Svetainėje sukaupta daugiau nei 1000 sveikatos patarimų. Ieškokite patarimų ir ne tik:

Pagrindinis » Kategorija: Sąmokslo teorijos, Gandai » Peržiūrų: (824) Komentarų: (0) (15.02.2018 - 20:03)

Ar yra protinga gyvybė Mėnulyje?

Nuo XX amžiaus pabaigos NASA ir Pentagonas pradėjo periodiškai išslaptinti kai kurias Mėnulio paviršiaus nuotraukas, padarytas iš JAV kosminių aparatų. Tai suteikė galimybę tyrinėtojams išanalizuoti unikalią medžiagą. Kas gi nuotraukose užfiksuota, jog galima būtų teigti, kad Mėnulyje egzistuoja ar egzistavo gyvybė?

Ar yra protinga gyvybė Mėnulyje?

Šliaužiantys akmenys

1972-ais metais amerikiečių bepilotis kosminis aparatas „Lunar Orbiter-5“ j Žemę perdavė Mėnulio paviršiuje gulinčių akmenų nuotraukas. Už šių akmenų driekėsi ilgi pėdsakai. Tai reiškia, kad šie objektai kažkokiu būdu juda! Tačiau Mėnulyje nėra vėjo, todėl nesuprantama, kokia jėga galėjo priversti juos judėti.

Tų pačių metų balandžio ir gruodžio mėnesiais rajonuose, kuriuose buvo užfiksuoti šie objektai, nusileido amerikiečių kosminių laivų „Apollo-16“ ir „Apollo-17“ moduliai. Astronautai surinko keletą šliaužiančių akmenų ir pargabeno juos į Žemę tyrimams.

Šie objektai iš tiesų pasirodė esantys labai keisti. Pirmiausia, jų santykinis svoris buvo žymiai mažesnis, nei kitų panašių Mėnulio grunto dalių. Antra, Žemėje šie objektai ėmė savaime byrėti (nepadėjo netgi jų patalpinimas j vakuumą). Trečia, tyrimai parodė, kad šie objektai yra nevienalyčiai, jų viduje yra tuščios erdvės. Be to, šie akmenys kažkuo priminė kažkokius keistus gyvūnus.

Beje, tų pačių Mėnulio objektų nuotraukose, padarytose skirtingais metais, galima pastebėti, kad jie ne tik juda, bet ir keičiasi! Nelabai smarkiai, tačiau pastebėti pokyčius galima.

Dabartiniu metu yra trys pagrindinės teorijos, kuriomis bandoma paaiškinti judančių akmenų fenomeną. Pirmoji - tai yra meteoritai, toliau iš inercijos judantys Mėnulio paviršiumi. Tačiau šios versijos priešininkai pateikia labai rimtus kontrargumentus. Meteoritai įsirėžia į paviršių tokiu greičiu, kad neišvengiamai turi įstrigti Mėnulio dulkėse. Tačiau svarbiausias dalykas - pėdsakų analizė parodė, kad akmenys juda su sustojimais! Tai reiškia, kad juos veikiančios jėgos tai atsiranda, tai išnyksta.

Antroji versija - akmenys juda dėl paviršiaus judėjimo. Iš tiesų, Mėnulyje yra seisminis aktyvumas, stipriausi smūgiai vyksta 20-30 km gylyje ir siekia 5 balus pagal Richterio skalę. Tačiau dėl tokių smūgių akmenys turėtų nuo aukščiau esančių vietų slinkti žemyn ir tenai kauptis, o jie „šliaužia“ horizontaliai, netgi į aukštesnes vietas!

Trečioji versija atrodo visiškai fantastiška: judantys akmenys - tai ypatinga gyvybės forma! Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad objektų kelionės kryptis sutampa su labiausiai apšviestais vietovės taškais. Dėl to buvo padaryta išvada, kad šie akmenys yra priklausomi nuo Saulės energijos ir juda, stengdamiesi jos gauti kuo daugiau.

Įdomu tai, kad 2008-ųjų metų gegužės mėnesį Marse nusileidęs amerikiečių kosminis aparatas „Phoenix“ irgi nufotografavo panašų objektą Raudonosios planetos paviršiuje. Sprendžiant iš palikto pėdsako, akmuo savo judėjimo kryptį keitė ne mažiau kaip tris kartus.

Nejaugi tai iš tiesų yra ypatinga, neorganinė gyvybės forma, egzistuojanti kituose dangaus kūnuose?

130 metrų ilgio stuburas

Transnacionalinės „Google“ bendrovės darbuotojai nuo 2005-ųjų metų pradėjo rengti Mėnulio paviršiaus žemėlapius, panaudojant duomenis, gaunamus iš daugelio kosminių aparatų. 2014-ais metais buvo aptiktas eilinis paslaptingas objektas. Jis primena didžiulį nežinomo gyvūno stuburą. Šio objekto ilgis yra 130 m, o jo sandara sutampa su Žemėje gyvenusių priešistorinių gyvūnų skeletais.

Galima paminėti, kad pagal labiausiai paplitusią versiją Mėnulis susiformavo prieš 4,6 milijardo metų, kai mūsų planeta susidūrė su kitu stambiu dangaus kūnu. Pirmieji stuburiniai gyvūnai Žemėje atsirado maždaug prie 525 milijonus metų. Tokiu atveju, jeigu paaiškės, kad didžiulis objektas iš tiesų yra suakmenėjęs kažkokio gyvūno stuburas, tai reikš, kad Žemėje gyvybė galėjo egzistuoti dar iki katastrofos, po kurios susiformavo Mėnulis. Si gyvybė buvo visiškai sunaikinta, o po kelių milijardų metų atgimė iš naujo.

Krištolo bokštai

Mėnulio paviršiaus nuotraukas aktyviai tyrė mokslininkų grupė, kuriai vadovavo profesorius Ričardas Houglendas. Šios grupės narių dėmesį patraukė Mėnulyje esančio Ukerto kraterio nuotraukos, padarytos kosminio laivo „Apollo-11“ astronautų.

Sis krateris, esantis iš Žemės matomos Mėnulio dalies centre, nuo kitų skiriasi tuo, kad savo forma primena didžiulį lygiakraštį trikampį, o jo vidinė erdvė sudaro apverstą piramidę. Krateryje yra du iškilimai: vienas jų, vadinamas Piku, yra 2,5 km aukščio, o kitas, primenantis ant savo uodegos stovinčią kometą, buvo pavadintas Bokštu. Šio iškilimo aukštis yra 11 km.

Kompiuteriais apdorojus nuotraukas paaiškėjo nepaprasta anomalija: labiausiai apšviestos iškilimų vietos buvo ne išorėje, o viduje. Tai reiškia, kad abu objektai sudaryti iš pusiau skaidrios kristalinės medžiagos.

Ričardas Houglendas iškėlė prielaidą, kad Pikas ir Bokštas yra dirbtinės kilmės. Netiesiogiai tai įrodo ir Bokšto forma, kuri primena didžiulę viduramžių laikų pilį su teisingomis architektūrinėmis proporcijomis. Houglendas mano, kad šie objektai buvo pastatyti prieš milijonus metų, tačiau juos jų gyventojai paliko dėl mums nežinomų priežasčių. Tik ar tikrai paliko?

Žybsniai ir judančios šviesos

Jau seniai Mėnulyje pastebėti keisti šviesos reiškiniai, kurie gali liudyti, kad mūsų planetos palydove kažkas gyvena ir užsiima aktyvia veikla.

Šviesų žybsnius ir judėjimus kai kuriuose krateriuose nufotografavo kosminių laivų „Apollo-16“ ir „Apollo-17“ astronautai. Šviečiantys objektai pakildavo ir nusileisdavo, keisdavo spalvą, priartėdavo prie kosminio laivo ir vėl nuo jo nutoldavo 80 km/h greičiu.

Mokslininkai nustatė įdomų dėsningumą: tokių šviesų aktyvumas žymiai išauga po to, kai Mėnulyje nusileidžia kosminiai aparatai. Pavyzdžiui, kai 1969-ųjų metų liepos mėnesį Krizių jūroje sudužo stotis „Luna-15“, šiame rajone keletą dienų buvo stebimas žymiai padidėjęs blyksnių skaičius ir suaktyvėjęs šviečiančių objektų judėjimas. Tas pats nutiko, kai 1970-ųjų metų vasario mėnesį Mėnulyje nusileido stotis „Luna-20“.

Dauguma tyrinėtojų mano, kad šie šviesų reiškiniai yra Mėnulyje gyvenančių būtybių vykdomų technologinių procesų pasekmė. Pavyzdžiui, jos gali gyventi giliai po paviršiumi, kur sukurta dirbtinė atmosfera, o panaudotos dujos, išeidamos per ventiliacijos angas, sudaro šviečiančias dėmes.

Bomba į Kabeo Kraterį

1971-ais metais kosminio laivo „Apollo-14“ astronautai nufotografavo 2 km ilgio objektą, primenantį didžiulį mechaninį įrenginį, - ant kraterio iškyšulio sumontuotas dvi konstrukcijas, nuo kurių pagrindo žemyn leidžiasi ilgi lynai.

J spaudą nutekėjo informacija apie didžiulių mechanizmų Mėnulyje nuotraukas. Dalis šių mechanizmų vis dar veikia. Nuotraukose, kurias perdavė 1964-ųjų metų liepos mėnesį paleistas zondas „Ranger-7“, jos primena tarpusavyje persipynusius nuo 1,5 iki 4,5 km ilgio kirminus. Tyrinėtojai daro prielaidą, kad šie įrenginiai naudojami darbui giluminiuose Mėnulio grunto sluoksniuose. Vėliau atliktas skenavimas parodė, kad ten tikrai yra didelės tuštumos.

2009-ais metais amerikiečių kosminis aparatas LCROSS (Lunar CRater Observation and Sensing Satellite -Mėnulio kraterių stebėjimo ir zondavimo kosminis aparatas) į Kabeo kraterį, esantį netoliese Mėnulio pietinio ašigalio, numetė „bombą“ - raketos įsibėgėjimo pakopą. Eksperimento tikslas buvo patikrinti vandens buvimą - jo garus, pakeltus sprogimo, turėjo sugauti LCROSS prietaisai. Vanduo iš tikrųjų buvo aptiktas, ir jis buvo ledo pavidalu tiek dirvožemyje, tiek ir kraterio dugne. Tačiau tuo pačiu metu buvo padarytas nepaprastas atradimas. Nuotraukoje, kurioje užfiksuotas paviršius po sprogimo, buvo pastebėta didžiulė kvadrato formos požeminė patalpa. Daugelis tyrinėtojų yra įsitikinę, kad tai buvo ateivių bazė.

Iš kur atsirado žmogaus skeltas

Tarp kitų radinių, aptiktų, išanalizavus Mėnulio paviršiaus nuotraukas, yra du kinų astrofiziko Mao Kano atradimai. 1988-ais metais konferencijoje Pekine jis pademonstravo nuotrauką, su užfiksuotais Mėnulio paviršiuje basos žmogaus kojos pėdsakais, pareiškęs, kad nuotrauką gavo iš „patikimo šaltinio JAV“. Greičiausiai, tai buvo kuris nors NASA darbuotojas. 1989-ais metais jis laikraštyje „The New York Times“ publikavo kažkokios būtybės skeleto nuotrauką, gautą iš to paties neįvardyto NASA darbuotojo. Ši būtybė priminė žmogų. Sprendžiant pagal žymą ant nuotraukos, ją padarė kosminio laivo „Apollo-11“ astronautai, pirmą kartą žmonijos istorijoje žengę Mėnulio paviršiumi. Kaulų padėtis rodo, kad žmogaus ar į žmogų panašios būtybės mirtis buvo smurtinė. J Mėnulį kaulai pateko jau po mirties, nes audinių irimui ten nėra sąlygų - juk Mėnulio atmosferoje nėra atmosferos, kurioje galėtų gyventi bakterijos, galinčios sukelti puvimą. Tai reiškia, kad kaulai tenai buvo nugabenti iš mūsų ar kitos planetos.

Kaip matyti, Menulio paviršiaus nuotraukų, prie kurių suteiktas laisvas priėjimas, tyrinėjimas mokslininkams iškelia vis naujų klausimų. Ir pagrindinis klausimas yra: nejaugi visai šalia mūsų planetos yra kita protinga gyvybė?


Taip pat skaitykite:

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!


ŽYMĖS: kosmosas, astronautai, akmenys, mėnulis, Objektai, gyvybė mėnulyje

Paranormal.lt medžiagos citavimas negavus išankstinio paranormal.lt sutikimo neleidžiamas. Išimtinių teisių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.


// Susiję straipsniai »

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar