Magiškos akmenų savybės. Akvamarinas

Akvamarinas yra melsva arba žalsva berilio atmaina, sudaryta iš  šešiakampių kristalinių prizmių. Šio mineralo pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžių aqua marina – jūros vanduo, nes akmens spalva primena šiltą atogrąžų jūrą. Savo pavadinimą jis gavo dėl spalvos, kuri priklauso nuo geležies jonų kiekio. Kadaise akvamarinas puošė karališkas karūnas, tai pat buvo naudojamas akinių lęšių gamybai (pirmosios linzės amžius siekia 1300 metų). Ryškioje saulėje brangakmenis pamažu blunka ir tampa bespalviu. Akvamarino spalva gali tapti ryškesnė dirbtiniame arba naktiniame apšvietime. Akvamariną kartais labai sunku atskirti nuo mėlyno topazo ir kvarco. Akvamarinas gali būti paruoštas iš mažos vertės žalsvų berilių, kaitinant juos iki 400-500 laipsnių Celsijaus, o atskirti tokius gaminius nuo natūralių labai sudėtinga. Dideli akvamarino kristalai dažnai naudojami skulptūrėlėms ir gaminant didelio dydžio brangias klastotes.

Akvmarinai iš skirtingų radimviečių skiriasi spalva – nuo dangaus žydros iki tamsiai mėlynos. Mėlyni tonai būdingi Uralo ir Užbaikalės kristalams. Ilmeno kalnų kristalams būdinga žalia-mėlyna spalva. Akvamarinų rasta Volynės (Ukraina) pegmatituose. Puikios kokybės žydrai-žalios ir mėlynos mineralai yra paplitę Brazilijoje, kur jų gavyba apima apie pusę pasaulio rinkos. Jų pasitaiko Madagaskaro Demokratinėje Respublikoje, Nigerijoje, Zimbabvėje, kai kuriose JAV valstijose ir kt.

Neįprastai gilios safyro mėlynos spalvos beriliai 1917 m. buvo rasti Minas Gerais valstijoje Brazilijoje esančioje „Maksix“ kasykloje ir buvo pavadinti „maxis akvamarinais“. Ši spalva atsirado dėl radiacijos, tačiau ji pasirodė esanti nestabili: dienos šviesoje ji arba išblukdavo, arba tapdavo geltona ir rusva. Tas pats nutinka ir su dirtinai apšvitintais akvamarinais. Šių mineralų mėlyna spalva yra labai nestabili.

Akvamarino spalvą nulemia berilio struktūroje esantys geležies jonai Fe2+ ir Fe3+. Kartais randama labai didelių akvamarino kristalų. Brazilijoje buvo ratas vienas didžiausių egzempliorių, pavadintas „Maram-Baie“, kuris svėrė 110 kg, o jo ilgis siekia 48,5 cm. 1796 metais 82 kg masės akvamarinas buvo atrastas rytinėje Užbaikalėje.

Paprastai, žydro berilio kristalai būna užtamsinti tūkstančiais įtrūkimų, o jų kanalai užkimšti skysčių ir dujų burbuliukais, vėliau „išgydyti“ kvarcu, žėručiu ar kitais mineralais. Be visiems beriliams būdingų skysčių ir dujų intarpų, akvamarinuose kartais pastebimi baltos spalvos kietųjų medžiagų elementai, vadinami rožės ir sniego ženklais, taip pat smulkių kristalų sluoksniai bei plonos adatos formos juostelės. Visi jie gali tarnauti kaip diagnostikos priemonės. Gebėjimas formuoti juvelyrinės kokybės labai didelius kristalus akvamarinus išskiria brangakmenių pasaulyje, kur didelė reikšmė teikiama karatams. Juvelyrikos gaminiuose sunku atskirti briaunotus akvamarinus nuo natūralaus mėlyno topazo bei sintetinio kvarco, stiklo ar špinelio.

Magiškos akmenų savybės

Tikima, kad akvamarinas gali nuraminti įsismarkuvusią jūrą. Tai yra tikros meilės talismanas, išsaugojantis draugystę ir teisingumą. Aistringų ir neramių žmonių, taip pat keliautojų ir besikeičiančių įspūdžių mėgėjų pagalbininkas. Jūreivių amuletas, apsaugantis nuo bėdų ant vandens ir garantuojantis pergalę mūšiuose. Akvamarinas dovanoja draugystę, tarpusavio supratimą, iškalbą ir aiškų mąstymą. Kaip amuletas – vienas iš geriausių „sargų“ nuo piktų kėslų. Akvamarinas suteikia savininkui galimybę suprasti save ir atskleisti savo klaidas, suprasti paslaptis, atskleisti netikrus draugus ir kitas apgaules. Akmuo yra labai naudingas tingiems žmonėms: jis nepastebimai juos atkakliai įtakoja ir sužadina norą veikti.

Senovėje ir viduramžiais jie buvo laikomi laimingų santuokinių sąjungų amuletu. Prancūzijoje jaunavedžiai pasikeisdavo žiedais su akvamarinu, manydami, kad dėl to jų gyvenimas išlaikys abipusę meilę ir pagarbą, nes šis mineralas turi sugebėjimą savo savininko mintis nukreipti link jį dovanojusio mylimojo. Kad veiktų tinkamai, bangakmenis turi būti fiksuotas sidabru.