Kodėl vaikai neturėtų būti verčiami dalintis žaislais?

Ar kada nors susimąstėte, kaip priverstinis dalijimasis žaislais gali paveikti vaiko emocinę raidą? Šiame straipsnyje nagrinėsime, kodėl tai, kas atrodo kaip dosnumo ugdymas, iš tikrųjų gali sukelti didelių emocinių randų ir neigiamų pasekmių vaiko gyvenime. Laikas pažvelgti giliau į šią temą ir atsakyti į klausimą, ar tikrai verta versti mažus vaikus dalintis.

„Aušrelė, nebūk godi! Atiduok savo zuikį Petrui! Negi tau gaila?“ – tokias frazes dažnai galima išgirsti žaidimų aikštelėse. Tačiau kas vyksta, kai vaikai priversti dalintis savo žaislais? Nors suaugusieji dažnai mano, kad tai moko dosnumo, iš tikrųjų tai gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Pirmasis veiksnys: Gerosios ketinimai

Bet kuri mama nori užauginti sveiką visuomenės narį, todėl ji iš visų jėgų stengiasi įskiepyti savo vaikui dosnumą ir padorumą. Tačiau svarbu suprasti, kad dosnumas neturėtų būti mokomas per prievartą, nes tai gali sukelti neigiamų emocijų.

Antrasis veiksnys: Kaltės jausmas

Be gerų ketinimų, mama taip pat dažnai jaučia kaltės jausmą ir baimę dėl visuomenės pasmerkimo: „O jeigu dabar visi pagalvos, kad blogai auklėju savo vaiką!“

Trečiasis veiksnys: Socialiniai standartai

„Taip darė ir daro VISOS mamos, nežinau, kodėl tai yra blogai, ir nežinau, kaip galima daryti kitaip!” – šie įsitikinimai gali formuoti tradicinius elgesio standartus, kurie pakenkia vaikų emociniam vystymuisi.

Skurdo programavimas: kur tai veda?

Kartu pažvelkime, kur tai veda. Mamai paklususi Aušrelė atiduoda zuikį Petrui. Mama ją pagiria: „Kokia tu gera mergaitė!“ Tačiau Aušra visai nenorėjo jo atiduoti, šį zuikį vos vakar padovanojo tėtis ir ši dovana – dalelė tėčio meilės, su kuria nė minutei nesinorėjo skirtis.

Zuikis – jos turtas. Todėl jai yra šiek tiek skaudu, tačiau šią emociją ji pasiliko sau. Juk MAMA pasakė, kad žaislą reikia atiduoti. Kitaip ji bus gobšuolė, t. y. bloga mergaitė. O ji nenori būti BLOGA! Blogu mergaičių NIEKAS NEMYLI.

Emocinis ryšys ir gyvenimo scenarijai

Nei mama, nei Aušrelė to nepastebėjo, tačiau mažylei jau pradėjo formuotis jos gyvenimo scenarijus: „Jeigu nenori pagarsėti kaip bloga mergaitė, turi atiduoti net mėgstamiausius daiktus, net jeigu tau skaudu – tik taip tave mylės. O jeigu jų neatiduosi, turi jaustis kalta, kad save nubaustum“.

Įprastai tam, kad susiformuotų scenarijus, prireikia kelių pasikartojančių situacijų, tačiau kartais pakanka ir vienos, emociškai stiprios scenos. Pavyzdžiui, jei iš verkiančio vaiko žaislas atimamas jėga, tai gali sukelti gilius emocinius randus.

Ilgalaikės pasekmės

Ir užaugs mūsų Aušrelė nuostabia moterimi, labai gera ir dosnia. Tačiau ši dosnumas gali virsti savęs atidavimu: „Sau? Apie ką jūs? Man daug nereikia, svarbu, kad jums būtų gerai!“ Iš pradžių tokia Aušra yra visų mylima, vėliau ja pradeda naudotis visi, kas netingi. Vyras „sėdi jai ant sprando“, neturi normalaus darbo, vaikai vis rečiau dėkoja, net tėvai – ir tie nuolat kažko reikalauja.

Psichologiniai tyrimai

Moksliniai tyrimai rodo, kad priverstinis dalijimasis gali sukelti neigiamų emocijų. Dr. Elizabeth Dunn iš Britų Kolumbijos universiteto tyrimai rodo, kad vaikai, priversti dalintis, dažnai patiria streso ir nerimo jausmus. Tokie įvykiai gali formuoti jų požiūrį į savivertę ir turtą.

Alternatyvūs požiūriai

Ką gi daryti situacijose, kai vaikas nenori dalintis savo žaislais? Pagalvokite, ką darytumėte, jeigu vyras jums padovanotų prabangų „Dior“ rankinuką, o jį pamačiusi draugė pradėtų prašyti porą savaičių su ja „pasižaisti“? Greičiausiai, mandagiai atsisakytumėte. Nes tai, visų pirma, yra vyro dovana, o visų antra – dabar tai jūsų „turtas“, kaip tas Aušrelės zuikis.

Leiskite savo vaikui nesidalinti, pasilikti žaislą sau. Su svetimu vaiku išsiaiškins jo mama, jie turi savo gyvenimą. Diplomatiškiausias variantas – atsinešti papildomus žaislus, kuriuos galima greitai įteikti reikliam kaimynų vaikui, vietoj jūsų Aušros zuikio.

Išvados

Galbūt kas nors jau atpažino save šiame paveiksle. Tai nėra laimingiausias gyvenimo scenarijus, tiesa? Mes galime pasieti savo vaikuose sveikus scenarijus. Tėvai vaikystėje – didžiausi autoritetai, praktiškai dievai, todėl jų žodžiai yra vertinami kaip tiesioginė nuoroda visam likusiam gyvenimui. Būtent todėl psichologai pataria labai atidžiai auklėti vaikus, stebėti, ką jiems sakome, kaip patariame elgtis.

Linkiu sėkmės šiame kelyje! Visi kartu galime užauginti naują LAIMINGĄ sveikų ir sėkmingų žmonių kartą!