Kodėl ateiviai pagrobia žmones?

Manoma, kad ateiviai „atima“ iš savo aukos — pagrobto žmogaus — atmintį, todėl tai, kas vyksta pagrobimo metu, išsiaiškinama taikant regresinę hipnozę arba sugretinant pavienius žinomus faktus. Kad ir kaip ten būtų, visos istorijos apie tokius kontaktus yra labai panašios.

Paprastai pagrobtasis būna „priverčiamas“ prieš savo valią įeiti į ateivių kosminį laivą, kuriame susitinka su atvykėliais. Šie dažniausiai apibūdinami kaip pilki žmogeliukai didelėmis juodomis akimis ir lygia neplaukuota oda. Paprastai nurodoma, kad ateivių kaukolės didelės, o su pagrobtaisiais žmonėmis jie bendrauja taikydami telepatiją. Žmogui — ar tai būtų vyras, ar moteris — liepiama nebijoti, esą jam nieko blogo neatsitiksią.

Žmogus paprastai atidžiai apžiūrimas arba „ištiriamas“, paskui paguldomas ant operacinio stalo. Šis pagrobimo epizodas dažniausiai būna miglotas, jo nepavyksta atkurti netgi taikant hipnozę. Atrodo, kad atvykėliai daro tam tikrus tyrimus ir, pasak daugumos pagrobtųjų, atlieka įvairius seksualinius eksperimentus. Su pagrobtojo kūnu įvairiai manipuliuojama: jis badomas, zonduojamas ir pan. Kai kurie liudininkai netgi teigia, kad jiems po oda buvo implantuoti kažkokie prietaisai.

Pagrobtasis žmogus paprastai sugrąžinamas į tą pačią vietą, iš kurios buvo paimtas. Paprastai jis ničnieko neprisimena. Todėl labai suglumsta, kai sužino, kad nuo jų pagrobimo praėjo daug laiko. Teigiama, kad fizinės pasekmės — tiesiog sukrečiančios. Daugumos jų kūnas būna nusėtas mėlynėmis, kitą rytą juos kamuoja stiprūs galvos skausmai. Dažnam pagrobtajam iš nosies smarkiai bėga kraujas, o ant kūno būna daug mažų keistų žaizdelių — tarsi šis būtų buvęs subadytas. Dar sakoma, kad pagrobtojo šlapimas kitą rytą būna neįprastas. Pagrobtosios moterys jaučia stiprų skausmą lytinių organų srityje. Visi pagrobtieji jaučia baisų nuovargį.

Psichologinės pasekmės paprastai būna dar siaubingesnės. Kai kurie pasijunta įsimylėję ateivius ir po kontakto esą pradeda geriau viską suvokti. Jie tiki, kad ateivių tikslas — įspėti mus ir padėti žmonijai išsaugoti savo planetą. Tačiau tokių atvejų nedaug. Dauguma jaučiasi patyrę prievartą ir būna apimti nevilties. Labai panašiai jaučiasi išprievartauti asmenys. Paprastai jie būna labai sutrikę, niekuo netikintys, tarsi būtų ties pamišimo riba. Daugeliui aukų, kad atgautų vidinę pusiausvyrą, reikalinga psichologo pagalba. Žinoma atvejų, kai tokie žmonės, nepakėlę patirto sukrėtimo, nusižudo. Nepaisant to, dauguma mokslininkų linkę manyti, kad tokių žmonių prisiminimai apie patirtą prievartą veikiau yra jų sutrikusios psichikos, o ne susidūrimo su ateiviais pasekmė.

Pirmą kartą visuomenė rimtai susimąstė apie ateivius 1961 m. rugsėjį, kai buvo pranešta, kad jie buvo pagrobę Barnį ir Betę Hilus. Praėjus keleriems metams po pagrobimo užhipnotizuoti B. ir B. Hilai papasakojo apie keistus eksperimentus, kuriuos su jais atliko ateiviai. Betės teigimu, ateiviai į jos bambą įleido zondą, o Barnis tvirtino, kad jie privertė jį išlieti spermos. Vienintelis dalykas, nesutampantis su kitų žmonių liudijimas, buvo tas, kad ateiviai neturėjo, kaip paprastai liudijama, didelių akių; vietoje jų esą buvę įstatyti „platūs“ receptoriai. Tačiau skeptikai atkreipė dėmesį į tai, kad Hilų liudijimai buvo gauti praėjus mažiau kaip dviem savaitėms po televizijos laidos, kurioje ateiviai buvo plačiomis akimis.

Panašios aplinkybės kartojasi visose istorijose apie pagrobimus. Ateiviai ir jų erdvėlaivio aprašymai paprastai niekuo nesiskiria nuo XX a. 4-ajame dešimtmetyje susiformavusio stereotipo. Neatskleista jokių detalių, kurios negalėtų kilti komiksų autoriaus vaizduotėje. Apsilankiusieji ateivių erdvėlaiviuose irgi nepateikė jokių įrodymų. Vis dėlto keleto liudijimų apie sukrečiantį ateivių elgesį esama. Vienas tokių — apie besilaukiančią moterį, kuriai ateiviai pašalino vaisių.

Gydytojai ką tik ultragarsu buvo patvirtinę moters nėštumą ir teigė, kad vaisius vystosi gerai. Kai moteris apsilankė pas gydytojus po įvykio, vaisiaus nebebuvo. Kitą grupę liudininkų sudaro tie, kurių kūnuose buvo aptikta ateivių įdėtų implantų. Kalbama, kad vienoje privačioje Kalifornijos klinikoje iš pagrobtųjų kūnų buvo pašalinta keletas keistų implantų. Jei tai tiesa, negalima neigti, kad po susitikimo su ateiviais ant aukų kūnų lieka žaizdų. Sunku atmesti tokius akivaizdžius kūniškus įrodymus. Jeigu tokie implantai kada nors būtų buvę oficialiai išimti ir ištirti, jie būtų galėję tapti įtikinamu įrodymu. Tačiau kol taip nėra, dauguma mokslininkų šį reiškinį vertina gana skeptiškai ir visa tai linkę laikyti viso labo vaizduotės ir fantazijos padariniais.