Dingęs inkų auksas

Vienu iš didžiausiu neaptiktu lobiu pasaulyje laikomas dingęs inkų auksas… Amerikos užkariavimo epocha pasižymėjo ne viena tragedija. Visi avantiūristas iš Senojo Pasaulio tiesiog užplūdo naujai atrastą žemyną, pajutę lengvo grobio kvapą. Grobimai, žmogžudystės, prievarta – pirmieji Šiaurės ir Pietų Amerikos istorijos puslapiai parašyti krauju. Gandai apie pasakiškus indėnų turtus nedavė ramybės užkariautojams.

Viena iš labiausiai tinkamų teritorijų plėšikavimui buvo senovės Peru. Šioje imperijoje gyvenantys inkai auksą laikė šventu Saulės dievo metalu. Auksas buvo skirtas aukojimui, iš jo buvo gaminami įvairūs papuošalai, skulptūros, Didžiųjų inkų sostai, buities įrankiai. Aukso Peru buvo daug, ir niekada jis nebuvo žudynių priežastimi. Taip buvo iki to laiko, kol apie auksą nesužinojo konkistadorai.

1502-ais metais prie Pietų Amerikos krantų atplaukė avantiūristo ir užkariautojo Francisko Pisaro laivas. Neilgai prieš tai inkų imperija suskilo. Didysis inkas Vaina Kapakas prieš mirtį imperiją padalijo į dvi dalis. Pietinė dalį atidavė savo sūnui Vaskarui, o šiaurinę – nesantuokiniam sūnui Ataualpai. Broliams atrodė, kad padalinta buvo neteisingai, jie ėmė tarpusavyje konfliktuoti. Būtent šiuo metu į Amerikos žemyną atplaukė Pisaro.

Indėnų tarpe nuo senų laikų buvo paplitusi legenda, kad kažkada visagaliai baltaodžiai dievai paliko jų žemes ir pažadėjo kada nors sugrįžti. Patiklūs inkai Pisaro ir jo būrį palaikė būtent tokiais sugrįžusiais dievais. Vaskaras ir Ataualpa kiekvienas galvojo, kad dievai grįžo būtent pas jį ir padės kovoje su priešininku.

Klastingasis Pisaro kartą į puotą pakvietė Ataualpą. Atviraširdis inkas atvyko auksiniais neštuvais, be ginklų – taip indėnai rodė savo draugiškumą. Tačiau konkistadorai visiškai nebuvo taip taikiai nusiteikę – jie pagrobė Ataualpą ir nužudė jo artimuosius. Taip inkų imperatorius atsidūrė kalėjime. Tiesa, jam buvo paliktos kai kurios privilegijos – atgabentos žmonos, galėjo maitintis iš sidabrinių ir auksinių indų, nešioti puošnius drabužius.

Tačiau Ataualpa veržėsi į laisvę. Kartą už savo laisvę jis Pisaro pažadėjo auksu užpildyti visą salę. Ispanas iš karto sutiko. Visoje inkų imperijoje buvo renkami aukso ir sidabro gaminiai. Keletą dienų nuo sunkumo sulinkę nešikai tampė brangenybes į Pisaro rūmus. Inkų imperatorius įvykdė savo pažadą, tačiau konkistadoras jį nužudė.

Ispanai, tapę didžiulio turto šeimininkais, nebegalėjo atsispirti goduliui ir leidosi į žygį, norėdami užkariauti visą imperiją. Vienas šių įvykių liudininkas taip rašė: „Dabar aš jums papasakosiu, ką mes pamatėme, kai įžengėme į Kusko miestą. Mes su didžiule nuostaba pamatėme nuostabius indus, pagamintus iš medžio, aukso, sidabro, nors indėnai geriausius buvo išnešę. Tarp kitų brangenybių mes pamatėme auksinį papuošalą. Indėnai ne be liūdesio pasakė, kad tai yra inkų dinastijos įkūrėjo papuošalas. Mes taip pat aptikome iš aukso išlietus krabus ir indus, papuoštus paukščių, gyvačių, driežų ir įvairių vabzdžių ornamentais. Šios brangenybės buvo aptiktos oloje netoli Kusko. Vienas indėnas pasakė, kad oloje netoli Vilakongos paslėpta daugybė aukso plokščių, kurias Vaskaras liepė iškalti, kad galėtų papuošti savo rūmus”.

Aukso miestas

Ispanus apstulbino pagrindinio inkų imperijos miesto didybė. Saulės šventyklos pastatai tiesiog žėrėjo auksu, kuriuo jie buvo inkrustuoti. Dievų statulos buvo pagamintos iš tauriųjų metalų. Vos pamačius šias statulas, konkistadorų akys išsiplėtė iš godulio.

Šalia šventyklos buvo nematytas stebuklas – „Kusko aukso sodas”. Štai ką apie jį rašė ispanai: „Šiame sode augo nuostabiausi medžiai ir gėlės, nepaprasto grožio augalai, kurie galėjo augti tik šioje karalystėje. Dauguma jų buvo išlieta iš aukso ar sidabro. Kiekvienas augalas buvo išlietas ne po vieną kartą – nuo mažo ūglio, ką tik išsikalusiu iš dirvos, iki pilnai subrendusio krūmo. Ten mes matėme kukurūzais apsėtus laukus. Jų stiebai buvo sidabriniai, o burbuolės auksinės. Viskas buvo taip tikroviškai pavaizduota, kad buvo galima matyti lapus, grūdus ir netgi plaušus. Šiame stebuklingame inkų sode gyveno iš aukso ir sidabro nulieti gyvūnai – triušiai, pelės, gyvatės, driežai, drugeliai ir laukinės katės. Sode aptikome ir paukščius, kurie tupėjo medžiuose ir atrodė, kad tuoj ims čiulbėti. Kiti paukščiai atrodė taip, tarsi ką tik nutūpė ant žiedų ir gėrė jų nektarą. Taip pat buvo auksinių stirnų ir elnių, pumų ir jaguarų. Visi gyvūnai buvo pavaizduoti nuo ką tik gimusių iki suaugusių, kiekvienas iš jų užėmė atitinkamą vietą – kaip ir priklauso gamtoje”.

Pagrindinėje miesto aikštėje apstulbę konkistadorai pamatė didžiulę grandinę, nulietą iš gryno aukso. Jos ilgis buvo apie 250 metrų. Ja buvo apjuosta aikštė, o švenčių metu indėnai šokdavo, laikydami ją savo rankose.

Dingusios brangenybės

Ispanų pagrobtas auksas, tarp kurio buvo ir unikalūs inkų meno dirbiniai, buvo išlydytas į aukso luitus ir išplukdytas į Europą. Tai buvo toli gražu ne visos inkų imperijos brangenybės. Indėnai suspėjo paslėpti didžiąją dalį savo brangenybių. Yra žinoma legenda apie inkų imperatorių Manko – kartą jis susitiko su ispanų pasiuntiniu ir prieš jį pabėrė daugybę kukurūzų grūdelių. Po to Manko pakėlė vieną grūdelį ir pasakė: „Tai visas auksas, kurį jūs pavogėte iš inkų”. Po to ranka parodė į likusius grūdelius ir pasakė: „O štai tas auksas, kuris liko pas mus”.

Visi bandymai surasti šį auksą baigėsi nesėkme, nors periodiškai pasirodydavo pranešimai apie aukso lobius. XVII amžiuje Valverdė parašė laišką Ispanijos karaliui. Jame jis rašė, kad Peru vedė vieno indėnų vado dukrą. Vadas kartą jį nuvedė į slėptuvę, kurioje buvo saugomos didžiulės aukso atsargos. Jis su savimi pasiėmė tik tiek aukso, kiek galėjo panešti, ir su juo sugrįžo į Ispaniją. Šios slaptavietės ieškojo daugybė avantiūristų, tačiau taip ir nerado.

Pabaigai papasakosim apie vieną istorinį kuriozą. Franciskas Pisaro, apiplėšęs inkų imperiją, įkūrė Limos miestą, kuris tapo Peru sostine. Būtent šiame mieste šiandien yra pats didžiausias pasaulyje aukso muziejus. Po Amerikos užgrobimo išlikę meno kūriniai tiesiog stulbina turistus, kurie gausiai lankosi šiame muziejuje. Tačiau tai tik maža indėnų brangenybių dalis. Kažkur Pietų Amerikoje, gerai paslėptose slėptuvėse, saugomi aukso dirbiniai, kurių vertę net sunku įsivaizduoti…