Apie specifinę sąmonės būseną - hipnozę - žmonija žinojo nuo žilos senovės. Jau tada apie šį reiškinį sklandė daugybė mitų, kadangi jos techniką buvo įvaldę tik išrinktieji. Paprastiems, nenusimanantiems žmonėms hipnozė atrodė paslaptinga, magiška ir nesuprantama. Beje, net dabar šis fenomenas neprarado panašios reputacijos...
Hipnozė gyvūnijos pasaulyje
Drąsiai galima tvirtinti, kad hipnozė yra senesnė už žmoniją. Tai įrodo kai kurių gyvūnų gebėjimai hipnotizuoti. Kaip talentingos hipnotizuotojos garsėja kai kurių rūšių gyvatės. Jos hipnotizuoja savo aukas prieš puldamos, taip priversdamos būsimą grobį sustingti vietoje. Originaliomis hipnotizuotojomis galima pavadinti sepijas. Jos pasižymi gebėjimu keisti savo spalvą. Šia savybe jos naudojasi ne tik tam, kad susilietų su aplinka, bet ir norėdamos sutrikdyti būsimąją auką. Kai kuriuos gyvūnus apima savotiškas transas - katapleksija, kai jie smarkiai išsigąsta. Šie gyvūnai (varlės, vištos, jūros kiaulytės, pelės) nejudėdami gali išbūti kelias valandas. Tačiau katapleksija nieko bendro su hipnoze neturi, nors ir labai ją primena.
Hipnozės ištakos
Hipnozė buvo minima jau IV tūkstantmetyje pr.m.e. Senovės Egipte ir Graikijoje egzistavo vadinamosios miego šventyklos. Mokslininkai spėja, kad jose žmonėms būdavo sukeliamas hipnotinis transas. Apie transą, sukeliamą hipnotizuojant, savo veikaluose rašė ir Avicena. Šis reiškinys buvo žinomas ir Senovės Indijoje, kur paplito įvairios dvasinės praktikos. O, tarkime, meditacija, kurios šaknų taip pat reikia ieškoti Senovės Indijoje, net išpopuliarėjo visame pasaulyje ir dabar yra žinoma bei plačiai taikoma. Senovėje žmonės negalėjo hipnozės pagrįsti moksliškai, todėl šį fenomeną aiškino religija ir mitais.
Pirmieji hipnozės žingsniai gydymo praktikoje
Pirmą kartą hipnoze mokslininkai rimtai susidomėjo XVIII a. pabaigoje. Šio reiškinio pradininku moksle priimta laikyti Francą Antoną Mesmerį (Franz Anton Mesmer), gydytoją iš Vienos. Jaunystėje jis mokėsi gydymo magnetais praktikos, o vėliau padarė išvadą, kad gydomąjį poveikį daro ne patys magnetai, o „gyvūnų magnetizmas“ („mesmerizmas“). Šiuo terminu F.Mesmeris vadino savo pacientų hipnotinio miego būseną. Gydytojas greitai išpopuliarėjo ir įgijo nuolatinių klientų iš aristokratų sluoksnių. Tačiau jo teorijos priešininkai F.Mesmerį vadino šarlatanu, o „mesmerizmą“ - apgaule.
Pats terminas „hipnozė“ buvo įvestas 1843 m., pirmasis jį pradėjo naudoti škotas chirurgas Džeimsas Breidas (Jsames Braid). Šį žodį jis pasiskolino iš graikų kalbos - hypnos reiškia miegą.Toks pavadinimas šiam fenomenui buvo pritaikytas neatsitiktinai, juk užhipnotizuotas pacientas yra tarsi tarpinėje būsenoje tarp miego ir tikrovės. Daug nusipelnė tyrinėdami šį fenomeną rusų mokslininkai I.Pavlovas ir V.Bechterevas. Hipnozė taip pat buvo vienas iš mėgstamų Zigmundo Froido (Sigismund Freud) gydymo būdų: ji padėdavo jam iš pacientų pasąmonės ištraukti informaciją apie psichiką traumuojančius įvykius. Hipnozę aktyviai naudojo ir amerikietis psichiatras Miltonas Eriksonas (Milton Ericson). Tai jis šiuolaikinėje pischiatrijoje įtvirtino vadinamąjį „Eriksono hipnozės“ metodą, kai ligonis panyra į transą, o paskui bendrauja su gydytoju ypatinga perkeltine kalba.
Hipnozės apibūdinimas
Mokslas iki šiol negali tiksliai apibūdinti hipnozės. Yra tik keletas hipotezių, labiausiai paplito tokios:
1. Tai ypatinga žmogaus būsena, kai susilpnėja dėmesys ir padidėja pasidavimas įtaigai (sugestyvumas).
2. Tai reiškinys, kai nedaromas joks poveikis žmogaus psichikai ir fiziologijai, o hipnotinis transas - būsena, kurioje žmogus atsiduria savo valia, dėl savo sugestyvumo ir tikėjimo hipnoze.
Hipnozės stadijos
Hipnozei būdingos trys pagrindinės fazės, kurios viena nuo kitos skiriasi gilumu.
Išlyginamoji - ją apibūdina silpna paciento reakcija į bet kokius dirgiklius (ir silpnus, ir stiprius). Aiškinant paprastai, žmogui pirmojoje hipnozės stadijoje viskas tampa nesvarbu, jis visiškai ramiai ir vienodai reaguoja ir į stiprų smūgį, ir į vos juntamą prisilietimą.
Paradoksinė - silpni dirgikliai sukelia stiprią reakciją, stiprūs - priešingai, silpną. Šioje stadijoje pacientas geriausiai girdi hipnotizuotojo žodžius (kurie yra silpnas dirgiklis), juos laiko neginčijama tiesa.
Somnambulinė - šioje fazėje paciento niekuo nenustebinsi, jis gali persikūnyti į bet ką, jausti nesamą skausmą, nusideginti visiškai šaltais daiktais (iš tiesų atsiranda nudegimo žymių). Iš visų trijų fazių ši yra rečiausia, pasiekiama maždaug 20 proc. atvejų.
***
Paplitę mitai apie hipnozę
1. Hipnozė yra pavojinga ir susijusi su blogio jėgomis.
Iš tiesų tai yra visiškai nepavojinga būsena, niekaip nesusijusi su magija ir tamsiosiomis jėgomis. Tai greičiau fiziologinis reiškinys, iki galo neištirtas, o profesionalo rankose jis jokio pavojaus nekelia.
2. Geras hipnotizuotojas gali stebuklingai išgydyti vos per vieną seansą.
Akimirksniu, per vieną seansą atsikratyti esamos problemos nepavyksta, dažnai prireikia 6-10 hipnoterapijos seansų.
3. „Manęs užhipnotizuoti neįmanoma“.
Kiekvienas žmogus yra buvęs užhipnotizuotas. Tai natūrali hipnozė, fiziologinis transas - susimąstymas, užsimiršimas, paskendimas mintyse. Psichika taip atsipalaiduoja. Tokią būseną žmogus patiria prieš užmigdamas ir ką tik prabudęs.
4. Hipnozei pasiduoda tik žemo intelekto ir silpnos psichikos žmonės.
Iš tiesų, kad patirtų hipnotinį transą, žmogus turi gebėti sutelkti dėmesį, o tai pavyksta kaip tik tiems, kas neturi psichikos problemų. Aukštas intelektas hipnozei neturi jokios reikšmės, ir protingi žmonės gali lengvai pasiduoti įtaigai.
5. Visi hipnotizuotojai - keisti, neįprastai atrodantys žmonės.
Profesionalūs hipnotizuotojai išvaizda niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių, o išsiskirti išvaizda kaip tik stengiasi apgavikai ir šarlatanai.
Autorius: Milda KUNSKAITĖ
