgšties (vitamino C) ir kt. Šios vaistažolės detoksikuoja organizmą, ramina, lengvina atsikosėjimą, gerina virškinimą, šalina skrandžio spazmus, mažina vidurių pūtimą, normalizuoja žarnyno mikroflorą. Čiobrelių vonia gerina miegą, atpalaiduoja.

Kada rinkti. Čiobrelių žolė renkama per žydėjimą birželio–liepos mėnesiais (vaisiai subręsta rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais). Džiovinkite gerai vėdinamoje patalpoje, nuo saulės apsaugotoje vietoje. Jeigu džiovinsite džiovykloje, temperatūra neturėtų viršyti 40 laipsnių šilumos.

Kaip vartoti. Iš čiobrelių žaliavos ruošiamos ištraukos ir nuovirai. Jie gali būti naudojami išoriškai (dedami kompresai, pilama į vonią) arba geriami. Čiobreliuose esantys eteriniai aliejai (ypač timolis) gali sukelti alerginių reakcijų, pykinimą. Vaikams čiobrelių preparatus turi skirti tik gydytojas, jų negalima vartoti nėščiosioms.

Receptas. Ištraukai imkite apie 2 valgomuosius šaukštus žaliavos, užplikykite stikline vandens ir uždengtą pakaitinkite 15 minučių garuose. Po 45 minučių perkoškite ir praskieskite 200 ml virinto vandens. Nuo kosulio gerkite šiltą su medumi (jei nesate alergiška) po trečdalį stiklinės 2–3 kartus per dieną.

Kompresams užplikytą čiobrelių žolę suvyniokite į drobinę skiautę ir dėkite ant skaudamos vietos (slopina skausmą ir uždegimą). Tokį pat poveikį (dar stipresnį) turi eterinis čiobrelių aliejus.

Čiobrelių miltelių galima duoti pauostyti nualpusiam žmogui. Čiobrelių nuoviro arba ištraukos kompresus galima dėti ant vokų esant akių uždegimui. Nuo pilvo pūtimo, sutrikusio virškinimo čiobrelių nuoviro arba ištraukos gerkite 3 kartus per dieną po 0,5 stiklinės pusvalandį prieš valgį.

PAPRASTIEJI ERŠKĖČIAI

Poveikis. Erškėtuogių vaisiai turi ypač daug vitamino C (daugiau nei obuoliai ar serbentai). Suvalgę 1–3 erškėčių vaisius, gausite visą vitamino C paros normą.

Erškėtuogės turi nemažai vitaminų B2, B1, E, K, karoteno, rutino, kraują stiprinančios geležies, kalio, fosforo, kalcio, magnio, natrio, sieros ir kt. Taip pat obuolių rūgščių, rauginių medžiagų, eterinių aliejų ir pektinų. Pastarieji mažina cholesterolio kiekį kraujyje, valo organizmą nuo nuodingųjų medžiagų, gerina medžiagų apykaitą.

Erškėčių vaisių arbata stiprina imuninę sistemą ir kraujagysles, skatina tulžies išsiskyrimą, virškinimą, potenciją ir žaizdų gijimą. Be to, mažina uždegimą, naikina mikrobus. Tinka peršalus, sergant mažakraujyste, ateroskleroze. Taip pat valo kraują, padeda nuo nemigos, saugo nuo parodontozės ir sąnarių ligų.

Kada rinkti. Erškėčiai žydi birželio–liepos mėnesiais. Skinkite neperaugusius. Vaisiai renkami gerai sunokę nuo rugpjūčio pabaigos beveik iki pat šalnų. Vaisius iš pradžių džiovinkite lauke, nuo saulės apsaugotoje vietoje, o paskui orkaitėje arba specialioje džiovykloje.

Kaip vartoti. Gydymui vartojami erškėtuogių vaisių, žiedų, lapų ir šaknų nuovirai, ištraukos ir kt.  

Receptas. Virškinimui ir miegui gerinti į puodelį įberkite šaukštelį smulkintų erškėtuogių vaisių, užpilkite verdančiu vandeniu. Gerkite 20–30 min. prieš kiekvieną valgymą, nuo nemigos gerkite prieš miegą su medumi. 

Imunitetui stiprinti vartokite erškėtuogių ištrauką: 2 šaukštus erškėčių vaisių užplikykite termose 0,5 l vandens. Palaikykite uždengtą per naktį. Gerkite nukoštą ir pasaldintą medumi po 0,5 stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį.

Šaukštą erškėčių lapų užplikykite 300 ml vandens, sandariai uždenkite ir palaikykite 2–3 val. Sergant rože šios ištraukos gerkite po 2 valgomuosius šaukštus su medumi 3–4 kartus per dieną. Esant inkstų bei šlapimo pūslės akmenligei, gerkite po 50 ml 4–5 kartus per dieną prieš valgį. 

DIDŽIOSIOS DILGĖLĖS

Poveikis. Dilgėlės varo šlapimą, stiprina kraują, organizmo atsparumą ir skatina žaizdų gijimą. Ypač tinka tiems, kurių sumažėjęs hemoglobino kiekis kraujyje, mažakraujystė. Taip pat gerina medžiagų apykaitą, normalizuoja menstruacijų ciklą, mažina gausų kraujavimą per mėnesines, slopina ginekologinius uždegimus. Dilgėlės yra puikus vaistas nuo kepenų ligų ir inkstų akmenligės, šlapimtakių ligų, šunvočių, sutrikusio virškinimo, spazminio kosulio. Išoriškai dilgėlių žolės koncentruotu užpilu arba etanolinių ištraukų kompresais slopinami neurologiniai ir reumatiniai skausmai, skalaujami plaukai (padeda nuo pleiskanų). Per menopauzę, pagal liaudies mediciną, vartojamas dilgėlių žiedynų užpilas.

Dilgėlės turi kraujo krešėjimą skatinančio vitamino K, taip pat vitaminų C, B2, B3, karoteno, chlorofilų, fitoncidų, fermentų, kalcio, kalio, magnio, natrio, geležies, silicio, sieros, chloro, vario, chromo, skruzdžių rūgšties ir kt. 

Kada rinkti. Jaunų dar nežydinčių dilgėlių lapus galima skinti nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pradžios. Liepą– rugsėjį skinami tik jaunų, atžėlusių dilgėlių lapai.

Kaip vartoti. Prieš vartojimą maistui dilgėles reikia nuplauti, minutę apvirti arba nuplikyti vandeniu, nukošti ir supjaustyti. Nuovirą galima gerti. Tiems, kurie ilgai vartoja dilgėlių arbatą, reikėtų pasitikrinti kraujo krešumą, nes dilgėlės tirština kraują. Dilgėlių nevartokite savo nuožiūra nuo prostatos ligų, jei yra padidėjęs kraujo krešumas, laukiatės kūdikio ar žindote krūtimi.

Receptas. Stiklinę džiovintų dilgėlių užplikykite litru vandens. Po valandos nukoškite. Gerkite po pusę stiklinės 3–4 kartus per dieną. Stabdo kraujavimą sergant opalige, gausiai kraujuojant per mėnesines.

Nuo mažakraujystės ir aterosklerozės padeda dilgėlių ir beržų lapų arbata. Po šaukštą užplikykite 1,5 stiklinės vandens ir valandą palaikykite termose. Gerkite 0,5–1 val. po valgio 3 kartus per dieną apie du mėnesius su pertraukomis.

Organizmui valyti pasigaminkite tokį mišinį: 15–20 g varnalėšų, po 10 g dirvinių našlaičių, dilgėlių, dirvinių asiūklių, garšvų lapų ar salierų šaknų, po 5  g kraujažolių ir serbentų lapų, kiaulpienių ar trūkažolių. Gerkite trissyk per dieną prieš valgį.

JONAŽOLĖS

Poveikis. Vaistinėje žaliavoje yra flavonoidų, karoteno, vitaminų C, PP, P, cholino, mineralinių druskų saponinų, dervų, eterinio aliejaus, tanidų, organinių rūgščių, fitoncidų. Daugiausia veikliųjų medžiagų yra jonažolių sultyse.

Jonažolės gerina virškinimą, nervų sistemos veiklą, gydo depresiją. Taip pat dezinfekuoja, slopina uždegimus, spazmus, stabdo kraujavimą, tonizuoja ir šiek tiek didina kraujospūdį. Jomis gydomos įvairios ligos: ginekologinės, urologinės, virškinamojo trakto (opaligė, skrandžio, plonojo ir storojo žarnyno gleivinės uždegimai, viduriavimas), plaučių, širdies, kepenų, tulžies, šlapimo pūslės, inkstų. Tinka esant šlapimo nelaikymui, hemorojui, nudegimams, sergant reumatu ir kt.

Kada rinkti. Vaistinei žaliavai renkama viršutinės žydinčių jonažolių dalys (pjaunamos maždaug 30 cm ilgio). Jonažolės žydi visą vasarą nuo birželio iki rugsėjo.

Kaip vartoti. Šiomis vaistažolėmis negalima piktnaudžiauti. Nepatartina vartoti tiems, kurių yra padidėjęs kraujospūdis. Jonažolių arbatą geriausiai gerti vakare. Šiose vaistažolėse esantis hipericinas didina organizmo jautrumą ultravioletiniams spinduliams. Tad gydantis nereikėtų kaitintis saulėje.

Receptas. Nuo šlapimo nelaikymo pasiruoškite tokį mišinį: šaukštą bruknių ir 3 šaukštus jonažolių užplikykite 0,5 l vandens. Gerkite tris kartus per dieną prieš valgį tris ar šešis mėnesius su pertraukomis.

Nuo gastrito galite pasiruošti jonažolių ištrauką: 2 šaukštus jonažolių užplikykite termose 1,5 stiklinės vandens.  Laikykite ne mažiau kaip 2 val. Gerkite po trečdalį stiklinės trissyk per dieną prieš valgį apie du mėnesius su pertraukomis. Šia ištrauka galite plauti ir dezinfekuoti žaizdas, nudegimus. Dėti kompresus ant vočių ar kitų pažeistų odos vietų.

PAPRASTOSIOS ŽEMUOGĖS

Poveikis. Uogose gausu organizmą ir kraujagysles stiprinančio vitamino C, vitaminų P, K, B2, karoteno. Ypač daug geležies, kuri stiprina kraują. Taip pat yra kaulus stiprinančio kalcio, širdžiai reikalingo magnio, fosforo, kalio ir natrio. Uogos gerina apetitą, reguliuoja virškinamojo trakto veiklą. Uogų ir lapų antpilai slopina uždegimus, naikina mikrobus, skatina prakaitavimą ir skysčių išsiskyrimą, šiek tiek laisvina vidurius, stabdo kraujavimą. Jais gydoma inkstų ir tulžies pūslės akmenligė. Pakaitintus šviežius lapus galima dėti ant ilgai negyjančių žaizdų.

Žemuogių lapuose yra daug vitamino C, alkaloidų, glikozidų (gerina širdies ir virškinamojo trakto veiklą, žadina apetitą). Paprastųjų žemuogių sultimis liaudies medicinoje patariama tepti egzemos pažeistas vietas. Jos taip pat naikina strazdanas bei pigmentines dėmes. 

Kada rinkti. Uogas reikia skinti tik gerai prinokusias birželio–liepos mėnesiais. Žemuogės žydi gegužę ir birželį, tad lapus geriausiai skinti, iki prisirpsta uogos.

Kaip vartoti. Gydomųjų savybių turi ir lapai, ir uogos, ir šaknys.

Receptas. Nuoviro nuo mažakraujystės, organizmui stiprinti ruoškite iš valgomojo šaukšto žemuogių lapų. Užplikykite litru vandens ir pavirkite ant silpnos ugnies apie 5 minutes. Gerkite po 150 ml tris kartus per dieną prieš valgį.

Sergant širdies ligomis: šaukštelį žemuogių žiedų užplikykite 250 ml vandens ir laikykite termose apie 5 val. Gerkite nukoštą po 2 valgomuosius šaukštus 4 kartus per dieną. Taip pat galite paruošti ir žemuogių lapų. Jų ištrauka skalaukite burną ir gerklę esant burnos ar ryklės uždegimui, kitoms ligoms (naikina ir nemalonų burnos kvapą).

BERŽŲ LAPAI IR PUMPURAI

Poveikis. Beržų pumpuruose ir lapuose yra flavonoidų, eterinio aliejaus, dervų, vitamino C, saponinų, organinių rūgščių. Pumpurai turi dezinfekcinių, skausmą ir uždegimą malšinančių medžiagų.

Beržų lapų arbata varo šlapimą, skatina prakaitavimą, todėl tinka gerti sergant inkstų ar širdies ligomis, peršalus. Beržų sula iš organizmo šalina kenksmingąsias medžiagas, gerina medžiagų apykaitą, neleidžia kauptis druskoms ir kitoms medžiagų apykaitos liekanoms organizme, ypač sąnariuose. Tai – puiki profilaktinė ir gydomoji priemonė nuo osteochondrozės ir kitų sąnarių ligų, inkstų akmenligės, prostatito. Beržų lapų ir pumpurų arbata tinka sklerozės, reumato profilaktikai. Liaudies medicinoje beržų pumpurų nuoviras vartojamas egzemai ir žaizdoms gydyti, plaukams stiprinti.

Kada rinkti. Beržų pumpurai renkami anksti pavasarį, vėliau – šakelės, lapai. Juos geriausiai rinkti saulėtą dieną iki birželio pabaigos, kol dar jauni ir lipnūs.

Kaip vartoti. Gydymo tikslais rišamos beržų vantos (turi dezinfekcinį poveikį, saugo nuo grybelio, gerina kraujotaką, slopina įtampą), geriama beržų sula. Taip pat vartojama beržų šakelių, lapų ar pumpurų arbata. Nuovirai ir ekstraktai tinka vonioms, kompresams. 

Receptas. Beržų sula valo organizmą – jos reikėtų išgerti apie litrą kasdien. Konservuota beržų sula gerina virškinimą, tinka virškinamojo trakto ligoms gydyti.

Gerai sutrinti žali arba pakaitinti sausi beržų lapai slopina skausmams (ypač sąnarių), padeda nuo reumato, podagros. Lapus reikia dėti ant skaudamos vietos ir apvynioti drobiniu raiščiu, laikyti pusdienį ar per visą naktį. Gydymo kursas iki 2 savaičių.

Tulžies išsiskyrimui pagerinti kelis šaukštus beržų lapų užpilkite puse litro karšto vandens ir virkite ant silpnos ugnies 5–10 minučių. Nukoškite ir gerkite po trečdalį stiklinės 3 kartus per dieną prieš pat valgį. Kepenų ir inkstų funkciją gerina toks mišinys: sumaišykite po 5–10 g beržų lapų, varnalėšų ir bruknių. Šaukštą mišinio užplikykite termose 250 ml vandens. Gerkite trissyk per dieną prieš valgį.

KIAULPIENĖS

Poveikis. Jose gausu vitaminų C, E, A ir B grupės. Taip pat kalcio, geležies, flavonoidų, organinių rūgščių, glikozidų.
Kiaulpienių šaknų nuoviras stabdo viduriavimą, gydo hemorojų, egzemą, šunvotes ir nudegimus. Jų arbata gerina miegą, tulžies nutekėjimą, medžiagų apykaitą, aktyvina kepenų ir kasos fermentų veiklą, valo organizmą. Taip pat lengvina atsikosėjimą, šiek tiek laisvina vidurius, saugo nuo aterosklerozės, skatina skysčių išsiskyrimą ir naikina mikrobus. Dėl jose esančio inulino tinkamos vartoti cukriniu diabetu sergantiems žmonėms. Šviežių kiaulpienių sultys gydo nuospaudas, karpas (tepkite kelissyk per dieną), spuogus, balina odą ir naikina strazdanas bei pigmentines dėmes.

Kada rinkti. Kiaulpienės žydi balandžio–gegužės mėnesiais. Šaknis geriausiai kasti ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį, vystant lapams.

Kaip vartoti. Vaistams dažniausiai vartojamos šaknys, o maistui – jauni lapai (dėkite į salotas). Kai ima skleistis žiedai, kiaulpienių šaknų vartoti nepatartina. Ypač maistingos kiaulpienių šaknys, prieš vartojimą būtina nulupti žievę. Iš džiovintų smulkintų ir maltų šaknų galima virti kavą.

Receptas. Šlakams ir toksinams valyti: valgomąjį šaukštą džiovintų ir smulkintų kiaulpienių šaknų užpilkite 2 stiklinėmis vandens ir 10 minučių pavirkite. Po 15 min. nukoškite. Gerkite po stiklinę 2 kartus per dieną apie 3–4 savaites. 

Nuo nemigos, hipertonijos, vidurių pūtimo ar užkietėjimo: 15 g kiaulpienių užplikykite stikline vandens, pavirkite 15 min. ant silpnos ugnies ir laikykite termose. Po valandos nukoškite, gerkite po 1 valgomąjį šaukštą 3–4 kartus per dieną. Gerdama vakare, pasaldinkite medumi – geriau miegosite.

Nuo aterosklerozės ir padidėjusio cholesterolio kiekio kraujyje patariama 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį išgerti po 2 g maltų kiaulpienių šaknų miltelių su vandeniu.

SUKATŽOLĖS

Poveikis. Liaudies medicinoje sukatžolių preparatais gydoma širdies ir kraujagyslių neurozė, hipertonija, struma. Šios vaistažolės ramina nervų sistemą, atpalaiduoja, slopina įtampą, lėtina padažnėjusį širdies ritmą ir gerina širdies veiklą. Taip pat lengvina atsikosėjimą ir skatina šlapimo išsiskyrimą. Tinka peršalus, karščiuojant.

Šiose vaistažolėse gausu gydomųjų savybių turinčių kartumynų, rauginių medžiagų, eterinių aliejų, saponinų.

Kada rinkti. Sukatžolės žydi birželio ir rugsėjo mėnesiais. Patariama pjauti su žiedais ir lapais per patį žydėjimą (maždaug 30–40 cm ilgio stiebų viršūnes). Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje 40–50°C temperatūroje. Gerai išdžiovinta žolė turi būti žalios spalvos, labai karti, silpno kvapo.

Kaip vartoti. Vartojami šių vaistažolių nuovirai, antpilai, ištraukos. Pastarosios veikia stipriau. Negalima vartoti esant sumažėjusiam kraujospūdžiui.

Receptas. 2 šaukštus sukatžolių užplikykite 0,5 litro vandens. Uždenkite ir palaikykite 2 val., kol pritrauks. 

Sergant širdies ligomis, padidėjus kraujospūdžiui, sudirgus skrandžiui, gerkite po pusę stiklinės 3–4 kartus per dieną.
Nuo nemigos sumaišykite po šaukštelį sukatžolių, jonažolių, medetkų ir 2 šaukštelius gudobelių. Valgomąjį šaukštą mišinio užplikykite stikline vandens ir palaikykite valandą. Nukoškite ir gerkite 3 kartus per dieną 20 min. prieš valgį, o vakare  2 val. prieš miegą. Arbatą vartokite dešimt dienų. Po kelių dienų pertraukos kursą kartokite.

GUDOBELĖS

Poveikis. Gudobelių žiedų ir vaisių arbata tinka nuo širdies ligų, aritmijos, depresijos, nemigos, klimakso sukeltos įtampos, neurozės. Ši vaistinė žaliava reguliuoja širdies susitraukimus, mažina kraujospūdį, gerina miegą, ramina nervus ir mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Mokslininkų ištirta, kad gudobelių vaisiai stabdo vėžinių ląstelių dauginimąsi.

Kada rinkti. Gudobelių žiedus reikia skinti žydėjimo pradžioje (žydi gegužę ir birželį). Vaisiai prinoksta ir renkami rugsėjį.

Kaip vartoti. Liaudies medicinoje vartojami gudobelių žiedai ir vaisiai. Nesigydykite onkologinių ligų nepasitarę su gydytoju. Gudobelių arbata ir preparatais negalima piktnaudžiauti, nes turi šalutinį poveikį. Gudobelių vaisių negalima valgyti rytą tuščiu skrandžiu ar jų užgerti šaltu vandeniu, nes gali sukelti žarnyno dieglius.

Receptas. Liaudies medicinoje aritmijos profilaktikai patariama 3 kartus per dieną po 50 ml gerti gudobelių vaisių sulčių, sumaišytų su medumi. Arba ištrauką (po stiklinę prieš valgį ryte ir prieš miegą). 

2 šaukštus sausų sutrintų gudobelių vaisių užplikykite 250 ml vandens. Laikykite termose. Gerkite po trečdalį stiklinės 3–4 kartus per dieną prieš valgį. Toks gudobelių nuoviras tinka sutrikus virškinimui, taip pat mažina menopauzės simptomus, gerina širdies veiklą ir ramina.

Nuo aterosklerozės, klimakso simptomams slopinti gerkite nuovirą: 2 šaukštus užplikykite stikline vandens, pavirkite 5–10 minučių ant silpnos ugnies. Gerkite po šaukštą keturis kartus per dieną prieš valgį. Hipertonijai ir cukriniam diabetui gydyti liaudies medicinoje patariama po valgio tris ar keturis kartus per dieną suvalgyti po 50 g gudobelės vaisių. Esant stenokardijai, gudobelių vaisius maišykite kartu su sukatžolėmis.

KAIP RINKTI VAISTINIUS AUGALUS

Vaistinguosius augalus reikia rinkti tik ekologiškai švariose vietose ir giedrą dieną, po pietų. Negalima skinti šalia kelio, juolab magistralių, sąvartynų, cheminėmis medžiagomis purkštuose plotuose, prie gyvulininkystės kompleksų, šalia elektrinių, geležinkelio ir kt. Nepatariama vaistinių augalų antžeminės dalies ruošti po lietaus arba anksti rytą, kol augalai rasoti. Išimtis – augalai byrančiais vaisiais (paprastieji kmynai, blakinės kalendros, paprastieji krapai), jie pjaunami arba raunami dar nesubrendus vaisiams anksti rytą su rasa ir rišami į ryšulėlius, džiovinami. Paskui kuliami ir valomi.

Patartina augalinę žaliavą rinkti į pintines, dėžes, viengubus medžiaginius maišelius. Surinktos žaliavos negalima suspausti, nes ji kaista, suyra veikliosios medžiagos. Žaliavos renkama tiek, kiek iš karto galima padžiauti.

Vaistiniai augalai, kuriuose kaupiasi alkaloidų (didžiosios ugniažolės, juodosios drignės, paprastosios durnaropės, vaistinės šunvyšnės) bei glikozidų (paprastosios pakalnutės, įvairios rusmenių ir eleborų rūšys, pavasariniai adoniai) yra nuodingi. Juos gali rinkti tik suaugę žmonės ir labai atsargiai, su pirštinėmis, saugodamiesi, kad augalo sulčių nepatektų į akis ar burną. Baigus darbą, būtina kruopščiai nusiplauti rankas.

Daugiausia gydomųjų savybių turi neperžydėję jauni augalai. Vienus, pavyzdžiui, lakišius, reikia skinti iki žydėjimo, jonažoles – ant žiedyno išsiskleidus keliems žiedeliams ir pan. Uogas reikia rinkti vos prisirpus, žiedus – žydėjimo pradžioje, lapus – augalui žydint (rečiau prieš žydėjimą ar augalui peržydėjus). Jei abejojate, prieš ketindama rinkti vaistažoles, pasiskaitykite specialiojoje literatūroje, kada tam tinkamiausias metas. Prieš skindami būtinai apžiūrėkite abi lapų puses, ar neužpulti miltligės (būna nusėti baltais taškeliais, kurie atrodo it miltai). Rinkti reikia švarius, neapdulkėjusius be dėmių lapus.    

KAIP DŽIOVINTI

Anot žolininkės J. Balvočiūtės, iš nuskintų vaistažolių pirmiausia reikia pašalinti nereikalingas augalų dalis, pažeistus lapus ir pan. Tada jas paskleisti ant švaraus popieriaus ar kartono ir džiovinti vėjo perpučiamoje patalpoje, kur nepakliūva tiesioginiai saulės spinduliai. Svarbu gerai išdžiovinti, nes antraip supus. Jei žolių stiebai ar šaknys laužiami lengvai trakšteli ir lūžta pusiau, vadinasi, tokius galima dėti į sandarų stiklinį indą ar kartotinę dėžutę. Perdžiovinti irgi nevertėtų, nes ilgai laikant gali užpulti kandžiai, pridėti kiaušinėlių ir pan. Tokia žaliava bus netinkama vartoti.

Vaistažoles reikia laikyti tamsioje sausoje vietoje. Dabar daugelis jas deda į drobinius maišelius, bet taip laikomos žolelės gali gauti drėgmės ir supelyti. Džiovinti galima specialia kaitinimo įranga, bet džiovinimo temperatūra turi būti neaukšta (apie 40, kai kada iki 80 laipsnių), kad iš augalų nepasišalintų lakiosios, taip pat ir aromatinės medžiagos, nežūtų kiti vertingi junginiai.

Susmulkintos vaistažolės greičiau netenka kvapiųjų medžiagų ir greičiau vyksta naudingų medžiagų oksidacija.

KELIOS VAISTAŽOLIŲ VARTOJIMO TAISYKLĖS

• ► Venkite savigydos. Nors augaliniai preparatai toleruojami geriau nei cheminiai, jų šalutinis poveikis švelnesnis, gali sukelti ir kai kurių neigiamų organizmo reakcijų.
• ► Prieš pradedant vartoti vaistažoles ilgesnį laiką kokiai nors ligai gydyti (ypač onkologinei), reikėtų pasitarti su gydytoju, ar vaistažolės nepakenks, kaip ir kiek jų vartoti. Kiekvieno vaistinio augalo žaliava turi šalutinį poveikį. Tarkim, sergant tam tikromis ligomis, gali net pakenkti, susilpninti ar sustiprinti kitų vaistų poveikį. Kai kurie augalai gali net paskatinti vėžinių ląstelių augimą.
• ► Jei vartojate cheminius ir augalinius vaistinius preparatus bei vaistinę augalinę žaliavą, jų negalima gerti vienu metu. Tarp atskirų preparatų vartojimo turi būti 1–2 valandų skirtumas. 
• ► Prieš vartojimą patikrinkite, ar nesate alergiška kurioms nors vaistažolėms.
• ► Ruošiant mišinius, nepatartina dėti daug tokį pat poveikį turinčių vaistažolių.

Šaltinis: Žurnalas „JI“