Mėsininkas, kuris nugalėjo Napoleoną

„Nė vienas tironas nepraliejo tiek daug kraujo su tokiu šaltakraujiškumu“, - apie Achmedą  Al Džazarą kalbėjo jo amžininkai. Jo galybė ir žiaurumas privertė drebėti visus Izraelyje esančios Ako tvirtovės valdovo pavaldinius.

Achmedas-Mėsininkas

Tikrasis al Džazaro vardas išnyko istorijos glūdumoje. Žinoma, kad jis gimė 1721-ais metais Bosnijoje neturtingoje valstiečio šeimoje. Pirmą kartą rankas krauju susitepė būdamas 17-os metų - Džazaras beprotiškai įsimylėjo merginą, ši aistra buvo lemtinga. Negalėdamas susitaikyti su merginos atsisakymu, jaunuolis ją subadė ir pačiu pirmu laivu išplaukė į Konstantinopolį, norėdamas išvengti atpildo ir pradėti naują gyvenimą. Norint tai pasiekti, jis buvo priverstas parsiduoti į vergiją (istorinės asmenybės - paranormal.lt).

Naujas gyvenimas prasidėjo nuo naujo tikėjimo ir naujo vardo - bėglys priėmė islamo tikėjimą ir pasivadino Achmedu. Vergijoje naujai iškeptam musulmonui, kuris dar sugeba žudyti, atsivėrė tiesus kelias į mamaliukų armiją, kurią sudarė vergai-kariai. Šie kariai savo tarnyboje galėjo pasiekti aukštą socialinį statusą.

Kairo valdovas Ali Bėjus, kuris buvo ir Achmedo šeimininkas, greitai pastebėjo jauno kario žiaurumą ir beprincipingumą, todėl jį padarė savo mėgstamu budeliu. Būtent tada Achmedas ir gavo Džazaro pravardę, kuri arabų kalba reiškia „mėsininkas“. Šiuo vardu jis įėjo į istoriją ir juo didžiavosi iki pat savo gyvenimo pabaigos.

Svajonės išsipildymas

Aktyviai dalyvaudamas karo veiksmuose ir politinėse intrigose, keisdamas šeimininkus, Džazaras svajojo tik apie vieną dalyką - jis norėjo tapti valdytoju. Greitai jis surado miestą, vertą jo svajonės. Tuo metu tai buvo pusiau sugriuvusi tvirtovė - Ako miestas Vakarų Galilėjoje ant Viduržemio jūros kranto.

Tuo metu kaip tik baigėsi rusų-turkų karas, todėl Osmanų imperija ėmė įvedinėti tvarką savo valdomose teritorijose. Džazaras buvo pakeitęs ne vieną šeimininką, o kalbamu metu tarnavo Damasko pašai. Mėsininkui buvo duotas įsakymas susidoroti su senu Galilėjos valdytoju Daaru el Omaru. Išgirdęs apie artėjantį puolimą, 80-metis išminčius nusprendė bėgti iš Ako ir pasiėmė su savimi visą haremą. Pakeliui į laisvę Omaras pastebėjo, kad per suirutę užmiršo savo jauniausią 18-metę žmoną. Valdytojas buvo girdėjęs apie Džazaro žiaurumą, kuris savo priešams nupjaudavo ausis ir nosis, todėl nusprendė gelbėti savo nelaimingą žmoną.

Pasukęs atgal arklius, Daaras pasmerkė žūčiai ir save, ir visą palydą, o Džazarui padovanojo taip trokštamą valdžią. Bėglius pavijo Achmedo kariai. Al Džazaras pats nukirto valdovui galvą, kurią pasiuntė pašai kaip savo pergalės įrodymą. Toks „operatyvumas ir šaunumas“ buvo tinkamai įvertintas - Džazaras tapo atkovotos teritorijos nuo Keisarijos iki Baalbeko valdytoju, o savo rezidencija, visų turkų nuostabai, pasirinko Ako tvirtovę.

Ako atgimimas

Džazaras iš Omaro paveldėjo tik griuvėsius, kuriuos dar prieš 500 metų mamaliukai pavertė sudaužytų plytų krūva, iš kurios styrojo šv.Joano bažnyčios varpinės griuvėsiai. Šiuose griuvėsiuose glaudėsi Daaro el Omaro pavaldiniai, o pats valdytojas bandė atgaivinti Ako miestą, tačiau šie bandymai nebuvo sėkmingi. Akmens nuolaužų krūvos kilo iki 2-3 aukšto, byrėjo į tuštumas, kurių vietoje kažkada buvo salės, kambariai, rūsiai ar praėjimai.

Džazaras rado nestandartinį, bet genialų sprendimą - nuo netoliese esančios kalvos buvo nuimtas gruntas, kuriuo buvo užpiltos visos skylės miesto griuvėsiuose. Susidarė savotiškas tvirtas apdangalas iš akmenų ir žemės, kuris šiaurės rytinėje miesto dalyje siekė 6-8 m aukštį ir mažėjo į pietvakarinę miesto dalį, kuri siekia jūrą.

Ant šio naujo pagrindo Džazaras pastatė naują miestą - su mečete, užeigos namais pirkliams, dengtu turgumi, turkiškomis pirtimis, parkais ir rūmais. Labai greitai Akas suklestėjo kaip prekybos centras, pirkliai iš viso pasaulio pradėjo atvykti čionai su savo prekėmis.

Džazaras pasireiškė kaip talentingas inžinierius - jis suprojektavo ir pastatė akvedukų sistemą, kuri aprūpino miestą geriamu vandeniu. Jis taip pat liepė aplink miestą pastatyti dar vieną apsauginę sieną, kuri puikiai išliko iki šių dienų.

Kodėl Mėsininkas pasirinko šiuos griuvėsius? Gali būti, kad lemiamą reikšmę turėjo istorinis faktorius, nes kryžiuočių žygių laikais Akas buvo pats didžiausias miestas Šventojoje žemėje, didesnis už Keisariją, Jafą ar Jeruzalę. O dabar šis miestas tapo jo asmeniniu miestu, jo karalyste, jo pasauliu. Džazaro svajonė tapo realybe. Bet kuris jo žodis buvo įstatymas, niekas nedrįsdavo net paprieštarauti kraugeriškajam pašai.

Ir atėjo Napoleonas...

1779-ais metais prekybinis Ako miestas atsidūrė Napoleono kelyje, kai šis leidosi užkariauti Siriją, Palestiną ir Libaną. Prancūzų karvedžio planuose šis žygis turėjo būti lengvas ir greitas. Iš pradžių viskas vyko sklandžiai, kaip Napoleonas ir buvo pripratęs - miestai jam pasiduodavo vienas po kito. Tačiau Ako tvirtovė privertė sustoti prancūzų armiją.

Napoleonas nežinojo, kad miestas yra apsuptas nauja apsaugine siena. Tiesa, jis buvo girdėjęs apie žiaurų Džazaro charakterį. Prancūzai bandė įvairiais bandė užimti miestą. Tačiau miestą gynė ne vien apsauginė siena - Džazaras turėjo armiją, kurią sudarė iš visų Osmanų imperijos pakampių surinkti užkietėję plėšikai ir galvažudžiai. Šie kariai savo valdovui tarnavo kaip ištikimi šunys, neleisdami nė trupučio suabejoti jo valdžia. Turkų pusėje taip pat buvo britų laivynas, kuris neleido prancūzų laivams priplaukti arčiau miesto, kad galėtų jį apšaudyti iš patrankų.

Ako apsuptis truko 63 dienas. Per tą laiką Napoleono armija 8 kartus bandė užimti miestą, tačiau to nepavyko padaryti. Vėliau Napoleonas rašė: „Viena smiltelė pakeitė visą likimą. Jeigu Akas būtų užimtas, prancūzų armija būtų patraukusi į Damaską, po to labai greitai būtų pasiekusi Eufratą... Aš su savo armija būčiau nužygiavęs iki Konstantinopolio, iki Indijos... Aš būčiau pakeitęs pasaulį!“

Napoleonui teko atsisakyti šių planų, jo armija atsitraukė atgal į Egiptą. Džazaras tiesiog tryško džiaugsmu ir iki gyvenimo pabaigos nepraleisdavo progos pabrėžti: „Aš nugalėjau Napoleoną!“

Piktadarys-legenda

Apie Achmedo al Džazaro asmenybę liko daugybė paskalų, gandų, prasimanymų ir legendų, kuriuos gali būti gryna tiesa, nes visa tai, kas pasakojama, buvo labai charakteringa Ako valdovui - žmogui be principų, su nenumaldomu kraujo ir keršto troškimu, visuose aplinkiniuose matantį išdavikus ir melagius.

Yra pasakojama, kai Džazarui pasidarydavo nuobodu, jis savo rankomis pavaldiniams kapodavo galvas. Teigiama, kad valdovas pats nužudė septynias jam nusibodusias žmonas iš haremo, o daug kitų žmonų įsakė užkasti gyvas. Pasakojama, kad anglų konsulas, svečiuodamasis Džazaro rūmuose, nedrįso pažvelgti jam į akis ir susitikdamas priklaupdavo ant kelio.

Taip pat teigiama, kad Džazaras juokėsi iš visų religijų. Jis pripažino tik vieną įstatymą - savo norą. Tuo pačiu metu jis buvo prietaringas, tardavosi su astrologais. Jeigu žvaigždžių išsidėstymas nesutapdavo su valdovo norais, astrologas geriausiu atveju netekdavo kai kurių kūno dalių, tačiau dažniausiai netekdavo gyvybės. Džazaras pats buvo laikomas burtininku, kuris gali skaityti kitų žmonių mintis, todėl visada atsidurdavo per žingsnį priekyje savo priešininko.

Nors ir pražudė daugybę žmonių, tuo pačiu Džazaras Akui suteikė naują gyvenimą. Jo valdymo metais miestas suklestėjo, o po valdovo mirties niekada nebesugebėjo tapti tokiu didingu ir turtingu. Achmedas al Džazaras gyveno 88 metus, iš kurių 30 paskyrė savo svajonės miestui. Jis mirė savo lovoje, nė trupučio neatgailaudamas dėl savo piktadarybių, didžiuodamasis pergale prieš garsųjį Prancūzijos karvedį.