«Kvakeriai» vandenyne

Povandeninių laivų jūrininkai kartais girdi kvaksinčius, tarsi varlių, garsus. Kas jie, nustatyti nepavyko, nes tos "varlės" plaukia greičiau nei povandeniniai laivai ir taip pasprunka.

1980 m. slaptą instrukciją pasirašė viceadmirolas V. Saakianas. Pagal ją, pastebėję anomalius reiškinius, kapitonai privalo per 5 d. (o problemų atveju - nedelsiant) apie juos pranešti štabui. O neaiškių reiškinių vandenyne apstu. Štai įvairiuose vandenynuose stebima iš po vandens sklindanti šviesa. Pvz., pirmojo rango dimisijos kapitonas S. Laboda pasakojo, kad teko net nutraukti naujos ginkluotės išbandymus. 1983 m. Biskajo įlankoje prancūzai ketino išbandyti naują atominį strateginės paskirties branduolinį laivą, o tarybinis radiožvalgybos laivas visa tai sekė. Prieš auštant jūreivis pranešė, kad maždaug už 4 mylių mato švytėjimą vandenyje. Kažkoks blizgantis daiktas iškildavo ir vėl pliumptelėdavo į vandenį. Tą reiškinį pastebėjo ir prancūzai.

Kartais švytinčius ratus, dėmes ir pan. stebėjo šimtai žmonių. Todėl manoma, kad tai gali sukelti mikroorganizmai ar planktonas. Tačiau Karlas Kalle, išnagrinėjęs per 2 tūkst. atvejų, pasiūlė originalią hipotezę. Kad jūra švytėtų, pirmiausia turi susimaišyti giluminiai vandens sluoksniai, pvz., dėl drebėjimų ar ugnikalnių. Smūginės bangos sklinda iki paviršiaus iškeldamos iš švytinčius mikroorganizmus. Todėl iš vandens ir spindi šviesa, o interferencija padeda susidaryti įvairioms figūroms.

Tačiau A. Golubevas (iš Kamčiatkos), 1998 m. ("Kapitone Kanciberyje" dirbęs antruoju kapitono padėjėju) žvejodamas Ochotsko jūroje, du kartus matė švytinčius apskritimus, kurie judėjo dideliu greičiu. Naktis buvo tamsi ir per iliuminatorių išvydo švytėjimą. Lokatoriai nieko nerodė. Pasikėlęs į tiltelio viršų pamatė, kad laivas yra švytinčio rato, kurio skersmuo apie dvi mylios, centre. Tarsi gelmėje būtų įjungtas galingas prožektorius, kurio spinduliai sklido statmenai. Po kelių minučių jis suprato, kad švytėjimas plaukia kartu su jais maždaug 10 mazgų (20 km/val.) greičiu. Taigi, mikroorganizmai ten būti negalėjo. Kiek vėliau už dešinio borto išvydo antrą dėmę. Greta jos plaukė apie 15 min., o tada antroji dėmė išsiveržė į priekį, kirto laivo kurdą ir nuplaukė į kairę. O ratas aplink laivą plaukiojo dar apie valandą, o vėliau atsiliko ir netrukus dingo. Maždaug tame pačiame rajone A. Golubevas ratą matė ir 2001 m. balandį, kai plaukė traleriu refrižeratoriumi "Tesėjas". Laivas irgi buvo švytinčio rato viduryje...

1976 m. Arabijos jūroje mokslo tyrimų laivo "Vladimiras Vorobjovas" įgula stebėjo ryškią dėmę, kuri sukosi prieš laikrodžio rodyklę. Echolotas rodė, kad 20 m gylyje po laivu yra kažkokia didelė masė. Dėmė atsirado 23:30 ir po pusvalandžio dingo. Buvo pamatuota vandens temperatūra, kuri buvo normali, 26^o C. Vandens mėginiuose nebuvo jokio planktono ar kokių švytinčių mikroorganizmų.

Vienas aiškinimų, kad tai gali būti mokomosios torpedos. Paleistos, jos nuplaukia apie 10- 15 km ir sustoja. Tada jas vėl parengia bandymams. Kad lengviau surastų, prie jų pritaiso galingus prožektorius, šviečiančius į viršų. Tačiau dar 1919 m. anglų tyrinėtojas Čarlzas Fortas "Prakeiktųjų knygoje" rašė, kaip britų garlaivis "Patna" 1880 m. susidūrė su "Velnio ratu". Trečiasis kapitono padėjėjas pašaukė į tiltelį kapitoną Gveriną, kuris ir stebėjo neįprastą ratą. Jame buvo 16 stipinų. Atrodė, kad fosforizuojantis švytėjimas sklinda lygiu paviršiumi... Ratas apie č0 min. plaukė kartu su laivu, o tada staigiai dingo...

Nuo 1991 m. Sietlo un-to fizikas Robertas Spindel per 15 m. surinko neįprastų garsų rinkinį. Jis naudojosi buvusia karine hidroakustinių stebėjimų sistema. Klausymosi taškai buvo kelių šimtų metrų gylyje - kur lengviausiai be kliūčių garso bangos sklinda kelis tūkstančių kilometrų. Farsams mokslininkai suteikė pavadinimus, tarp kurių dažniausiai sutinkamas kvaksėjimas. Tačiau būną ir "švilpimų" "traukinių" ir kt.