Kas vyksta po mirties?

„Gali prireikti šiek tiek jėgos, kad tai įveiktum, – sako laidotuvių biuro darbuotoja Holly Williams, pakeldama Johno ranką ir švelniai sulenkdama ją per alkūnę, riešą ir pirštus. – Paprastai kuo šviežesni palaikai, tuo man lengviau dirbti“.

Dauguma žmonių vargu ar galvoja, kas vyksta su kūnais po mirties. Tačiau gyvenimo pabaiga netikėtais būdais suteikia pradžią naujai gyvybei, svetainėje digg.com rašo Mohebas Costandi.

H. Williams kalba švelniu balsu ir trykšta gyvenimo džiaugsmu, kuris atrodo nesuderinamas su jos darbo pobūdžiu. Užaugusi ir dabar dirbanti šeimos versle, laidojimo namuose šiaurinėje Teksaso dalyje, H. Williams nuo pat vaikystės beveik kiekvieną dieną matė ir gyveno tarp mirusių žmonių palaikų. Dabar sulaukusi 28 metų ji teigia, kad yra sutvarkiusi maždaug 1 tūkst. palaikų.

Jos užduotis – Dalaso ir Fort Vorto apylinkėse surinkti neseniai mirusius žmones ir paruošti juos laidotuvėms.

Dauguma žmonių, kuriuos paimame, miršta slaugos namuose, - sako H. Williams. – Tačiau kartais gauname žmonių, kurie žūva nuo šūvių ar per autoavarijas. Galime sulaukti prašymo paimti žmogų, kuris mirė vienišas ir nebuvo pastebėtas kelias dienas ar savaites. Tokių žmonių palaikai jau būna pradėję irti ir tai gerokai apsunkina mūsų darbą.

Kai Johno kūnas buvo atvežtas į šiuos laidojimo namus, jis buvo miręs prieš keturias valandas. Jis didžiąją gyvenimo dalį buvo palyginus sveikas. Vyras visą gyvenimą dirbo Teksaso naftos telkiniuose – toks darbas padėjo jam palaikyti fizinį aktyvumą ir gerą formą. Prieš kelis dešimtmečius jis metė rūkyti ir saikingai vartojo alkoholį. Tačiau vieną šaltą sausio rytą namuose ji ištiko stiprus širdies infarktas (kurį veikiausiai sukėlė kitos, nežinomos komplikacijos). Jis parkrito ant grindų ir beveik iš karto mirė. Jam tebuvo 57 metai.

Dabar Johnas guli ant metalinio H. Williams stalo. Jo palaikai yra įvynioti į baltą drobinę paklodę. Palietus jo kūną, jaučiamas šaltis ir sąstingis, oda įgavusi rusvai pilkšvą spalvą – tai ženklai, kad prasidėjo ankstyvieji irimo procesai.

Savęs virškinimas

Nors ir laikomas mirusiu, irstantis kūnas yra kupinas gyvybės. Vis daugiau mokslininkų irstančius palaikus vertina kaip plačios ir sudėtingos ekosistemos kertinį akmenį. Ši ekosistema susidaro iš karto po mirties ir suveši vykstant irimo procesams.

Palaikų irimas prasideda praėjus vos kelioms minutėms po mirties, nuo proceso, vadinamo autolize, arba savęs virškinimu. Sustojus širdžiai, kūno ląstelės nebegauna deguonies. Padidėja jų rūgštingumas, nes jose pradeda kauptis nuodingi šalutiniai cheminių reakcijų produktai. Fermentai pradeda skaidyti ląstelių membranas ir, pažeidę ląsteles, išsiveržia lauk. Paprastai šis procesas prasideda kepenyse, kur daug fermentų, ir smegenyse, kur yra daug vandens. Galiausiai šiuo būdu pradeda irti visi kiti audiniai ir organai. Pažeistos kraujo ląstelės pradeda veržtis iš pažeistų kraujagyslių ir, veikiamos traukos, susitelkia kapiliaruose bei smulkiosiose venose, pakeisdamos odos spalvą.

Kūno temperatūra taip pat pradeda kristi, kol susilygina su aplinkos. Lavonas pradeda stingti – nuo vokų, žandikaulio ir kaklo raumenų. Tuomet šis procesas apima liemenį ir, galiausiai, galūnes. Gyvo žmogaus raumenų ląstelės susitraukia ir atsipalaiduoja sąveikaujant dviejų baltymų (aktino ir miozino) gijoms, kurios slankioja viena kitos atžvilgiu. Po mirties ląstelės nebegauna energijos ir šių baltymų gijos įstringa vietoje. Tai priverčia raumenis sustingti ir surakina sąnarius.

Šiose ankstyvosiose stadijose palaikų ekosistemą daugiausia sudaro bakterijos, aptinkamos gyvo žmogaus organizme. Mūsų kūne gyvena milžiniški kiekiai bakterijų: kiekviename kūno kampelyje ir visame paviršiuje knibžda specializuotos mikrobų kolonijos. Didžiausia iš šių kolonijų tarpsta žarnyne, kur gyvena trilijonai šimtų ar net tūkstančių skirtingų padermių bakterijų.

Žarnyno mikrobioma yra viena labiausiai tyrinėjamų biologijos temų. Šios bakterijos atlieka itin svarbų darbą žmogaus sveikatai ir yra siejamos su virtine sveikatos sutrikimų ir ligų, pradedant autizmu bei depresija ir baigiant dirgliosios žarnos sindromu bei nutukimu. Tačiau apie šiuos mikroskopinius gyventojus vis dar žinoma nedaug. Dar mažiau žinoma apie tai, kas jiems nutinka, kai žmogus miršta.

2014 metų rugpjūtį medicininės teismo ekspertizės mokslininkė Gulnaz Javan iš Alabamos valstijos universiteto Montgomeryje (JAV) su savo kolegomis paskelbė pirmąją studiją, kurioje tyrinėjo tanatomikrobiomą (angl. thanatomicrobiome, nuo graikiško žodžio thanatos, reiškiančio mirtį).

„Daug mūsų mėginių būna iš baudžiamųjų bylų, – sako G. Javan. – Kažkas nusižudo, būna nužudytas, perdozuoja narkotikų ar žūsta avarijoje. Renku audinių mėginius iš palaikų. Tenka spręsti ir etinį klausimą, nes mums reikalingas sutikimas“.

Kol žmogus būna gyvas, daugumoje vidaus organų bakterijų nebūna. Tačiau po mirties imuninė sistema nustoja funkcionuoti ir atveria kelią bakterijoms laisvai plisti po visą kūną. Paprastai tai prasideda nuo žarnyno, plonosios ir storosios žarnos sandūroje. Nekontroliuojamos bakterijos pradeda virškinti žarnas, o tada – aplinkinius audinius, vietoj maisto šaltinio naudodamos cheminių medžiagų kokteilį, kuris išsiveržia iš pažeistų ląstelių. Tuomet jos įsibrauna į virškinimo sistemos kapiliarus ir limfmazgius, pirmiausia pasklisdamos kepenyse ir blužnyje, o vėliau – širdyje ir smegenyse.

G. Javan ir jos komanda ėmė kepenų, blužnies, smegenų, širdies ir kraujo mėginius iš 11 lavonų, nuo mirties praėjus nuo 20 iki 240 valandų. Kad palygintų kiekvieno mėginio bakterinį turinį, ji naudojo dvi skirtingas modernias DNR sekos nustatymo technologijas, kurias derino su bioinformatika.

Iš skirtingų to paties lavono organų paimti mėginiai būdavo labai panašūs, bet smarkiai skirdavosi nuo tų pačių organų mėginių, paimtų iš kitų lavonų. Iš dalies tai galėjo priklausyti nuo kiekvieno lavono mikrobiomos sudėties skirtumų ar nuo laiko, praėjusio nuo mirties. Vienas ankstesnis irstančių pelių tyrimas buvo parodęs, kad nors po mirties mikrobioma smarkiai pakinta, tai vyksta nuosekliu ir išmatuojamu būdu: mokslininkai sugebėjo apskaičiuoti mirties laiką nuo trijų dienų iki beveik dviejų mėnesių.

G. Javan studija rodo, kad panašus „mikrobinis laikrodis“ gali tiksėti ir gendančiame žmogaus kūne. Jos tyrimas parodė, kad bakterijos kepenis pasiekdavo maždaug per 20 valandų nuo mirties, o kad išplistų į visus organus, iš kurių buvo imti mėginiai, joms prireikdavo mažiausiai 58 valandų. Taigi, mums mirus, mūsų bakterijos po kūną plinta sistemiškai, ir laikas, per kurį jos įsismelkia pirmiausia į vieną vidaus organą, o vėliau ir į kitus organus, gali tapti nauju būdu apskaičiuojant laiką, prieš kurį mirė žmogus.

„Irimo laipsnis skiriasi ne tik tarp atskirų individų, bet ir tarp skirtingų kūno organų, - sako G. Javan. – Blužnis, žarnynas, skrandis ir gimda su vaisiumi pradeda irti anksčiausiai, bet inkstuose, širdyje ir kauluose šis procesas prasideda vėliau“. 2014 metais G. Javan su kolegomis iš JAV Nacionalinio mokslo fondo gavo 200 tūkst. JAV dolerių stipendiją tolesniems tyrinėjimams. „Užsiimsime naujos kartos sekų nustatymu ir bioinformatika, kad pažiūrėtume, kurie organai labiausiai tinka (mirties laiko) nustatymui – tai iki šiol yra neaišku“, - pažymėjo ji.

Tačiau vienas dalykas tikrai yra aiškus: su skirtinga irimo stadija susijusios skirtingas bakterijų rinkinys.

Puvimas

Teksaso valstijos Hantsvilio mieste tarp pušų guli pustuzinis įvairios irimo stadijos žmonių lavonų. Netoli nedidelio aptvaro centro išskėstomis rankomis ir kojomis tyso du naujausi kūnai. Pilkšvai melsvomis dėmėmis nusėta jų oda tebėra nesuirusi, bet pro pūvančius raumenis šviečia šonkauliai ir dubens kaulai. Už kelių metrų guli kiti, visišku skeletu virtę palaikai: jų sukietėjusi, pajuodusi oda yra aptraukusi kaulus, tarsi skeletas vilkėtų žvilgantį latekso kostiumą ir kepuraitę. Dar kiek toliau tarp maitvanagių išnešiotų palaikų dalelių mediniame vielos narve guli trečias, dalinai mumifikavęsis kūnas. Jo mirties ciklas artėja prie pabaigos. Toje vietoje, kur kadaise buvo žmogaus pilvas, auga keli didžiuliai rudi grybai.

Daugumai iš mūsų pūvančio lavono vaizdas geriausiu atveju būtų nemalonus, blogiausiu – atstumiantis ir gąsdinantis, tarsi iš košmarų srities. Tačiau šie vaizdai yra Pietryčių Teksaso taikomųjų teismo ekspertizės mokslų įstaigos darbuotojų kasdienybė. Ši 2009 metais pradėjusi veikti institucija įsikūrusi 100 ha nacionalinio miško, priklausančio Samo Houstono valstijos universitetui (SHSU), teritorijoje. Jos viduje nuo likusių plotų yra atitverti trys hektarai tankaus miško. Jis, savo ruožtu, 3 m aukščio žaliomis tvoromis su spygliuota viela ant viršaus yra padalytas į dar mažesnius plotelius.

2011 metų pabaigoje SHSU tyrinėtojai Sibyl Bucheli ir Aaronas Lynne`as čia atgabeno du lavonus ir paliko juos irti natūraliomis sąlygomis.

Vykstant savęs virškinimui ir bakterijoms ištrūkus iš virškinamojo trakto, prasideda puvimo procesas. Tai mirtis molekuliniame lygmenyje – minkštųjų audinių tolesnis skaidymas į dujas, skysčius ir druskas. Jis prasideda jau ankstyvosiose irimo stadijose, bet įsibėgėja tik tuomet, kai darbo imasi anaerobinės bakterijos.

Puvimas siejamas su ryškiu pokyčiu nuo aerobinių bakterijų rūšių, kurių augimui reikalingas deguonis, iki anaerobinių bakterijų, kurioms deguonies nereikia. Pastarosios minta kūno audiniais, fermentuodamos juose esantį cukrų ir išskirdamos tokius dujų pavidalo šalutinius produktus, kaip metanas, vandenilio sulfidas ir amoniakas. Šios dujos kaupiasi palaikų viduje, išpūsdamos pilvą ir kartais kitas kūno dalis.

Tai toliau keičia lavono spalvą. Kol pakitusios kraujo molekulės toliau veržiasi iš irstančių kraujagyslių, anaerobinės bakterijos hemoglobino molekules, kadaise išnešiodavusias po organizmą deguonį, paverčia sulfhemoglobinu. Šios molekulės suteikia odai marmurinį, žalsvai juodą atspalvį, būdingą intensyviai irstančiam kūnui.

Lavono viduje toliau kaupiantis dujoms, ant odos paviršiaus atsiranda iškilimų. Taip įvyksta dėl to, kad atsilaisvina dideli odos plotai, kurie atitrūksta nuo gendančio karkaso apačioje. Galiausiai dujos ir suskystėję audiniai pasišalina iš kūno, dažniausiai išsiverždami pro išeinamąją angą ir kitas kiaurymes, taip pat pro trūkusią odą kitose kūno dalyse. Kartais spaudimas būna toks didelis, kad pilvas net sprogsta.

Toks lavono išsipūtimas dažnai laikomas ženklu, kad baigiasi ankstyvoji irimo stadija ir prasideda vėlesnioji. Vienas neseniai atliktas tyrimas taip pat parodė, kad tokiam perėjimui būdingi lavono bakterijų sudėties pokyčiai.

S. Bucheli ir A. Lynne`as ėmė bakterijų mėginius iš įvairių lavonų dalių pūtimosi stadijos pradžioje ir pabaigoje. Tuomet jie išgavo bakterijų DNR ir sudarė jų sekas.

Entomologę S. Bucheli labiausiai domina vabzdžiai, kurie apsigyvena palaikuose. Lavonus ji laiko specializuotu arealu įvairioms nekrofaginėms vabzdžių rūšims, kurių ištisas gyvenimo ciklas prabėga palaikų viduje, išorėje ar šalia jų.

Kolonizacija

Kai pūvantis kūnas pradeda valytis, jis visiškai atsiveria aplinkai. Šiuo etapu lavono ekosistema tampa savarankiška: ji virsta mikrobų, vabzdžių ir maitėdų „traukos centru“.

Dvi su kūno irimu glaudžiai susijusios vabzdžių rūšys yra mėsmusės ir lavonmusės (bei jų lervos). Irstantys lavonai išskiria bjaurų, šleikštų dvoką, kurį sudaro sudėtingas lakių junginių mišinys, kuris, puvimui progresuojant, taip pat keičiasi. Mėsmusės aptinka šį dvoką specialiais receptoriais savo antenose. Tuomet jos nutūpia ant lavono ir jo angose bei atvirose žaizdose padeda kiaušinėlius.

Kiekviena musė padeda apie 250 kiaušinėlių, iš kurių per 24 valandas išsirita mažytės, pirmosios stadijos lervos. Jos minta gendančiais raumenimis ir vėliau išsineria į didesnes lervas. Šios po kelių valandų mitybos neriasi dar kartą. Dar šiek tiek pamitusios, šios didesnės ir dabar jau sustorėjusios lervos iššliaužia iš kūno. Jos virsta lėliukėmis ir transformuojasi į suaugusias muses, kurios vėl iš naujo kartoja tą patį ciklą, kol lervoms nebelieka kuo maitintis.

Tvyrant palankioms sąlygoms, ant aktyviai irstančio kūno knibžda daugybė trečiosios stadijos lervų. Ši lervų masė išskiria nemažai šilumos, kuri vidinę temperatūrą pakelia daugiau kaip dešimtimi laipsnių pagal Celcijų. Kaip ir pingvinai Pietų ašigalyje, lervos šioje masėje nuolat kruta. Tačiau jei pingvinai telkiasi į krūvą, kad sušiltų, tai lervos juda aplinkui, kad atvėstų.

„Tai dviašmenis kardas, - aiškina S. Bucheli, savo universiteto kabinete apsikrovusi didžiuliais žaisliniais vabzdžiais. – Jeigu visada būsi pakraštyje, tave gali sulesti paukštis, bet jei būsi centre, gali iškepti. Taigi jos nuolat juda iš centro į pakraštį ir atgal“.

Musės pritraukia tokius plėšrūnus kaip kailiavabaliai, erkės, skruzdės, vapsvos ir vorai, kurie parazituoja ar minta musių kiaušinėliais ir lervomis. Prie lavono gali atsirasti grifų ir kitų maitėdų, taip pat kitų didelių mėsėdžių gyvūnų.

Jei nėra maitvanagių, už minkštųjų audinių sudorojimą tampa atsakingos lervos. Kaip 1767 metais rašė Carlas Linnaeusas (sukūręs sistemą, pagal kurią mokslininkai suteikia pavadinimus rūšims), „trys musės gali sudoroti arklio gaišeną tokiu pačiu greičiu, kaip ir liūtas“. Trečios stadijos lervos nuo lavono šliaužia didžiuliais kiekiais, dažnai tuo pačiu maršrutu. Jų aktyvumas toks tikslus, kad jų migracijos takus galima įžiūrėti net pasibaigus kūno puvimui: nuo lavono šakosis gilūs grioveliai.

Kiekviena rūšis, aplankanti lavoną, turi savitus žarnyno mikrobus, o skirtingo tipo dirvožemyje gyvena tam tikros bakterijų kolonijos, kurių sudėtis veikiausiai priklauso nuo tokių veiksnių kaip temperatūra, drėgmė, žemės tipas ir tekstūra.

Visos šios bakterijos maišosi ir sąveikauja su lavono ekosistemomis. Musės, kurios nutūpia ant lavono, ne tik padeda kiaušinėlius, bet ir pasiima dalį čia rastų bakterijų ir palieka dalį savųjų. Iš lavono besisunkiantys suskystėję audiniai leidžia maišytis lavono ir po juo esančios žemės bakterijoms.

Iš lavonų paimtuose mėginiuose S. Bucheli ir A. Lynne`as aptinka bakterijų ne tik nuo kūno odos, bet ir nuo jį lankančių musių bei paukščių, taip pat nuo žemės. „Kai kūnas valosi, žarnyno bakterijos pradeda veržtis lauk ir vis didesnę jų dalį randame lavono išorėje“, - sako A. Lynne`as.

Taigi, kiekvienas negyvas kūnas turi unikalių mikrobiologinių bruožų ir jie gali kisti, nelygu mirties vietos sąlygos. Geriau supratę šių bakterijų kolonijų sudėtį, jų tarpusavio sąveiką ir kokią jos daro įtaką vienos kitoms, vykstant irimui, teismo medicinos ekspertai vieną dieną galės daugiau pasakyti kur, kada ir kaip mirė žmogus.

Pavyzdžiui, iš lavono mėginių nustatę DNR sekas, būdingas tam tikriems organizmams ar tam tikram dirvožemio tipui, nusikaltimų tyrėjai žmogžudystės aukos kūną galės susieti su tam tikra geografine vietove ar savo paieškas susiaurinti iki konkretaus lauko tam tikrame rajone.

„Buvo kelios teismo bylos, kai teismo ekspertizės entomologija tikrai padėjo nustatyti svarbias galvosūkio detales“, - sako S. Bucheli, pridurdama, kad viliasi, jog bakterijos tikrai padės gauti papildomos informacijos ir taps dar vienu mirties laiko nustatymo įrankiu. „Tikiuosi, kad per penkerius metus mes pradėsime teismuose naudoti bakterijų duomenis“, - teigia ji.

Kol kas mokslininkai aktyviai kataloguoja bakterijų rūšis žmogaus kūne ir ant jo, ir tyrinėja, kaip skiriasi bakterijų populiacijos tarp skirtingų asmenų. „Norėčiau turėti duomenų rinkinį nuo gyvenimo iki mirties, – sako mokslininkė. – Norėčiau sutikti donorą, kuris leistų paimti iš jo mėginius, kol yra gyvas, kai numirs ir kai pradės irti jo kūnas“.

Išsivalymas

„Mes tyrinėjame valymosi skysčius, kurie sunkiasi iš irstančių kūnų“, - sako Teksaso valstijos universiteto San Markose Teismo antropologijos centro direktorius Danielis Wescottas.

Antropologas D. Wescottas, kurio specializacija susijusi su kaukolės struktūra, tyrinėdamas iš lavonų ūkio atgabentų kaulų mikroskopines struktūras naudoja kompiuterinės tomografijos mikroskenerį. Jis taip pat bendradarbiauja su entomologais ir mikrobiologais, įskaitant G. Javan, kuri analizuoja lavonų žemės mėginius iš minėto San Markoso tyrimų centro, taip pat su kompiuterių inžinieriais ir žmogumi, valdančiu bepilotį skraidymo aparatą, kuris iš oro fotografuoja minėtą vietovę su lavonais.

„Skaičiau straipsnį apie bepiločius aparatus, kurie skraido virš laukų, žiūrėdami, kur geriausia sėti pasėlius, - pasakoja jis. – Jie dairosi derlingo dirvožemio, kuris būna tamsesnės spalvos už likusią žemę. Pagalvojau, jeigu jie taip daro, galbūt ir mes galime užfiksuoti šiuos mažus ratus“.

Šie „maži ratai“ yra lavono puvimo salos. Irstantis kūnas ryškiai pakeičia po juo esančios žemės cheminę sudėtį, kuri gali išlikti daugeliui metų. Valymosi – suskaidytų audinių sunkimosi iš palaikų likučių – metu maistingosios medžiagos patenka į dirvožemį, o lervų migracija didelę dalį palaikų energijos perneša į platesnę aplinką. Galiausiai visas šis procesas sukuria „lavono puvimo salą“ – itin koncentruotą, organiškai vertingo dirvožemio sritį. Be to, kad išleidžia maistingąsias medžiagas į platesnę ekosistemą, lavonas pritraukia ir kitų organinių medžiagų, pavyzdžiui, negyvus vabzdžius ar didesnių gyvūnų išmatas.

Skaičiuojama, kad vidutinio žmogaus kūne būna 50 – 75 proc. vandens, o kiekvienas sausos kūno masės kilogramas į dirvožemį galiausiai išskiria 32 g azoto, 10 g fosforo, 4 g kalio ir 1 g magnio. Iš pradžių šios medžiagos pražudo kai kuriuos apačioje ar šalimais esančius augalus – veikiausiai dėl didelės azoto koncentracijos toksiškumo ar kūne esančių antibiotikų, kuriuos gamina raumenimis mintančios musių lervos. Tačiau galiausiai kūno puvimas tampa naudingas aplinkinei ekosistemai.

Mikrobų biomasė lavono puvimo saloje būna didesnė negu aplinkinėse vietose. Padaugėja kirmėlių nematodų, siejamų su puvimu ir priviliotų besisunkiančių skysčių, suveši įvairesnė augmenija. Tolesni tyrimai, kaip pūvantys kūnai pakeičia savo aplinkos ekologiją, gali suteikti naujų būdų, kaip aptikti nužudymų aukas, palaidotas negiliuose kapuose.

Kapų žemės analizė taip pat gali tapti dar vienu būdu nustatant mirties laiką. Vienas 2008 metais atliktas biocheminių pokyčių lavono puvimo saloje tyrimas parodė, kad fosfolipidai iš lavono intensyviausiai teka praėjus maždaug 40 dienų nuo mirties, tuo tarpu azoto ir ekstrahuojamo fosforo tekėjimo apogėjus būna atitinkamai po 72 ir 100 dienų. Geriau ištyrinėjus šiuos procesus, kapavietės dirvožemio biocheminė analizė vieną dieną gali padėti teismo ekspertizės mokslininkams apskaičiuoti, prieš kiek laiko kūnas buvo užkastas slaptame kape.

Laidojimas

Sausomis Teksaso vasaromis lauke paliktas lavonas veikiau mumifikuosis, negu visiškai suirs. Oda greitai neteks visos savo drėgmės, todėl ji liks kaboti ant kaulų, kai visas šis procesas baigsis.

Irimo metu vykstančių cheminių reakcijų greitis su kiekvienais 10 laipsnių šilumos pagal Celcijų didėja dvigubai, todėl kasdien tvyrant vidutinei 25 laipsnių šilumai, lavono irimas savo vėlesniąją stadiją pasieks po 16 dienų. Tuo metu iš kūno jau bus pašalinta didžioji dalis raumenų, todėl galės prasidėti lervų migracija iš lavono.

Dar senovės egiptiečiai pamažu išsiaiškino, kokią įtaką aplinka turi kūno irimui. Ikidinastiniu periodu, kai dar nebuvo statomos įspūdingos kapavietės, mirusiuosius jie suvyniodavo į drobinį audinį ir užkasdavo smėlyje. Karštis stabdydavo mikrobų veiklą, o laidojimas smėlyje neleisdavo vabzdžiams pasiekti kūnų, todėl šie palaikai itin gerai išsilaikydavo. Vėliau egiptiečiai pradėjo statyti mirusiesiems ištaigingas kapavietes, kad suteiktų jiems dar geresnį pomirtinį gyvenimą, tačiau toks laidojimo būdas turėjo priešingą poveikį: ne smėlyje palaidoti palaikai irdavo greičiau. Taigi jie išrado balzamavimą ir mumifikaciją.

Balzamavimas reiškia palaikų apdorojimą cheminėmis medžiagomis, kurios sulėtina irimo procesą. Senovės egiptiečių balzamuotojas pirmiausia nuplaudavo mirusiojo kūną palmių vynu ir Nilo vandeniu ir pro pjūvį šone po kairiąja ranka išimdavo daugumą vidaus organų. Atsiradusias ertmes užpildydavo natronu (natūraliai susidarančiu šarminiu druskos mišiniu, kurio randama Nilo slėniuose; didelę jo dalį sudaro mums įprasta soda). Tuomet ilgu kabliu pro nosies šnerves jis iškrapštydavo smegenis. Ištepęs visą kūną natronu, jis palikdavo palaikus džiūti 40 dienų.

Iš pradžių sudžiovinti vidaus organai būdavo sudedami į puodynes ir palaidojami šalia kūno. Vėliau jie būdavo įvyniojami į audinį ir grąžinami į kūno vidų. Galiausiai pats kūnas būdavo įvyniojamas į daugybę sluoksnių drobės ir tik tada laidojamas. Laidojimo tyrinėtojai iki šių dienų studijuoja senovės egiptiečių balzamavimo metodus.

Savo laidojimo namuose H. Williams atlieka kažką panašaus, kad šeimos nariai ir bičiuliai galėtų matyti velionį tokį, koks jis kadaise buvo, o ne tokį, koks yra dabar. Traumų ir smurtinių mirčių aukoms gali būti atliekama net veido rekonstrukcija.

Mažame mieste gyvenančiai H. Williams teko parengti laidotuvėms daug pažįstamų žmonių ar draugų, kurie padaugino narkotikų, nusižudė ar žuvo per autoavariją, prie vairo rašydami trumpąsias žinutes. Kai prieš ketverius metus mirė jos motina, H. Williams atliko tuos pačius darbus ir padarė jai makiažą. „Visada darydavau jai šukuoseną ir makiažą, kai ji buvo gyva, taigi žinojau, kaip ir ką reikia daryti“, – sakė ji.

Ji perkelia Johną ant specialaus stalo, nuvelka jo drabužius, pataiso kūno padėtį ir iš spintelės paima kelis mažus buteliukus su balzamavimo skysčiu. Jį sudaro formaldehidas, metanolis ir kiti chemikalai. Šis mišinys laikinai užkonservuoja kūno audinius, surišdamas ląstelių baltymus ir užfiksuodamas juos vietoje. Šis skystis taip pat žudo bakterijas ir neleidžia joms skaidyti baltymų ir paversti juos maisto šaltiniu.

H. Williams supila buteliukų turinį į balzamavimo aparatą. Ji nuvalo vyro kūną šlapia kempine ir padaro įstrižą pjūvį iš karto virš kairiojo raktikaulio. H. Williams ištraukia iš kaklo miego arteriją ir poraktinę veną, jas perriša, tuomet į arteriją įstumia ploną vamzdelį, o į veną – mažą pincetą, kad ją praplėstų.

Tada ji prijungia aparatą ir į miego arteriją bei visą Johno kūną pradeda pumpuoti balzamavimo skystį. Kol varomas skystis, iš pjūvio išsiveržia kraujas, kuris per metalinio stalo kraštus suteka į didžiulę plautuvę. Tuomet ji paima vieną velionio galūnę ir švelniai pamasažuoja. „Reikia maždaug valandos, kol iš vidutinio dydžio žmogaus išvaromas visas kraujas, kuris pakeičiamas balzamavimo skysčiu, - sako H. Williams. – Krešuliai gali sulėtinti šį procesą, todėl masažas juos išsklaido ir padeda pratekėti balzamavimo skysčiui“.

Kai kraujas išvaromas, į Johno pilvą ji įstumia siurbtuvą ir iš kūno ertmės ištraukia skysčius, taip pat šlapimą ir išmatas, kurių ten vis dar gali būti. Galiausiai H. Williams užsiuva pjūvius, dar kartą nuvalo kūną, pataiso veido bruožus ir velionį aprengia. Dabar Johnas yra paruoštas savo laidotuvėms.

Balzamuoti palaikai taip pat galiausiai suyra. Kada ir per kiek laiko tai įvyksta, priklauso nuo to, kaip jie buvo balzamuoti, į kokį karstą buvo paguldyti ir kaip buvo palaidoti. Kūnai, galų gale, tėra energijos formos, laukiančios, kol galės išsiveržti į platesnį pasaulį.

Pagal termodinamikos dėsnius, energija negali būti sukurta ar sunaikinta: ji tik iš vienos formos pereina į kitą. Kitaip tariant, visi dalykai skyla, šio proceso metu savo masę paversdami energija. Palaikų irimas yra paskutinis šiurpus priminimas, kad visa materija Visatoje turi vadovautis šiais pamatiniais dėsniais. Irimo procesai mus suardo, mūsų kūno masę išsklaidydami aplinkoje ir perdirbdami ją taip, kad ja galėtų pasinaudoti kiti gyvi organizmai.

Iš pelenų į pelenus, iš dulkių į dulkes.