Kaip skausmingos skyrybos atsiliepia sveikatai

Skausmingos skyrybos sukelia ne tik emocinius išgyvenimus, bet ir kančią kūnui. Santykių ekspertė, sertifikuota šeimos terapeute Katherine'a Woodward Thomas rekomenduoja tris efektyvius metodus, padėsiančius malšinti ir širdies bei sielos skausmą, ir fizines kančias.

Sudegti meilės kančioje..."- šios frazės autorius tikrai gerai žinojo, apie ką kalba. Kadangi smegenys atstūmimą fiksuoja toje pačioje zonoje, kuri atsakinga ir už reakciją į fizinį skausmą, ankstyvoje skyrybų fazėje kūnas dažnai reaguoja temperatūros pakilimu, dėl to atsiranda pojūtis, kad oda tiesiogine prasme dega kaip ugnyje... Visą kūną užlieja nesuprantamas skausmas, širdis plaka bauginamai greitai, streso hormono kortizolio ir adrenalino bangos sukelia nemigą, apetito sumažėjimą ir per didelį dirglumą, imuninės sistemos slopinimą.¹

Nors žmogui patinka manyti, kad jis sugeba būti visiškai nepriklausomas ir savarankiškas, naujausi neuromokslo srities atradimai rodo priešingai: žmogus yra biologiškai ir psichologiškai pasmerktas tokiam stipriam emociniam prisirišimui, kad šis padaro jį kone visiškai priklausomą nuo konkretaus žmogaus ir praktiškai nepajėgų visavertiškai funkcionuoti vienam nepriklausomai nuo kitų.² Dėl šios ir dar kitų priežasčių santykių nutraukimas kai kuriems iš mūsų gali būti ne mažesnė trauma kaip, pvz., rankos ar kojos lūžis, ir taip pat sukelti didžiules fizines bei emocines kančias.

Knygos „Trauma ir atsigavimas“ (Trauma and Recovery) autorė, amerikiečių psichiatrė, Harvardo medicinos mokyklos profesorė Juditha Herman nurodo, kad „prisirišimo nutraukimas“ yra vienas sunkiausių sukrėtimų, kokie gali ištikti žmogų, net gretindama tai su kurio nors šeimos nario mirtimi. Tyrimai liudija, kad išgyvenant skausmingas skyrybas ar artimo žmogaus mirtį žmogaus smegenys reaguoja labai panašiai.³

Neseniai per vieną videodiskusiją antropologė, JAV Indianos universiteto Kinsio instituto (The Kinsey Institute at Indiana University) vyresnioji mokslinė bendradarbė dr. Helena Fisher analizavo procesus, vykstančius smegenyse, kai mus atstumia kas nors, ką mylime. Ironiška, bet smegenų zona, kuri suaktyvinama, kai įsimylime, ir ta, kuri dar labiau suaktyvėja, kai mus atstumia, yra viena ir ta pati! Taigi užuot leidusios mums elgtis protingai, priimti tai, kas įvyko ir koncentruotis į naujo gyvenimo pradžią, mūsų smegenys reaguoja visiškai priešingai, verčiant tiesiog „įsikibti“ į žmogų, kurio netenkame, ir sukeliant nenugalimą liūdesį, ilgesį ir kančią.

Didžiosios Britanijos Londono universiteto koledžo Wellcome Neurobiologijos laboratorijos profesorius Semiras Zekis per savo tyrimus aprašo neapykantą kaip „jausmą, kuris yra toks pat stiprus, kaip meilė“ ir įrodo, kad neapykanta ir romantiška meilė žmogaus smegenyse turi bent dvi bendras neuralines grandines, o tai biologiškai sąlygoja, kad išsaugosime prisirišimą prie buvusio partnerio ir tada, kai jau būsime atidavę jo buto raktus, ir dar ilgai jausime intensyvų nepasitenkinimą ir pasibjaurėjimą.“⁴

Nuolatinis karas - asmeninis arba per advokatus - yra vienas iš būdų, kaip pora išsaugo ryšį. Tuo metu, kai abiem iš tikrųjų reikėtų emocinio gydymo, jie dar labiau ardo savo imuninę sistemą. Šio žurnalo angliško leidinio What Doctors Don’t Tell You redaktorė ir knygų autorė Lynneė McTaggart knygoje „Tikslo eksperimentas“ (The Intention Experiment) remiasi JAV Ohajo valstijos universiteto Medicinos koledžo (Ohio State University College of Medicine) tyrimu, per kurį įrodyta, kad po neapykantos kupino ir emocionaliai triuškinančio ginčo fizinės žaizdos gyja 60 proc. ilgiau.⁵ O JAV Peperdino universiteto (Pepperdine University) profesorius, knygos „Žmonių santykių neurobiologija: prisirišimas ir smegenų socialinis vystymasis“ (The Neuroscience of Human Relationships: Attachment and the Developing Social Brain) autorius dr. Louisas Cozolinas rašo, kad smegenys turi tik vieną tikslą -pasirūpinti, kad liktume gyvi. Smegenų „nuomone“, saugiau esą sukurti ir palaikyti neigimą ryšį, nei patirti „mirtį“, kokią neša visiškas ryšio nutraukimas.

Taigi užuot leidusios mums elgtis protingai, priimti tai, kas įvyko ir koncentruotis į naujo gyvenimo pradžią, mūsų smegenys reaguoja visiškai priešingai, verčiant tiesiog „įsikibti" į žmogų, kurio netenkame.

Taigi, net tada, jei širdies gilumoje suvokiame, kad vienintelis teisingas elgesys būtų leisti mylimajam eiti, mūsų smegenys ir toliau nuolat svarsto apie tai, kas įvyko, „mala ir permala“ tai, vis iš naujo išgyvenant kiekvieną mažiausią užgauliojimą ir nuoskaudą, kad tik išsaugotų ryšį su žmogumi, kuris, ko gero, to visai nebenori.

Visa tai žinant, yra lengviau suprasti, kodėl tiek daug žmonių po santykių nutrūkimo elgiasi kaip bepročiai.

Savo knygoje „Emocinis intelektas: kodėl jis svarbesnis už IQ“ (Emotional Intel-ligence: Why It Can Matter More Than IQ) psichologas Danielis Golemanas aiškina, kas vyksta, kai smegenys audringai reaguoja į įvykį, kuris kelia grėsmę gyvybei. Pasirodo, į skyrybas smegenys reaguoja lygiai taip pat kaip į mirtiną katastrofą. Nuspaudžiamas pavojaus mygtukas, sintetinami „kovok arba bėk!“ hormonai, o tai verčia elgtis be jokios racionalios ir logiškos analizės. Kadangi tokioje situacijoje mūsų gebėjimai spręsti būna gerokai apriboti, nesugebame aiškiai įvertinti savo elgesio galimų pasekmių ir būname pasišovę veikti be sąžinės graužimo ar reaguoti, visiškai ignoruodami bet kokius etikos principus.

Pažvelkime į vieną konkretų pavyzdį. Tania dirbo universitete, apibendrino statistikos duomenis apie aukšto lygio psichologijos studijų programų kokybę.

Vyro meilės romanas nuvedė prie poros skyrybų. Nesugebėdama susidoroti su situacija ir iš nevilties besistengdama suprasti, kaip tai galėjo nutikti, Tania sutelkė savo analitinį protą ir visiškai susifokusavo į buvusio vyro elektroninio pašto slaptažodžių iššifravimą, vykdė nuolatinį kibernetinį terorą, o tai jau ribojosi su liguistumu (apsėstumu).

Vėliau ji prisipažino, kad šiame procese buvo netekusi bet kokio realybės pojūčio ir gebėjimo kontroliuoti savo emocijas. Ji kiekvieną naktį valandų valandas sėdėdavo prie kompiuterio, skaitydama ir dar kartą perskaitydama buvusio vyro senus ir aktualius elektroninius laiškus.

Potrauminiai sielvarto sutrikimai laikomi rimta grėsme sveikatai, net pavojingesne už padidėjusį kraujospūdį, nusilpusią imuninę sistema, širdies ir kraujagyslių ligas.

Jei šiuo metu išgyvenate skausmingas skyrybas, jus paliko mylimas žmogus, tikriausiai jaučiatės visiškai išmušti iš vėžių, nesugebate kontroliuoti to, kas vyksta, ir įveikti jus užtvindžiusias emocijas, verčiančias elgtis neapgalvotai. Galbūt ieškote išsigelbėjimo alkoholiniuose gėrimuose, narkotikuose, atsitiktiniuose lytiniuose santykiuose ar apsipirkimo siautulyje. Egzistuoja 3 efektyvūs metodai, kurie gali padėti tokiais atvejais.

Įvardykite savo pojūčius

Esama stebėtinai paprasto būdo, kaip kuo įmanoma sveikiau nuraminti kunkuliuojančias emocijas: įvardyti savo pojūčius.

JAV Kalifornijos universiteto socialinis psichologas prof. dr. Matthew Liebermanas vadovavo tyrimui, per kurį jis ir jo kolegos skenavo 30 žmonių smegenis, kai jiems demonstravo paveikslus su žmonių veidais, kuriuose buvo matyti stiprios emocijos, pvz., liūdesys ar neviltis. Iš pradžių aktyvumas migdoliniame kūne - smegenų dalyje, kuri kontroliuoja baimę, paniką ir kitas labai stiprias emocijas, - staigiai padidėjo. Tačiau, kai tik žmonės įvardijo, pvz., „pykčiu“ piktą veido išraišką, smegenų aktyvumas iš esmės sumažėjo.⁶

Prof. dr. M. Liebermanas padarė išvadą, kad sugebėjimas įvardyti savo pojūčius, „ko gero, nuramina reakciją smegenų neuralinėse grandinėse, kurios atsako už svarbiausias emocijas. Vietoj to įjungiama ventrolateralinė prefrontalinė žievės sritis -smegenų dalis, kuri kontroliuoja impulsus.“

Akivaizdu, kad tariamai nereikšmingas kiekvieno savo pojūčio įvardijimas (psichologai vadina tai „pojūčiu ženklinimu“) mažina susijaudinimą ir gali padėti atgauti savo gyvenimo kontrolę.

Paklauskite savęs: „Ką konkrečiai jaučiu?“, o tada neskubėdami, po vieną, įvardykite kiekvieną pojūtį ir emociją ir kuris laikas tiesiog stebėkite jas, nebandydami nieko keisti.

Tai atvejais, kai reikia atsigauti po traumuojančios patirties, žmonės linkę nenumaldomai dalytis savo istorija. Vis perdėliojame tai, kas įvyko, iš visos širdies bandydami sudėlioti versiją, kuri pajėgtų sujungti į vientisą logišką visumą suskaidytų ir nemalonių prisiminimų bei informacijos trupinių krūvą. Iš naujo prisimindami visas smulkmenas, laiku nepastebėtus blogą pranašaujančius ženklus, padarytas lemtingas klaidas, stengiamės suformuluoti savo skyrybų versiją, kuri atrodytų priimtina ir su kuria būtų įmanoma susigyventi. Jei esate kaip dauguma žmonių, greičiausiai pasakojimas bus iš aukos pozicijos. Jame nestigs kartėlio dėl to, kaip jus ne taip suprato, kaip blogai su jumis pasielgė, kaip jūsų neįvertino ir kaip jumis piktnaudžiavo. Deja, kol koncentruositės tik į tai, kaip gėdingai, amoraliai ar bjauriai jis / ji su jumis elgėsi, nesugebėsite pamatyti savo atsakomybės dalies.

Atgaukite savo jėgas

Štai keli klausimai, padėsiantys išvysti save kaip šios patirties priežastį. Jei atsakysite į juos, bus lengviau ateityje nebekartoti tų pačių klaidų. Paklauskite savęs: „Kaip aš šiuose santykiuose praradau jėgas? Kas motyvavo mane taip elgtis? Ir ką galiu daryti dabar, kad atgaučiau jėgas?“

Psichologai įdiegė naują terminą, kuriuo žymima nuolatinė, nekontroliuojama nuoskauda - potrauminiai sielvarto sutrikimai (angl. PTED - Post-traumatic Embitterment Disorder). Jie laikomi rimta grėsme sveikatai, net pavojingesne už padidėjusį kraujospūdį, nusilpusią imuninę sistema, širdies ir kraujagyslių ligas ar nepageidaujamus pokyčius metabolizmo procesuose.

JAV Emorio universiteto medicinos mokyklos (Emory University School of Medicine) asocijuotasis profesorius dr. Charlesas Raisonas pabrėžia: „Duomenys, kurie rodo, kokį vaidmenį neigiama emocinė būsena atlieka formuojantis širdies ligoms, yra šokiruojantys. Prislėgtumas ir stresas daro širdžiai tokią pat žalą kaip rūkymas, kurio kenksmingumu seniai niekas nebeabejoja, ir pasekmės būna tokios pat triuškinančios.“⁷

Atleiskite

Atleidimas yra ne tiek pojūtis, kiek apsisprendimas, kurį padaro mūsų stipriausia, protingiausia dalis. Kai tai padarome, pradedame neutralizuoti ir tarsi „atskiesti“ negerą situaciją, į kurią patekome, žengiame pirmus žingsnius kelyje į jėgų teikiantį grįžimą į savo gyvenimo bei savo sveikatos šeimininko vaidmenį.⁸

Sąmoningų skyrybų tikslas ne visada yra teisingumo atkūrimas, kokios nors kompensacijos gavimas ar savo tiesos įrodymas. Sąmoningų skyrybų tikslas -tiesiog tapti laisvam. Ir už tai, brangūs skaitytojai, kūnas bus jums dėkingas.

Katherine'a Woodward Thomas, kuri parašė The New York Times bestselerį „Sąmoningas išsiskyrimas: 5 žingsniai į laimingą gyvenimą po jo" (Conscious Uncoupling: 5 Steps to Living Happily Even After), sukūrė sąmoningo skyrybų proceso pagrindinius principus, kurie padėjo aktorei Gwynethei Paltrow ir dainininkui Chrissui Martinui nutraukti santuoką itin konstruktyviai ir su tarpusavio pagarba. Daugiau informacijos apie jos programas galima rasti svetainėje www.KatherineWoodwardThomas.com

Nuorodos

1. Nat Rev Neurosci, 2012; 13:421034; Am J Psychiotry, 2004; 161:2245-56
2. Soc Cogn Affect Neurosci, 2017; 12:1072-82; Front Hum Neurosci, 2014; 8:74
3. J Neurophysiol, 2010; 104:51-60
4. PLoS One, 2008; 3:e3556
5. Arch Gen Psychiotry, 2005; 62:1377-84
6. Psychol Sci, 2007; 18:421-8
7. Currcardiol Rep, 2016; 18:106; J Clin Neurosci, 2018; 47:1-5
8. Ann Behav Med, 2016; 50:727-35; J Behav Med, 2003; 26:373-93