„Planeta X“ dar nesurasta, bet jos paieškos atvedė iki mažyčio Goblino

Masyvus hipotetinis išorinis Saulės sistemos dangaus kūnas, vadinamas „Planeta X“, dar vis nesurastas, bet jau vien jo medžioklė atneša vaisių: astronomai aptiko nykštukinę planetą.

Ji pavadinta 2015 TG387 – ir iškart gavo Goblino pravardę. Tačiau ji pakankamai maža net kaip ir nykštukinei planetai: jos skersmuo yra vos 300 kilometrų. Tačiau mokslininkai vis tiek sužavėti, nes Goblinas pasižymi tikrai išskirtine orbita.

Goblino ir kitų dangaus kūnų palyginimas  ©NASA/JPL-Caltech/UCLA | commons.wikimedia.org

Pasak astronomų, pastaroji tik patvirtina, kad kažkur ten kosmoso tamsoje ir šaltyje sukasi ir „Planeta X“. Planetą aptiko Carnegie instituto astronomas Scottas Sheppardas, Chadas Trujillo iš Šiaurės Arizonos universiteto ir Davidas Tholenas iš Havajų universiteto. Šie mokslininkai pirmauja „Planetos X“ paieškose.

Kai buvo aptikta, Goblinas buvo už 80 astronominių vienetų (AV, astronominis vienetas – atstumas tarp Žemės ir Saulės) nuo Žemės. Palyginimui – Plutonas vidutiniškai būna už 39,5 AV, bet atstumas varijuoja dėl jo eliptinės orbitos, tad arčiausiai (perihelyje) jis gali būti už 29,7 AV, o toliausiai (afelyje) – už 49,3 AV. Faktiškai kiekviena nykštukinė planeta mūsų sistemoje turi eliptinę orbitą, bet ištyrus kelerių metų stebėjimų duomenis, Goblino orbita gali išnarinti žandikaulį: savo perihelyje Goblinas yra už 65 AV.

Tiesa, tai nėra pats didžiausias perihelis: Oorto debesies planetos nykštukės 2012 VP113 ir Sedna savo ruožtu pasižymi 80 ir 76 AV periheliu. Tačiau Goblinas klajoja daug, daug toliau – tiesą sakant, toliau už bet kokį žinomą Saulės sistemos kūną (išskyrus kelias kometas): jo afelis siekia 2300 AV, kai tuo tarpu ligšiolinės rekordininkės Sednos – vos 937.

Goblinui vieną kartą apsisukti apie Saulę trunka 40 000 metų. Kadangi planeta yra taip toli, ji niekaip nesąveikauja su Neptūno ar Jupiterio gravitacija. „Tie vadinamieji vidiniai Oorto debesis objektai, kaip 2015 TG387, 2012 VP113 ir Sedna, yra izoliuoti nuo didžiosios žinomos Saulės sistemos masės dalies, kas daro juos itin įdomiais. Jais galima naudotis kaip zondais tam, kad suprastume kas dedasi pačiame mūsų sistemos pakraštyje“, – sako S.Sheppardas. Taigi, ką mums sako Goblinas?

Pasak S.Sheppardo ir kolegų, ten kažkas yra. Kažkas labai masyvaus – 10 kartų masyvesnio nei Žemė. Kažkas, kas savo gravitacija smarkiai ištempia šių trans-neptūninių objektų orbitas. „Šie tolimi objektai yra kaip duonos trupiniai, žymintys kelią į „Planetą X, – teigia S.Sheppardas. – Kuo daugiau jų rasime, tuo geriau suprasime mūsų sistemos išorę ir galimą planetą, kuri, mūsų manymu, formuoja jų orbitas. Tai bus atradimas, kuris leis iš naujo įvertinti mūsų žinias apie Saulės sistemos evoliuciją. Hipotezę, kad egzistuoja tokia „Planeta X“, 2014-aisiais paskelbė S.Sheppardas ir C.Trujillo – po to, kai 2012 aptiko VP113 ir atkreipė dėmesį į ilgas panašių objektų orbitas.

Tokie objektai būrėsi kartu tokia tvarka, kuri neatrodė atsitiktinė – bet didžiulė planeta, esanti už Plutono, galėjo sukurti būtent tokią jų konfigūraciją. Ne visi sutinka su tokios planetos egzistavimo galimybe. Anksčiau šiemet mokslininkai pasiūlė alternatyvią teoriją, paaiškinančią šiuos neįprastus objektus: tokias keistas orbitas objektai galėjo sukurti tarpusavio susidūrimais – panašiai kaip tarpusavyje susiduriantys atrakcionų automobiliukai.

Tuo tarpu dar kiti mokslininkai mano, kad šie trans-neptūninių duomenys yra išvis netikslūs. Tačiau egzistuoja „Planeta X“ ar ne, jau vien jos paieškos yra naudingos mokslui. Juk vien dėl šių paieškų šiemet buvo aptikta 12 naujų Jupiterio mėnulių, iš kurių galima susidaryti vaizdą apie laikus, kai Jupiteris dar tik formavosi. Ir žinoma, dabar štai turime jau ir Gobliną.

„Įdomu tai, kad „Planeta X“ veikia 2015 TG387 lygiai taip pat, kaip ir kitus tolimuosius Saulės sistemos objektus“, – apibendrina C.Trujillo. Tyrimas, aprašantis atradimą, šiuo metu paskelbtas arXiv duomenų bazėje ir laukia recenzavimo.

Parengta pagal „Science Alert“.