Mėnesio TOP 6
Pagrindinis » Kategorija: Istorijos paslaptys » Peržiūrų: (200) Komentarų: (0) (04.10.2017 - 08:03) Spausdinti

Kaip gyveno lietuviai be cheminių vaistų?

Kraujo nuleidimas, apsiliejimas šaltu vandeniu, užkalbėjimas – tai tik keletas senovėje paplitusių gydymo būdų. Vėliau buvo atrasta žolelių ir kitų medžiagų gydomojo galia, todėl netrukus atsirado vietos ir vaistinėms.

Kaip gyveno lietuviai be cheminių vaistų?

Atsekti Lietuvos vaistininkystės istorinį kelią nėra paprasta. Kitose šalyse vaistininkų patirtis, žinios apie vaistingąsias medžiagas buvo užrašomos ir perduodamos iš kartos į kartą – ant molio lentelių, papirusų, pergamentų, vėliau – ant popieriaus. Todėl mes žinome, kokiais vaistais ligoniai gydėsi Babilone, senovės Egipte ir Graikijoje. Lietuviai ilgai neturėjo savo rašto, tad žinias apie vaistus perduodavo iš lūpų į lūpas. Užrašyti jas pradėjo tik XIX a. pabaigoje.

Ištakos – liaudies medicina

Pasak farmacijos istoriko Tauro Antano Meko, sunku pasakyti, koks buvo pirmasis vaistas, kurį vartojo žmogus.

„Viena iš hipotezių teigia, kad pirmasis žmonijos vartotas vaistas galėjo būti aguonos. Ši hipotezė pagrįsta archeologinių tyrinėjimų atradimais. Tačiau kas gali patvirtinti, kad aguonos buvo vartojamos kaip vaistas, o ne kaip maistas? Ir kodėl būtent jos pirmosios, o ne motinos pienas, vaistu laikytas beveik visų pasaulio tautų? Istorijos priešaušrį gaubia rūkas, ir kiekvienas teiginys ar hipotezė yra labai migloti“, – teigia vaistininkas T. A. Mekas.

Dar sunkiau pasakyti, kokie buvo pirmieji vaistai, kuriais gydėsi mūsų senoliai. Spėjama, kad mūsų protėviai nuo ligų gelbėdavosi žolelėmis ir įvairiais prietarais. Jonas Basanavičius Lietuvos vaistininkystei apibūdinti sukūrė terminą „tautinė vaistininkystė“. Šiandien mes ją vadiname paprasčiau – liaudies medicina ar gydymu žolelėmis.

XX a. pradžioje austrų farmakognosto prof. Aleksandro Čircho išleistame veikale „Bendroji farmakognozija“ lietuviškoji vaistininkystė pristatoma kaip unikalus paveldas.

Vandens galia

To, kuo senovėje gydydavosi protėviai, ne visada vaistais ir pavadinsi. Greičiau tai – gydymo būdai. Pasak T. A. Meko, didelę įtaką Lietuvos vaistininkystei turėjo pagonybė, kai buvo tikima stebuklinga šventųjų šaltinių, medžių ir akmenų galia.

„Protėviai tikėjo, kad apsiplovimas šaltinio vandeniu, jo gėrimas ar lietimas suteikdavo sveikatos dovanas. Įdomiausia, kad gydomieji šaltiniai turėjo savo „specializaciją“: vieni padėdavo sergant vienomis ligomis, kiti – kitomis.

Prieš pradėdamas gydytis šaltinio vandeniu, ligonis prie jo turėdavo ateiti švarus – atidavęs skolas, ištesėjęs pažadus ir atsiprašęs tų, kuriuos užgavo. Taip pat buvo duodami įžadai, ką ligonis pasižada atlikti pasveikęs. Tai reiškia, kad ligos buvo siejamos su piktosiomis dvasiomis. Panašiai elgtasi ir Tibete. Tik ten ligų priežastys sietos su neigiamomis emocijomis – pykčiu, pavydu. Pagoniškoje Lietuvoje galiojo dar viena taisyklė – norint pasveikti, už vaistus ir gydymą nebuvo galima mokėti“, – dėsto T. A. Mekas.

Maldos ir užkalbėjimai

Pasak vaistininkystės tyrinėtojų, senojoje Lietuvoje buvo dar vienas, šiandien prieštaringai vertinamas, gydymo būdas – užkalbėjimas. Taip buvo bandoma gydyti, pavyzdžiui, rožę. Dažniausiai buvo užkalbama duona, sviestas, taukai, tikint, kad jie suteiks sveikatos.

Šiuo atveju taip pat galima rasti sąsajų su senąja vaistų gamybos tradicija Egipte ir Tibete. Senuosiuose krikščioniškos Europos vienuolynuose gaminant vaistus buvo kalbamos maldos, turėjusios sustiprinti jų poveikį.

Mūsų protėviai buvo įtikėję ir dar vienu keistu dalyku – kad ligą galima perduoti kitam, pavyzdžiui, žmogui, šuniui ar varlei. Ligą jie įsivaizdavo kaip dvasią, kurią galima kam nors atiduoti, ir tada atidavusysis pasveiksta, o gavęs tokią „dovaną“ žmogus ar gyvūnas suserga.

T. A. Meko teigimu, žinomiausias toks ligos atsikratymo pavyzdys – karpų gydymas: ant ašuto buvo užmezgama tiek mazgų, kiek turėta karpų, kiekvienas mazgas buvo trinamas į karpą, ašutas susukamas į kamuoliuką, šis aplipinamas duonos minkštimu ir sušeriamas šuniui. Tikėta, kad karpos išnyksta negrįžtamai. Nemažai ligų buvo gydoma prie skaudamos vietos priglaudžiant gyvą varlę.

Kraujo nuleidimas

Senojoje Lietuvoje, kaip ir kituose pasaulio kraštuose, ligos gydytos ir dar vienu keistu būdu – nuleidžiant kraują. Europos miestuose tuo vertėsi barzdaskučiai, o XVI a. Lietuvoje tai darydavo vadinamieji kraujutai. Istoriniuose šaltiniuose randama tokių aprašymų: „Uždėjo medijoną (įrankį kraujui nuleisti – aut. past.), daužė su peilio kriauna. Kuomet prakirto gyslą, kraują suleido į bliūdą. Žaizdą užpylė cukrumi. Patį kraują su bliūdu nunešė į rūtų darželį ir ten papylė.“

Kraują nuleisdavo ir dėlėmis. Jomis gydydavo sopančią galvą ar dantis.

Kai kurie senovėje praktikuoti gydymo būdai išliko iki šių dienų. Vienas iš jų – masažas. Anuomet jis buvo vadinamas braukymu. Braukymai dažniausiai buvo atliekami pirtyse. Iki šių dienų taip pat išliko šildymai, dabar vadinami kompresais.

Atėjo vaistažolių eilė

Pagrindinės senovėje naudotos vaistinės medžiagos buvo augalai, grybai, mineralai, gyvūninės kilmės medžiagos. Rinkti vaistinės žaliavos žolininkai eidavo švariai apsirengę ir tik geros nuotaikos. Buvo manoma, kad esant piktam ar blogai nusiteikus prie gyduolių artintis negalima, nes vaistas bus netinkamas.

Vaistus laikydavo ne ilgiau kaip dvejus metus. Vėliau ne išmesdavo, o sudegindavo, nes manydavo, kad vaistas – šventas daiktas ir jo išmesti nevalia.

„Stebina ir vaistų formų įvairovė – distiliatai, inhaliacijos, akių ir ausų lašai, nuovirai, milteliai, pelenai, pleistrai, smilkalai, tepalai, antpilai, vonios. Ši formų įvairovė ir gaminti daugiakomponenčiai vaistai liudija, kad darbavosi išmanantys žmonės“, – aiškina farmacijos istorikas.

Vaistas, skirtas kam nors sunaikinti ar sumažinti, buvo pradedamas vartoti per delčią, o kam nors sustiprinti – per jaunatį.

Apie gyvūnus, pasitelktus senajai vaistininkystei, istoriniuose šaltiniuose informacijos pateikiama mažai. Užsimenama, kad iš karvių būdavo gaunama net 20 vaistingųjų medžiagų. Kaip vaistai buvo vartojami pienas, pieno putos, grietinėlė, grietinė, rūgpienis, išrūgos, pasukos, sviestas, varškė, sūris.

Pirmosios vaistinės

Pirmosios vaistinės atsirado XVI a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Vaistininkų profesija buvo prestižinė. Pagal socialinę kilmę beveik visi vaistininkai buvo miestiečiai. Įdomu, kad lietuvių vaistininkų buvo mažai. Daugiausia jais dirbo vokiečiai, lenkai. Vaistininkai buvo aktyvūs miesto gyvenime, nuolat bendravo su elitu, turtingais miestiečiais.

Kai kurie vaistininkai turėjo pagalbininkų – mokinių, vadinamųjų vaistininkėlių. Šie pagal gydytojų nurodymus gamindavo vaistus ir pristatydavo juos klientams. Įgiję vaistininkystės žinių jie greitai pradėdavo privačią veiklą.

Vienam vaistininkui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tekdavo apie 3–4 tūkst. gyventojų. Žmonės ateidavo pas vaistininką ne tik įsigyti vaistų, bet ir pasitarti, pakalbėti, gauti patarimų įvairiausiais klausimais. Būti vaistininku buvo naudinga, vaistininkai sukaupdavo nemažus turtus. Daugiau kaip pusė jų Vilniuje turėjo namus, kai kurie – ir daug žemės.

Geidė užsieninių vaistų

Vėliau turtingiems visuomenės elito atstovams savų vaistininkų patarimų ir jų siūlomų vaistų nebeužteko. Jie stebuklų ėmė ieškoti svetur. Istoriniuose šaltiniuose yra žinių, kad Lenkijos karalius Jogaila iš Krokuvos į Vilnių siuntė vaistus sergančiai didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai. Rygos magistratas 1471 m. į Trakus karaliui Kazimierui siuntė įvairių vaistingųjų augalų ir prieskonių. 1506 m. Vilniuje susirgus didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui iš Krokuvos buvo pakviestas alchemikas Aleksandras Balinskis. Jis atsivežė dalį karališkosios vaistinės.

XVIII–XIX a. po Lietuvos kaimus vaikščiojo iš kitų šalių atvykę vaistų pardavėjai, vadinamieji vengrai. Jų parduodami vaistai buvo labai populiarūs. Nepriklausomoje Lietuvoje gydytojai taip pat ėmė labiau vertinti užsieninius vaistus ir ligoniams išrašydavo ne vietos gamybos, o patentuotų užsienio šalių medikamentų.

XIX a. pradžioje privačiose vaistinėse jau dirbo kur kas daugiau specialistų – vaistininkų, provizorių, vaistininkų padėjėjų, vadinamų gizeliais, mokinių. Dauguma vaistinių vedėjų buvo Vilniaus universiteto absolventai.

Prekiavo ir rašalu, ir svaigalais

Medicinos istorikė, gydytoja Gražina Galkutė yra pasakojusi, kad istorijos šaltiniuose rado informacijos, jog vaistus gamindavo ir patys gydytojai. Vilniaus chirurgai patys ruošdavo tvarsčius, gamindavo tepalus ir balzamus. Į tepalų sudėtį įeidavo ne tik keliasdešimties pavadinimų žolelių, uogų, šaknelių, bet ir netikėčiausių komponentų: voratinklių, sliekų, kačių, šunų taukų ir kt.

Panašios gėrybės buvo parduodamos ir to meto vaistinėse. Jose buvo galima nusipirkti žvėrių, gyvačių taukų, džiovintų varlių, pakaruoklių, elnių, ožkų ir kitokių gyvūnų kraujo. Čia buvo parduodamos ir retos prekės, pavyzdžiui, rašalas.

Be to, vaistinėse iki 1764 m. prekiauta vynu, degtine, likeriu, tabaku. Vaistinės nuo svaigalų parduotuvių galutinai atsiskyrė tik XIX a. pradžioje.

Augant tiek viso pasaulio, tiek Lietuvos pramonei nuo žolelių pereita prie cheminių preparatų. Iš pirmųjų cheminių vaistų šiandienėse vaistinėse randame aspiriną, spiritinį jodo tirpalą, validolį. Mokslininkai teigia, jog daugelio anuomet vartotų cheminių vaistų atsisakyta, nes paaiškėjo, kad jie žmonėms labiau kenkia, nei padeda.

Kaip gyveno lietuviai be cheminių vaistų?

reklama
ŽYMĖS: vaistų istorija, vaistų pardavėjai, Sveikatos filosofija, Medicinos istorija, sveikata

Pasidalinkite su Paranormal.lt savo naujiena, mintimis, nutikimais! Registruokitės ir rašykite blog‘e. Turite sveikatai veiksmingą receptą, ligos istorija, pasidalinkite savo pasakojimu. Rašykite blog‘e

Jei radote tekste klaidų, išskirkite ją ir paspauskite Ctrl + Enter Sistema Orphus

Griežtai draudžiama PARANORMAL paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu, be nuorodos į PARANORMAL.LT šaltinį.

Facebook komentarai

reklama

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar


//Medicina, Ligos, Mutacijos, Liaudies medicina » Liaudies medicinos naujienos


Medicinos naujienos
Ateroma – gerybinis navikas. Kaip gydyti ir išvengti?...

Daugumai žmonių kelia nerimą ne laiku ir ne vietoje išdygęs spuogas, tačiau tai menka problema, palyginus su tuo, kad ant vei...

Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Verta žinoti: saulės kremai ir odos vėžys...

Gąsdinantys straipsniai Vos tik sušilus orui ir dažniau šviečiant saulei pasirodo įvairūs straipsniai, gąsdinantys žmones, ka...

Ligos, mutacijos
Norvegiška lašiša – toksiškiausias maistas visame pasau...

Keleto mėnesių eigoje prancūzų žurnalistai Nikolia Danielis ir Lui de Barbeirakas tyrė žuvies industriją iš vidaus. Jie kelia...

Ligos, mutacijos
Molės Fenčer paslaptis...

Niekas taip nesuprato kas nutiko Molei Fenčer, pavadintai "Bruklino Mįslė" ("Brooklyn Enigma"). To niekaip negalima susieti su s...