Čikaga - Gaisras Iš Kosmoso

Prieš penkerius metus ant atšiauraus Čeliabinsko miesto nukrito įspūdingas meteoritas. Pirmą kartą žmonijos istorijoje nuo kosminio kūno nukentėjo miestas. Tačiau manoma, kad tai antras toks atvejis, pirmas buvo gerokai baisesnis: yra aplinkybių, rodančių, kad didįjį Čikagos gaisrą 1871 metais sukėlė ant Žemės nuritę Bielos kometos fragmentai.

Didžiąją Čikagos dalį sunaikinęs gaisras prasidėjo 1871 metų spalio 8 dieną, devintą valandą vakaro, De Covent Street gatvės namo Nr. 138 kieme stovėjusioje nedidelėje daržinėje ir nurimo tik po dviejų dienų. Anot žinomiausios versijos, gaisrą sukėlė karvė, neva kanopa apvertusi žibalinę lempą (civilizacijos paslaptys su paranormal.lt).

Karvė priklausė Patrikui ir Ketrinai O’Liri. Ši istorija pasklido kaip gandai dar prieš pasibaigiant gaisrui ir buvo išspausdinta laikraštyje “Chicago Tribune” iškart po gaisro. Spaudai šią versiją numetęs žurnalistas Maiklas Ehernas vėliau prisipažino, kad viską išgalvojo.

Tomis dienomis Čikagą vargino karštis. Nenuostabu, kad sutuoktinių O’Liri medinė daržinė, pilna šieno, įsiplieskė kaip degtukų dėžutė. Kaimynai puolė gelbėti nuo ugnies O’Liri namo. Gaisrininkai bandė atkirsti liepsną ir išsaugoti gretimus namus, bet jie užsidegdavo vienas nuo kito, kibirkščių spiečiai kilo į dangų, išnešiodami liepsną aplink.

Kadangi pastatai buvo labai arti vienas kito ir dažniausiai buvo mediniai, gaisras plito nevaldomai. Žmonės puolė ieškoti užuovėjos šiaurinėje miesto dalyje, bėgdami per tiltus per šiaurinę Čikagos upės atšaką. Greit ugnis nusigavo ir ten. Tūkstančiai miestiečių susirinko Linkolno parke ir Mičigano ežero pakrantėse. Plačia juosta gaisras slinko miesto centro link, naikindamas viską savo kelyje. Ugnis negailėjo nei banko, nei viešbučių, nei turtuolių vilų. Sudegė ir operos teatras - miesto pasididžiavimas. Žiūrovai turėjo
bėgti iš jo jau gaisro metu. Nemažai žmonių žuvo ne nuo ugnies, o dėl prie išėjimo susidariusių spūsčių.

Miesto centre buvo keli pastatai, kurie turėjo atlaikyti ugnies ataką, bet ir jie neišliko. Pavyzdžiui, Pirmojo nacionalinio banko pastatas buvo pastatytas tik iš akmens, geležies ir stiklo, tačiau ir jis tapo stichijos auka: nuo didžiulio karščio ėmė lydytis marmuras, o metalas “išvarvėjo”.

Du laikraščio “Chicago Tribune” žurnalistai, buvę betarpiškais gaisro liudininkais, štai ką rašė apie tai:

- Liepsna apglėbė pastatą iš vienos pusės, o po kelių minučių ji jau švietė iš priešingos pusės. Pastato viduje formavosi ugnies viesulas, ugnis nevaldomai kilo į viršų. Galingos viesulo srovės lengvai prarydavo pertvaras, sienas, pasiekė stogą ir persimetė į kaimyninius pastatus, ir viskas pasikartojo.

Gaisras plito ir dėl to, kad į naktinį dangų kilę degantys pelenai, kuriuos vėjas nešė į šoną, krito ant kitų pastatų stogų.

- Nuo gaisro bėgusių, ant ežero kranto susirinkusių žmonių akims atsivėrė baisus ir kartu didingas vaizdas: virš miesto besiplaikstančios raudonos, oranžinės, mėlynos ir žalios liepsnos. Kai kur girdėjosi sprogimai, į dangų kilo kibirkščių spiečiai, buvo girdėti klaikus arklių, kurių nespėjo paleisti į laisvę, žvengimas.

Praėjus kelioms dienoms po gaisro, sudegę namų likučiai vis dar buvo tokie karšti, kad neįmanoma buvo nustatyti sugriovimų masto.

Galiausiai buvo nustatyta, kad ugnies juosta mieste buvo 1 kilometro pločio ir 6 kilometrų ilgio, buvo sunaikinta 17 500 pastatų, 90 tūkstančių miestiečių (iš 300 tūkstančių Čikagos gyventojų) liko be pastogės.

Įvairiais duomenimis, žuvo iki trijų šimtų žmonių. Bendras nuostolis buvo maždaug 222 milijonai dolerių. Nors daugelyje miesto vietų gaisrininkai ir savanoriai didvyriškai kovojo su ugnimi, laikoma, kad vis dėlto nelaimę sustabdė dulkiantis lietus, prasidėjęs pirmadienio vakare.

Jei tą nelemtą spalio 8 dienos vakarą būtų užsidegusi tik Čikaga, tai viską iš tikrųjų būtų buvę galima paaiškinti karvės, apvertusios lempą, nerangumu, sausu oru, vėjo gūsiais ir dideliu medinių pastatų kiekiu.

Jaunas amerikiečių mokslininkas V. Čemberlenas savo laiku išsiaiškino, kad gaisras mieste prasidėjo ne tik O’Liri šeimos fermoje, bet ir keliose kitose vietose. Štai ką pasakojo Čikagos gaisrininkų vadas Medillas:

- Kai gavome pirmą pranešimą, kad užsidegė vienas iš namų, beveik tuo pačiu metu atėjo žinia, kad užsidegė Šventojo Pauliaus bažnyčia, kuri buvo per dvi mylias nuo pirmojo gaisro. Toliau ėmė plaukti nerimastingi signalai iš įvairių miesto vietų. Mes nežinojome, kur pulti. Visiškai neįmanoma, kad visa ta daugybė gaisrų prasidėjo nuo vienos karvės.
Jokia skraidanti ugnis negalėjo būti tokia greita.

Maža to, gaisrai tada prasidėjo ne tik Čikagoje, jie įsiplieskė keliose gyvenvietėse Mičigano ežero rajone ir ne tik jose - degė Mičigano, Viskonsino, Nebraskos, Kanzaso, Indianos ir kitų valstijų miškai, prerijos. Toks vienalaikiškumas niekaip negalėjo būti atsitiktinis.

Norėdamas išsiaiškinti priežastis, Čemberlenas sėdėjo archyvuose ir rado keletą gana paslaptingų detalių. Pavyzdžiui, vieno iš nukentėjusių miestų, esančių netoli Čikagos, dokumentuose jis rado pranešimą, kuriame buvo parašyta, kad ugnis kaip Sodomoje ir Gomoroje krito lietumi. Tarsi iš gaisro skraidantys nuodėguliai ugniniai akmenys krito ant žmonių, kurie pėsčiomis, ant arklių ir su vežimais bandė bėgti iš chaoso.

Visiškai nepaaiškinama buvo tai, kad jau už miesto, kur ugnies nebebuvo, buvo rasti šimtai lavonų. Drabužiai nebuvo apdegę, nesimatė jokių nudegimų pėdsakų. Buvo rasti ne tik žuvę žmonės, bet ir gyvūnai.

Visi šie faktai pakišo mokslininkui mintį, kad tragedijos Čikagoje priežastimi buvo smūgis iš kosmoso. Čemberlenas rado astronomo Ignatius Donnelly veikalą, kuriame buvo apibendrintos žinios apie visas kometas ir meteoritų kritimus, stebėtus XIX amžiuje, ir ėmė jį atidžiai studijuoti. Po tam tikro laiko jo dėmesį atkreipė kometa, kurią 1826 metais atrado austrų mokslininkas Vilhelmas fon Biela.

Jos apsisukimo periodas - 6 metai ir 9 mėnesiai. Kometa pasirodė dangaus skliaute 1839, 1846, 1852, 1859 metais, o štai 1866 metais ji nepasirodė. Reikėtų pažymėti, kad 1846 metais Bielos kometa pasirodė su suskaidyta uodega, kuri buvo panaši į didžiulę pasagą.

1852 metais ji pasirodė jau padalinta į dvi dalis, 1859 metais vienos dalies uodega padidėjo ir pasidarė panašų į spindulį. Tai liudijo apie prasidėjusį skaidvmąsi. Tas skaidymasis šiek tiek pakeitė šio dangaus kūno trajektoriją.

1872 metų lapkričio mėn. daugelyje Europos šalių žmonės matė žvaigždžių lietų. Meteoritai krito iš tos dangaus vietos, kuriame astronomai laukė dangaus keliauninko pasirodymo. Čemberleną sudomino klausimas: ar galėjo šios kometos dalys atsitrenkti į Žemę metais anksčiau?

Mokslininkas kreipėsi į astronomus, ir jie patvirtino, kad toks bombardavimas galėjo įvykti 1871 metų spalio mėn. Šiaurės Amerikoje. Čemberlenas galutinai įsitikino, kad gaisrus Čikagoje ir jos priemiesčiuose sukėlė lietus įkaitusių meteoritų, kurių “motina” buvo Bielos kometa.

Žmonių mirtį ne gaisro zonoje sukėlė apsinuodijimas nuodingomis dujomis, kurios buvo kometos uodegoje. Nors dar Kepleris numatė tokią galimybę, sunku įsivaizduoti, kad dujos įveikė planetos atmosferą neišsisklaidę. Gal “koridorių” joms pradegino kietos kometos dalys? O gal tie ugniniai akmenys, krisdami ant žemės ir degdami, išskyrė nuodingas dujas?

Neatmetama, kad susilietimas su uodega galėjo sukelti kokias nors atmosferos elektros anomalijas. Šiaip ar taip, žmonių ir gyvūnų žūties už Čikagos ribų niekaip negalima susieti su gaisru, o su Bielos kometa galima.

Čemberleno hipotezė nėra populiari tarp mokslininkų: kam laužyti galvą, įrodinėjant ar paneigiant, jei visą kaltę galima suversti karvei? Gal ji iš tikrųjų apvertė tą nelemtą žibalinę lempą.