Moterys baltais drabužiais (vaiduokliai)

Nemažai žmonių į pasakojimus apie vaiduoklius dažniausiai žiūri su ironija, taip pat ir į juokingas bei fantastines istorijas. Tačiau dauguma anomalinių reiškinių tyrinėtojų turi kitokią nuomonę.

Genetinė baimė

Mane, miesto vaiką, vaikystėje vasarą dažnai išsiųsdavo j kaimą pas mamos seserį. Tetos Vaidos namas - senas, gerai įrengtas, su mansarda - stovėjo puikiame obelų sode. Teta turėjo tris vaikus nuo šešerių iki dvidešimties metų. Visus mus guldydavo miegoti mansardoje, kurią mes vadindavome palėpe. Ten pirmą kartą ir išgirdau apie vaiduoklius (dvasios, vaiduokliai - paranormal.lt).

Šiame name prieš metus mirė senoji šeimininkė močiutė Ada. Pasak mano pusseserės Ilonos, vyriausios iš mūsų, ta mirusi močiutė (žinoma, baltais drabužiais!) naktimis ateidavo į palėpę. Klausydami prieš miegą šių baisių pasakojimų, mes drebėdavome kaip beržo lapeliai, o teta Vaida, stamboka ir geraširdė moteris, ir juokėsi, ir barėsi: “Ką tu čia pliauški, Ilona? Ko tu juos gąsdini? Juk kaip
gerai būtų, jei numirėliai ateitų!” O aš negalėdavau suprasti: kas čia būtų gero?

Dabar į galimą vaiduoklių atėjimą žiūriu kitaip.

Nevaldoma vaiko baimė susitikti mirusio žmogaus dvasią yra genetinės kilmės. Pasak slavų legendų, vaiduokliai elgiasi su žmogumi priešiškai. Jie gąsdina, atima atmintį, priverčia valandomis klajoti po mišką, siunčia jam ligas ir net gali pasiimti gyvą žmogų su savimi - į aną pasaulį. Todėl su vaiduokliais negalima kalbėti ir atsukti jiems nugarą. Sutikus vaiduoklį, reikia apsimesti, kad tu jo nepastebi, sukalbėti maldą ir užsidėti kepurę priekine puse atgal. Dar padeda kryžius, švęstas vanduo ir šventinta verba.

Buvo manoma (o daug kas ir dabar yra įsitikinę), kad sutikti vaiduoklį yra blogas ženklas. Bet ši nuomonė ne visada pasitvirtina.

Kur gyvena šmėklos - vaiduokliai?

Anot liaudies prietarų, vaiduoklius galima sutikti kapinėse, kelių sankryžose, senuose apleistuose namuose, prie vandens malūnų, bet dažniausiai - name, kur iki mirties gyveno vaiduokliu tapęs žmogus, arba toje vietoje, kur jis mirė. Kartais ir ten, kur velionis mėgdavo dažnai būti.

Visa tai - pasakėlės, pasakysite jūs. Liaudies padavimai ir legendos. Taip galvojau ir aš, kol nesusipažinau su daugybe dokumentinių liudijimų.

Šaltas Kotrynos Hovard prisilietimas

Nuo senų laikų Anglija laikoma mėgstama vaiduoklių gyvenama vieta. Apie vaiduoklius ten kuriami mistiniai romanai, sukami filmai, jais gąsdinami turistai - senovinių pilių lankytojai. Iš tikrųjų, kokia gi pilis be vaiduoklių! Pavyzdžiui, Londone esančiuose Hemptono rūmuose net buvo organizuojamos ekskursijos naktį. Pirmiausia svečiai vėlų vakarą susirenka senovinėje virtuvėje ir jaukiai šildosi prie židinio. Paskui kiekvienas gauna žibintą, ir grupė pradeda ekskursiją “Henriko VIII pėdsakais”. Aštrių pojūčių ieškantiems svečiams ypač įdomi yra šalta Medžioklės galerija. Joje švilpauja skersvėjai ir, pasak legendų, pasirodo penktosios Henriko VIII žmonos Kotrynos Hovard šmėkla. Vyro įsakymu, jai buvo įvykdyta mirties bausmė.

Tokiose pilyse gyvenančių vaiduoklių, žinoma, niekas rimtai nebijo, tačiau tikri britai naktines ekskursijas palieka užsieniečiams, o patys apdairiai stengiasi laikytis toliau nuo visokių piktų jėgų. Ir ne veltui.

Labiausiai patyręs vaiduoklių medžiotojas Didžiojoje Britanijoje yra Ričardas Vaizmenas. Jaunystėje jis lankė magijos būrelį ir buvo ten didelis autoritetas. Paskui Vaizmenas tapo diplomuotu psichologu ir net apgynė daktaro disertaciją. Jis dalyvauja televizijos laidose ir savo šalyje plačiai žinomas kaip skeptikas bei antgamtinių reiškinių demaskuotojas.

Tai štai, daktaras Vaizmenas ištyrė Medžioklės galeriją ir padarė išvadą, kad ten nėra nieko, išskyrus paprastus skersvėjus. Vaiduoklių medžiotojas apklausė 450 rūmų lankytojų. Jį domino, kad žmonės jautė galerijoje su vaiduokliu. Po apklausos jis sumontavo infraraudonų jų spindulių kamerą ten, kur dauguma apklaustųjų jautė šaltą dvelksmą.

“Ši galerija nėra paprastas koridorius. Čia yra aklinai uždarytos durys ir susidaro įvairių temperatūrų zonos. O žmonės jaučia “kapo šaltį”, kai įeina į šalto oro bangą” - tokį paprastą paaiškinimą davė Vaizmenas. Tačiau jis taip ir nesugebėjo duoti tinkamų paaiškinimų visiems paslaptingiems reiškiniams, susi-jusiems su vaiduoklių pasirodymu. Mat Medžioklės galerijos lankytojai jautė ne tik ledinius skersvėjus, bet ir kažkieno rankų prisilietimus. Joks skersvėjis negali sugriebti žmogaus už alkūnės. Be to, ir pats daktaras Vaizmenas neneigia, kad galerijoje yra keista “šalčio dėmė”, kurios neįmanoma paaiškinti skersvėjais. O tie britų vaiduoklių tyrinėtojai, kurie nėra tokie skeptiški, tvirtina, kad neįmanoma duoti bendrą charakteristiką vaiduokliams. Kai kurie iš jų apsireiškia pastoviai, kiti - po tam tikrų laiko tarpų, treti vaidenasi ne vieną šimtmetį. Kai kuriuos vaiduoklius galima susitikti tik tam tikromis dienomis, susijusiomis su tam tikrų įvykių metinėmis. Pavyzdžiui, galima girdėti, kaip Kristoferio Vreno dvasia laksto laiptais aukštyn ir žemyn Hemptono rūmuose kiekvienais metais per jo mirties metines. Kristoferis mirė 1723 metų vasario 26 dieną.

Pakelių vaiduokliai

Prieš kelerius metus didelį rezonansą Anglijoje sukėlė pasakojimai apie pakelių vaiduoklius. Mirusių žmonių šmėklos nežinia kodėl ėmė klaidžioti palei Anglijos kelius, stovėti pakelėse, tarsi kelių policijos patruliai. Beveik visuose daugybės liudininkų pasakojimuose kartojosi trijų pakelės vaiduoklių aprašymai, vienas už kitą baisesni: tai maža mergaitė be rankų ir kojų, aukšta plona figūra, apsirengusi senamadišku siauru paltu, ir petingas vyras kriketo žaidėjo kostiumu. Glosteršyro rajone daug vairuotojų ir keleivių prie kelio matė didžiulio vienuolio šmėklą, o prie Langenaito pravažiuojančius gąsdino moters vaiduoklis, baltais drabužiais, su grimasos iškreiptu, baisiu veidu. Tos figūros buvo tokios bauginančiai bedvasios, kad žmonės jautė, kaip nugara iš baimės nueina pagaugais.

Vaiduoklius pastebėdavo daug kas, bet niekam nepavykdavo juos kaip reikiant apžiūrėti. Ir tada BBC paprašė, kad apie susitikimus su vaiduokliais pakelėse papasakotų radijo klausytojai. Į kvietimą kaip mat atsiliepė du su puse tūkstančio žmonių.

Kai kurie liudininkai savo pasakojimus papildydavo nuotraukomis. Ir pasirodė, kad daugelis pranešimų ir nuotraukų, padarytų įvairiose vietose, labai panašios. Neatmetama, kad žmonės matė tuos pačius vaiduoklius. Kaip galima mokslo požiūriu paaiškinti tokius keistus reiškinius? Mažai tikėtina, kad daugybei anglų vienu metu staiga prasidėjo haliucinacijos.

Kaip jie pasirodo

Paplitusi nuomonė, kad šmėklos, tos mirusiųjų dvasios, pasirodo tik kaip vaiduokliai. Bet tyrėjai tvirtina, kad apsireiškimas “moteris baltais drabužiais” ir panašūs į juos nėra vienintelė vaiduoklių būties forma.

Gerokai dažniau keisti reiškiniai pasirodo tokiais pavidalais:

garsų: paslaptingi žingsniai, šlamesiai, šnibždesiai, gyvūnų garsai, stūgavimas, duslūs smūgiai, stuksenimas;

kvapų: gėlių aromatai, degančios medienos ar yrančios mėsos kvapas;

lytėjimo pojūčių: šaldantis odos badymas, lengvas šaltas vėjelis, lengvas prisilietimas, tarsi kažkas liečia jus nematoma ranka.

Būna ir kitokių vaiduoklių apsireiškimų, kurių neįmanoma paaiškinti.

Štai vienas iš tokių atvejų. Sadberio miesto (Kanada) gyventoja Merė Trevers laukė savo vyro Džordžo, kuris turėjo grįžti iš kelionės. Ji išgirdo, kaip gatvėje sustojo taksi ir vairuotojas pasakė: “Labos nakties!”. Dar išgirdo Džordžo žingsnius prie durų. Jis įėjo tylėdamas, skrybėle prisidengęs veidą ir sustojo nugara į ją. Nustebusi Merė paklausė, kaip jis jaučiasi. Džordžas atsisuko. Jo veidas buvo baltas, tarsi pomirtinė kaukė. Merė Trevers suriko taip, kad subėgo kaimynai, bet šmėkla dingo. Kol Merė bandė nusiraminti, suskambo telefonas: “Džordžas Treversas ką tik žuvo geležinkelio katastrofoje”.

O čia Natalijos Safar iš Achtyrsko miestelio Kransnodaro krašte (Rusija) pasakojimas.

“1977 metais ištekėjau. Vyro tėvai jau mirę, niekada jų nemačiau. Ta naktis buvo pirmoji, kai miegojau vyro name. Ryte, nors buvo dar nelabai šviesu, atmerkiau akis ir matau: kambario kampe stovi moteris ir žiūri į mane. Moters rankos buvo sudėtos ant krūtinės. Išsigandusi pažadinau vyrą, bet moteris jau buvo dingusi. Papasakojau, kaip ji atrodė, ką vilkėjo. Vyras ramiai pasakė, kad nesinervinčiau: tai buvo prieš metus mirusi jo mama. Po kelių dienų sapnuoju laišką, toks trikampį, tarsi iš karo. Vyro mama rašo, kad labai džiaugiasi mus aplankiusi ir kad jai viskas labai patiko. Motina ir sūnus labai mylėjo vienas kitą, velionė dažnai ateidavo pas jį sapnuose ir vis kvietė pas save. Laimė mano tęsėsi neilgai: sulaukęs 37 metų, vyras mirė”.

Yra tūkstančiai vaiduoklius mačiusių liudininkų. Tarp jų ir Rusijos akademike, žmogaus smegenų tyrinėtoja Natalija Bechtereva. Po vyro mirties su ja kartu pradėjo gyventi artima draugė. Ir jos abi kelis kartus matė baltą kaip paklodė mirusio Bechterevos vyro šmėklą, girdėjo jo žingsnius.

Savo memuaruose N. Bechtereva aprašė naktinį bendravimą su mirusio vyro šmėkla. Ji ateidavo įspėti apie galimus pavojus, kalbėjo, kad žmonėmis nereikia pasitikėti, pranešė, kur ieškoti rankraščio, kurio Natalija niekaip negalėjo rasti. Viskas išsipildė su stulbinamu tikslumu.

Apie nuolatinį bendravimą su savo mirusiu vyru Michailu Bulgakovu kino režisieriui Vladimirui Naumovui pasakojo rašytojo našle Jelena. Kai Alovas ir Naumovas kūrė filmą “Bėgimas” pagal Bulgakovo kūrybą, Jelena perduodavo jiems Michailo patarimus, kaip geriau nufilmuoti vieną ar kitą sceną. Pasak jos, Bulgakovas ateidavo pas ją sapne ir prašė to.

Šmėklų ir vaiduoklių egzistavimo realumą patvirtina ir nešališki prietaisai.

1991 metų pabaigoje Anglijos spaudoje ilgą laiką buvo aptarinėjamas įvykis, nutikęs naktiniame klube “Drugelis” Oldhemo mieste. Klubo šeimininkai, uždarydami įstaigą, įjungė ne tik apsaugos signalizaciją, bet ir slaptą vaizdo sistemą, ir išvažiavo namo. O po valandos klube staiga suveikė signalizacija. Greitai atvykę policininkai jokių įsilaužimo žymių nerado. Užtat vaizdo kamera aiškiai užfiksavo vyrą, apsirengusį šviesiais marškiniais trumpomis rankovėmis ir tamsiomis kelnėmis. Labiausiai nustebino tai, kad, nuėjęs iki koridoriaus pabaigos, nepažįstamasis tiesiog žengė kiaurai uždarytas ąžuolines kasos duris. Tariamo “įsilaužimo” laikas, kurį užfiksavo vaizdo kamera, visiškai sutapo su laiku, kai policijos nuovadoje suveikė signalizacija. įvykis sukėlė daug kalbų. Iš pradžių daug kas manė, kad tas vaizdo įrašas suklastotas.

Tačiau ekspertai patvirtino, kad įrašas tikras. Viename laikraštyje buvo išspausdintas vaizdo įrašo kadras. Kitą dieną vienas vietinis gyventojas pareiškė, kad vaiduoklyje jis atpažino savo tėvą, kuris žuvo šiame name, atlikdamas restauracinius darbus, dar 1932 metais.

Kartais vaiduokliai padeda žmonėms.

Vieno Baškirijos kaimo gyventojai ilgą laiką miške šalia kaimo sutikdavo jų žemietės šmėklą. Ta mergina dėl nežinomų priežasčių pasikorė vietinėje ligoninėje. Kodėl ji taip pasielgė, liko paslaptis, bet gerą ir mandagų charakterį ji išsaugojo ir po mirties. Sutikusi miške žemiečius, ji visada su šypsena parodydavo žmonėms, kur rasti daugiau grybų ir uogų. Kartais net išvesdavo pasiklydusius grybautojus iš miško tankmės.

Kaip visa tai aiškina mokslas

Sisteminis vaiduoklių tyrimas prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje. Nuo tų laikų anomalinių reiškinių tyrinėtojai išanalizavo tūkstančius su vaiduokliais susijusių atvejų. Buvo iškelta daugybė teorijų, tačiau jos nebuvo pakankamai įtikinamos besąlygiškai priimti vieną ar kitą nuomonę. Štai kai kurios iš jų.

Londono gyventojas Frederikas U. Majersas, vienas iš Psichinių reiškinių tyrimo draugijos įkūrėjų, manė, kad vaiduokliai - tai likutinės energijos, kurią žmonės atiduoda po mirties, dalelytės ir fragmentai.

Kiti tyrinėtojai, remdamiesi Majerso teorija, iškėlė versiją, kad vaiduoklio nereikia laikyti asmenybės siela. Jų nuomone, tai tik energija, kuri pereina iš mirusio žmogaus gyviesiems, bet ne visiems, o tik tiems, kurie pasižymi psichiniu imlumu. Štai kodėl vienas
žmogus suvokia ar mato vaiduoklį, o kitas ne.

Psichinių reiškinių tyrimo draugijos sekretorė Eleonora Sidžuik teigė, kad vaiduokliai - tai psichometrijos forma. Jos nuomone, namai, kuriuose yra vaiduoklių, galėjo sugerti buvusių gyventojų mintis, veiksmus ir emocijas, o paskui pateikia visa tai vaiduoklio forma psichiškai imliems žmonėms.

Oksfordo filosofas Haris H. Praisas ir amerikiečių parapsichologas Viljamas T. Rolas buvo vieni iš tų, kurie vystė Sidžuik teoriją. Praiso teorija, vadinama “atidėta telepatija” (deferred telepathy), tvirtina, kad egzistuoja kažkoks “psichinis eteris”, kuris yra tarsi tiltas tarp proto ir materijos. Kai kurios mintys ir įvykiai įsminga į šį eterį ir gali išlikti ten gana ilgai. Imlūs žmonės, bendraudami su name gyvenančiais vaiduokliais, gali telepatiškai kontaktuoti su šiomis mintimis ar emocijomis, kurios pasirodo jiems vaiduoklių pavidalu.

Kai kurie fizikai mano, kad vaiduoklių fenomeną galima paaiškinti, naudojantis paskutiniais kvantinės teorijos darbais. Kalba eina apie taip vadinamą kvantinį nedalinamumą. Pagal šią hipotezę, elementariosios dalelės, kurios kažkada sąveikavo viena su kita, išlieka susiję visiems laikams, net kai jos paskui išeina už sąveikos ribų. Realybėje tai reiškia, kad energinė ir informacinė žmogaus esybė po jo mirties prisiriša prie tam tikrų vietų ir net atskirų gyvų žmonių, su kuriais velionis labai bendravo.

Aktyvus šios hipotezės šalininkas yra garsus amerikiečių fizikas teoretikas Donaldas Karpenteris.

Kai jis buvo 9 metų, jo tėvas darbo reikalais išvyko į kitą miestą, o berniukas su mama liko namie. Kitą vakarą abu aiškiai pamatė, kaip svetainėje pasirodė išvažiavusio tėvo šmėkla ir iškart pranyko. Po paros jie sužinojo, kad tėvas netikėtai mirė. Mirtis nutiko kaip tik tą akimirką, kai jis pasirodė šmėklos pavidalu.

Brandžiame amžiuje Donaldui Karpenteriui teko kartą kalbėti su geležinkeliečiu, kuris (tai paaiškėjo vėliau) dėl nelaimingo atsitikimo mirė prieš kelias valandas iki jų pokalbio.

Amerikiečių mokslininkas yra įsitikinęs, kad vaiduoklių fenomene nėra nieko nenormalaus ir ateityje jis bus moksliškai paaiškintas.