Banako šerifo prakeiksmas

XIX amžiaus viduryje Grashopero upelyje Montanos valstijos (JAV) pietvakariuose buvo aptiktas nedidelis aukso grynuolis. Netrukus upelio krantus užgulė aukso ieškotojai.

Iš pradžių buvo galvojama, kad aukso gysla yra naši, todėl laimės ieškotojų skaičius augo kiekvieną dieną. Kaimelis buvo pavadintas Banaku (Bannack) - indėnų genties, kuri kažkada gyveno šiuose kraštuose, garbei. Tai buvo gana laukinė vieta. 1863 metais kaimelyje buvo įkurtas pašto skyrius, jam suteiktas miestelio statusas. Banakas tapo grafystės sostine, o vėliau - visos valstijos sostine, tiesa, neilgam. Nuo pat pradžių miestelyje veikė vietinė policija, kuri nebuvo pavaldi federalinei.
Tačiau apie 1880-sius metus aukso karštinė ėmė slūgti. Buvo iškasama vis mažiau tauraus metalo, miestelyje gyventojų skaičius ėmė mažėti. Tačiau miestas nebuvo visiškai užmirštas.

Persikėlėliai pasiekė, kad Banakui būtų suteiktas istorijos paminklo statusas, dabar jame likusios kelios dešimtys namų yra užkonservuoti ir prižiūrimi. Negalima atmesti pomirtinio prakeiksmo įtakos miestui vaiduokliui.

Šerifo Plamerio gyvenimo ir mirties istorija savo laiku sukrėtė visą Ameriką. Galima be jokios abejonės pasakyti, kad šio žmogaus likime atsispindi Laukinių Vakarų papročiai ir žiaurumas.
Būdamas dar visai jaunas Henris Plameris (Henry Plummer) atvyko į Nevada Sitį. Jis įsidarbino kepykloje, kur sunkiai ir atkakliai dirbdamas sukaupė pinigų ir nusipirko nedidelę rančą.

1856 metais Henris, kurį gyventojai pažinojo kaip išsilavinusį ir mandagų žmogų, buvo išrinktas šerifu. Jis su tokiu įkarščiu ėmėsi darbo ir išsikovojo autoritetą, kad po metų vėl buvo perrinktas šerifu.

Tačiau dvidešimt penkių metų amžiaus Plameriui nepasisekė: jį pražudė aistra ištekėjusiai moteriai. Vienas aukso ieškotojas vakare užtiko jį su savo žmona. Pagal vieną versiją apgautasis vyras puolė šerifą kumščiais, pagal kitą - iškvietė į dvikovą.

Plameris nedelsdamas įrodė, kad šaudo geriau už priešininką. Nors jį užstojo vietiniai gyventojai, teigdami, jog tai buvo savigyna, šerifas buvo nuteistas kalėti dešimčiai metų ir išsiųstas į San Kventino kalėjimą.

Tačiau Plamerio šalininkai nenuleido rankų. Be to, jam buvo diagnozuota tuberkuliozė. Buvęs šerifas po pusmečio vėl atsidūrė laisvėje. Per tą pusmetį kažkas sudegino Plamerio rančą, todėl jis vėl buvo be skatiko kišenėje. Kurį laiką dirbo užsakymų skirstytoju bakalėjos parduotuvėje, tačiau netrukus vėl pateko į nemalonią istoriją - bordelyje nušovė pokerio žaidėją, kurį įtarė sukčiavimu.

Plameris vėl buvo areštuotas, bet įkalčių nepakako. Tačiau kalėjime vienas smulkus vagis Henrį atpažino kaip diližanų plėšiką. Jis, atseit, išliko gyvas po vieno antpuolio ir užtikrintai parodė į Plamerį.

Beje, buvęs šerifas kažkada buvo areštavęs liudininką, todėl daugelis nusprendė, kad šis nori paprasčiausiai suvesti sąskaitas. Henris nelaukė, kuo visa tai baigsis, jo buvusi meilužė papirko kalėjimo prižiūrėtoją, o Plameris pabėgo nežinoma kryptimi.

Iš pradžių jis pasistengė sumėtyti pėdas ir į vieną Kalifornijos laikraštį išsiuntė žinią, kad jis, Henris Plameris, ir du jo sėbrai buvo sugauti ir pakarti Vašingtono valstijoje. O pats tuo metu nuvyko į Banaką. Pagal vieną versiją jis ten subūrė gaują ir ėmė plačiai gyventi. Pasirodo, Plameris siekė šerifo posto, tačiau rinkimus pralaimėjo.

1863 metų sausio mėnesį buvęs priešininkas rinkimuose buvo nušautas, bandantis sulaikyti įtariamus plėšikus. Plameris sugebėjo taip viską pavaizduoti, kad šerifas atėjo į draugišką susitikimą su banditais, o Henris juos visus išguldė. Savaime suprantama, Plameris iš karto gavo trokštamą postą. O ir norinčių su juo varžytis nebuvo: 1863 metų pavasarį aplinkiniuose kalnuose siautė dešimtys banditų gaujų.

Iš pradžių vietiniai gyventojai buvo patenkinti naujuoju šerifu: per trumpą laiką jis su savo pagalbininkais nušovė ar pakorė kelias dešimtis plėšikų. Tačiau vėliau miestiečiams kilo įtarimas, kad Plameris žaidžia dvigubą žaidimą, o sugauti nusikaltėliai buvo jo konkurentai.

Laukinių Vakarų gyventojai tuo metu nebuvo bejėgėmis avelėmis. Banako ir kaimyninės Virginijos gyventojai įkūrė vigilantų, arba linčiuotojų, komitetą ir pradėjo banditų medžioklę. Vien per 1864 metų sausio mėnesį jie pagavo ir pakorė keturias dešimtis Henrio sėbrų. Panašu, kad kažkuris iš jų atsivėrė, šerifas tapo labai rimtai įtariamu.

1865 metų vasario mėnesį 65-ių ginkluotų vigilantų būrys įsiveržė į Plamerio biurą. Jis buvo iš karto nuteistas ir pakartas. Tiesa, atsižvelgiant į jo praeities nuopelnus, Henris buvo palaidotas, laikantis papročių, o ne kaip banditas. Tačiau prieš mirtį Plameris spėjo prakeikti ir linčiuotojus, ir miestelį, kuriame jis sulaukė savo gyvenimo pabaigos.

Apylinkėse plėšimai nesiliovė, nors jų vis mažėjo. Paskutinė gauja buvo sutriuškinta tik 1867 metais. O ginčai apie Plamerio kaltę netyla iki šių dienų. Liudijimai apie jo ryšius su banditais buvo nekonkretūs ir prieštaringi. Vigilantai nepildė jokių dokumentų. Be to, nėra jokių garantijų, kad į jų tarpą prasiskverbė plėšikai, kurie pasistengė atsiskaityti su šerifu.

Praėjus metams po Plamerio mirties ant Banako namų ir tvorų ėmė atsirasti užrašai „Henris nekaltas“. Kartais jie buvo užrašyti kreida, kartais - krauju. Ilgai buvo manoma, kad tai nuteistojo šerifo šalininkų darbas. Ėjo metai, miestelyje gyventojų vis mažėjo, Plamerio vardas užsimiršo.

O užrašai ir toliau atsirasdavo. Be to, du kartus šerifo kapas buvo rastas atkastas. Antrąjį kartą paslaptingieji duobkasiai pagrobė velionio kaukolę ir kažkodėl ją paslėpė Skinerio smuklės, kur savo laiku veikė tikras bordelis, galiniame kambaryje.

Netrukus po šio įvykio smuklė užsidegė ir visiškai sudegė. Tačiau aikštelė, kurioje stovėjo smuklė, iki šiol yra pamėgta Plamerio vaiduoklio „pasivaikščiojimų“ vieta.

Kartais turistams pavyksta padaryti nuotraukas, kuriose matoma neryški žmogaus figūra. O štai užrašai nustojo atsirasti po to, kai 1993 metais apygardos teisėjas Biverhedas peržiūrėjo Plamerio bylą ir paskelbė sprendimą: manomai nekaltas.