Grimuarai: Šviesos ar Tamsos pranešimai?

Žmonija magiškais dalykais pradėjo domėtis dar labai tolimoje senovėje. Netgi eiliniams žmonėms gali kilti noras valdyti stichijas, priversti paklusti demonus ir keliauti po pasaulius. Dėl šios priežasties pagarbą, baimę ir smalsumą kelią knygos, galinčios norintiems atskleisti magijos pasaulį, - paslaptingieji grimuarai.

Deginantys žodžiai

Šių knygų pavadinimas kilo iš prancūzų kalbos žodžio „grammaire“ („mokymas“), kuris vėliau pakito į „grimoire“ ir reiškė jau ne pažinimo procesą, o konkretų daiktą - rankraštį, kuriame aprašyti talismanų gamybos būdai, jų veikimas, gerųjų ir piktųjų dvasių iškvietimo būdai, užkeikimai ir įvairūs magiški receptai. Nuo Viduramžių pradžios iki XVIII amžiaus šios burtų knygos buvo nepaprastai populiarios. Žmonės tikėjo, kad kiekvienas, įsigijęs grimuarą, gauna žinias apie dvasių, demonų ir magiškų būtybių iškvietimą, o tuo pačiu ir neribotą galią. Šio rankraščio savininkas, nekeldamas grėsmės savo paties sielai, galėjo išmokti atlikti ritualus, gaminti talismanus sau ir kiekvienam kitam, to panorėjusiam, bei laisvai keliauti po magiškus pasaulius. Absoliuti grimuarų dauguma buvo laikoma senienomis, užrašytomis labai senais laikais. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad daugelyje šių rankraščių buvo tekstai arabų, egiptiečių, graikų, žydų ir lotynų kalbomis.

Apie magiškas knygas buvo sukurta daugybė įvairiausių mitų. Padavimuose buvo teigiama, kad perskaityti grimuarą gali tik rankraščio savininkas, nes šios knygos skleidė rausvą šviesą, kuri apdegindavo pašalinio skaitytojo akis ir sukeldavo baisias pasekmes - nuo aklumo iki beprotybės. Tik teisėtas folianto savininkas galėjo perskaityti užrašytą tekstą, o visiems kitiems knygos lapai buvo tušti arba prirašyti nesuprantamais ženklais. Visoje Europoje buvo pasakojama apie „juodąsias“ knygas, kurios buvo pavojingos ir jų savininkams, nes iš jų netikėtai galėdavo atsirasti dvasios, kurios ne tik nepaklusdavo mago valiai, bet ir būdavo jam priešiškai nusiteikusios. Jeigu knygą atversdavo žmogus, neturintis magiškų sugebėjimų, pasirodžiusios būtybės galėjo užvaldyti jo protą ir netgi grėsti šio žmogaus gyvybei. Buvo paplitusi nuomonė, kad visos burtų knygos yra gyvos, todėl jas reikia laiku pamaitinti. O jų maistas buvo ne kas kita, o šviežias žmogaus kraujas.

Šėtono dovana

Baigiantis viduramžiams visuomenėje įsivyravo nuomonė apie velnišką bet kokių magiškų jėgų kilmę. Gandus ir mitus apie tai dažnai skleisdavo pati bažnyčia, nepripažįstanti jokios magijos - nei juodosios, nei baltosios. Žmonės buvo įtikinėjami, kad bet koks grimuaruose aprašytas magiškas veiksmas yra atliekamas šėtono vardu, jam globojant ir padedant. Iš tiesų, grimuaruose užrašyti užkeikimai paprastai kviesdavo dievų (tiesa, kartais ir pagoniškų), angelų ir archangelų galią, o iš anapusinio pasaulio iškviestos būtybės galėjo pasitarnauti ne tik blogiems, bet ir geriems tikslams.

Alchemikas ir okultistas Agripa Netersheimietis parengė vadovą magams, norintiems sukurti savo paties grimuarą. Agripa teigė, kad tai yra daug darbo reikalaujantis procesas. Magas turėjo nupiešti kiekvieną demoną, užrašyti tik jam vienam skirtą asmeninį iškvietimo užkeikimą, atskirai sukurti užkeikimus, kurie knygai suteikia antgamtiškas galias, o po to savo darbą papildyti demoniškų būtybių sąrašu. Be to, reikėjo asmeniškai iškviesti kiekvieną demoną ir gauti jo ištikimybės priesaiką. Kadangi demonų charakteris buvo ne iš lengvųjų, visa ši grimuaro kūrimo procedūra iš jos autoriaus reikalavo nemažai jėgų ir kantrybės. Tačiau kai kurios magiškos knygos išliko per amžius, apaugo padavimais, įgijo tūkstančius pasekėjų.

Biblinio karaliaus palikimas

Vieno iš žinomiausio grimuaro autoriumi laikomas taps didysis senovės karalius, išminčius ir filosofas Saliamonas. Ar tai tiesa, niekas tiksliai negali pasakyti, tačiau pati seniausia magiškosios knygos redakcija datuojama I amžiumi. Per šimtmečius ši knyga kažkiek pasikeitė, nes vėlesnėse epochose gyvenę okultistai be jokio sąžinės graužimo keitė ir papildė pradinį tekstą. Magiškojo meno gerbėjams biblinis valdovas Saliamonas buvo ne tik Dainų dainos ir Ekleziasto knygos kūrėju. Jis taip pat buvo garbinamas už valdžią, leidžiančią valdyti anapusines jėgas. Jeigu šio grimuaro autorius iš tikrųjų yra judėjų karalius, tai reikia pripažinti, kad šis žmogus buvo labai metodiškas ir sukūrė ne šiaip sau knygą, o tikrą magijos enciklopediją iš kelių dalių.

Pirmoji jų yra „Karaliaus Saliamono palikimas“. Ji parašyta graikų kalba ir pasakoja apie tai, kaip magiškas žiedas, kurį autoriui dovanojo archangelas Mykolas, suteikė galią ir valdžią prieš blogio būtybes. Šioje dalyje taip pat detaliai aprašyta demonų iškvietimo tvarka ir atsispyrimas jų jėgoms, padedant angelams ir įvairiems burtams. Aprašyme pateiktas sąrašas demonų, kurie gali pasirodyti į mago kvietimą po atitinkamų veiksmų.

Antrojoje dalyje „Didysis Saliamono raktas“ knygos autorius ne kartą nurodo savo ištikimybę krikščionių religijai. Kviesti dvasias ir atlikti kitus veiksmus siūloma Dievo vardu ir padedant dangaus
jėgoms. Autorius pataria, prieš pradedant ritualus, atlikti išpažintį, nes priešingu atveju Dievas nuodėmingąjį gali palikti be savo apsaugos. Pagrindinė „Didžiojo rakto“ teksto dalis skirta užkeikimų kūrimo taisyklėms. Šie užkeikimai skirti iškviesti būtybes iš anapusinio pasaulio ir užvaldyti jų valią.

Trečioji, pati didžiausia dalis, vadinasi „Mažasis Saliamono raktas“. Joje yra penki atskiri skyriai, iš kurių kiekvienas pašvęstas atskirai magijos meno sričiai. Pirmajame skyriuje aprašyti 72 demonai, kuriuos kažkada savo valiai pavergė pats Saliamonas, taip pat pateikti šių išvardintų būtybių iškvietimo ir jų valdymo būdai. Antrasis skyrius skirtas elgesiui su oro dvasiomis: jos savyje apjungia gėrį ir blogį, todėl kiekvieną jų galima nukreipti tiek geram, tiek blogam darbui atlikti. Trečiajame skyriuje mokoma, kaip elgtis su angelais, kurie valdo dienos ar nakties valandas, taip pat gali paveikti zodiako ženklus.

Ketvirtajame skyriuje pasakojama apie angelus, gyvenančius kuriame nors iš keturių zodiako pasaulių. Penktasis skyrius skirtas Aukščiausiajam ir turi užtikrinti magui jo apsaugą. Apie tai, kas parašė šį didžiulės apimties veikalą, vienareikšmiškai nėra galimybių pasakyti. Aišku tik tiek, kad autorius buvo tikrai labai darbštus žmogus.

„Juodosios knygos“ kelionė

Duomenų apie paslaptingą grimuarą aptinkama ir Rusijos istorijoje - jis vadinamas „Velnio biblija“, arba „Juodąja knyga“. Iki šiol nėra tiksliai žinoma, kas slepiasi po šiuo pavadinimu. Yra legenda, kad šiame foliante sukaupta ištisų stebukladarių kartų patirtis. Jie šimtmečiais paveldėtojams perdavinėjo užrašytus užkeikimus bei ritualų aprašymus, kurie padeda iškviesti nelabąją jėgą ir sulaukti jos pagalbos bet kokiuose reikaluose. Okultistai mano, kad didžioji dalis knygoje sukauptų žinių atėjo iš Bizantijos, o Bizantijos magai šias žinias gavo iš egiptiečių ir romėnų, kurių pagoniškoji išmintis krikščioniškajame pasaulyje buvo laikoma velnio garbinimu.

Legendoje teigiama, kad „Velnio biblijos“ savininkas įgaudavo absoliučią jėgą prieš blogio jėgas, kurios vykdydavo visus jo paliepimus. Teigiama, kad atsikratyti knygos nebuvo įmanoma, taip pat, kaip ir nutraukti sąjungą su šėtonu ir jo parankiniais. Ugnyje sudeginta knyga atgimdavo iš pelenų, nuskandinta vandenyje - nepaaiškinamu būdu vėl atsidurdavo savo šeimininko rankose.

Yra pasakojama, kad vienintelis spausdintas „Velnio biblijos“ tiražas buvo išleistas Kijeve XVI amžiaus antroje pusėje. Kai žinios apie tai pasiekė Ivaną Rūstųjj, valdovas įsakė sunaikinti visas knygas, o visus spaustuvininkus nužudyti arba išsiųsti į griežto režimo vienuolynus, kuriuose jie turėjo atgailauti iki gyvenimo pabaigos. Tačiau yra ir kitokios informacijos: knygas kažkas išsaugojo, jas sudėjo į akmens stulpo vidų ir apsaugojo mirtinu užkeikimu. Kelios „Juodosios knygos“ kopijos išliko galingų burtininkų rankose, kurie ne vieną amžių jose sukauptą nemažą galią panaudojo savo tikslams. Praėjus keliems šimtmečiams „Velnio biblija“ atsidūrė caro giminaičio Artamono Matvėjevo namuose. Tačiau tarnai pranešė „kam reikia“ apie tai, kad naktimis jų šeimininkas užsirakina viename kambaryje, visą naktį degina žvakes, skaito „Juodąją knygą“ ir bendrauja su nelabuoju. Iš bajoro buvo atimti visi titulai, jis pats ištremtas, tačiau kratos metu namuose nebuvo aptikta jokios „Velnio biblijos“. Gali būti, kad Matvėjevas sugebėjo ją pasiimti su savimi į tremtį, kur knyga jam padėjo po kiek laiko vėl susigrąžinti savo padėtį visuomenėje.

Šios burtų knygos ieškojo ir Petras I, tačiau, panašu, taip ir nerado. Pastarąjį kartą knyga išplaukė iš užmaršties pirmaisiais tarybų valdžios metais. Vienos Maskvos cerkvės vyresnysis kreipėsi į CK ir perdavė paslaptingą knygą su baltais užrašais ant juodo popieriaus. Šventikas manė, kad „antikristai“, gavę tokią svarbią jiems relikviją, išsaugos jo cerkvę, tačiau šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti: cerkvė buvo uždaryta, o vėliau sugriauta iki pat pamatų.

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad Maskvos istorijos bibliotekos archyve už septynių užraktų saugomas vienas Juodosios knygos“ egzempliorius. Bibliotekininkai šią knygą paima tik gavę tiesioginį vyriausybės nurodymą ir tik šalia esant popui su šlakstykle ir švęstu vandeniu.

Nėra žinoma, kiek grimuarų išliko iki mūsų dienų ir kuris iš jų gali netikėtai pasirodyti kuriame nors Žemės kampelyje. Tačiau reikia prisiminti, kad tokios knygos kelia mirtiną pavojų tiems, kurie nežino, kokias paslaptis galima atskleisti šių knygų pagalba.