Mažos aspirino dozės kasdien padidina infarkto rizika

Nemažai gydytojų rekomenduoja išgerti po tabletę mažesnės dozės aspirino kasdien, norint sumažinti infarkto riziką. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad aspirino vartojimo rekomendacija neturi mokslinio pagrindo ir jis nebeturėtų būti vartojamas širdies problemoms spręsti. Be to, jis didina hemoraginio insulto riziką, taip pat gali lemti klausos netekimą ir su amžiumi susijusios geltonosios dėmės degeneraciją.Vienoje apžvalgoje daroma išvada: „Neatrodo, kad šiuo metu turimi tyrimų rezultatai patvirtintų būtinybę reguliariai vartoti aspiriną visiems akivaizdžiai sveikiems individams.

“Kitos apžvalgos vertinimas dar kritiškesnis: „Nėra jokių patikimų įrodymų, kad aspirinas, vartojamas dabar įprastomis dozėmis (50–100 mg per dieną) turi kokią nors naudą bendriems klinikiniams rodikliams.“

Pagrindinė informacija

Kasdien išgerti po tabletę aspirino rekomenduojama dėl jo poveikio trombocitams. Trombocitai – labai svarbios kraujo ląstelės, dar vadinamos kraujo plokštelėmis. Trombocitai atsako už organizmui labai svarbią kraujo krešėjimo funkciją. Padidėjusi trombocitų agregacija yra nepriklausomas širdies ligų ir insulto rizikos veiksnys. Kai trombocitai agreguoja (jungiasi), jie išskiria intensyviai veikiančius junginius, kurie labai stipriai skatina aterosklerozinių plokštelių susidarymą arba sudaro krešulį, kuris gali užkimšti smulkiąsias arterijas ir sukelti infarktą arba insultą.Trombocitų lipnumą lemia tam tikrų riebalų vartojimas ir antioksidantų lygis. Nors sotieji riebalai ir cholesterolis didina trombocitų agregaciją, omega-3 ir mononesočiosios riebalų rūgštys daro priešingą poveikį. Omega-3, antioksidacinės medžiagos, flavonoidai, česnako preparatai ir vitaminas B₆ taip pat slopina trombocitų agregaciją.

Aspirinas blokuoja trombocitų gebėjimą agreguoti ir sudaryti krešulius, todėl tapo labai populiaru rekomenduoti jį vartoti kaip prevencinę priemonę prieš pirmą ir antrą infarktą žmonėms, turintiems infarktų istoriją. Nors, kai kurių tyrimų duomenimis, infarkto rizika sumažėja, kai vartojamos 325 mg ir didesnės aspirino dozės kasdien arba kas antrą dieną, tačiau tie patys tyrimai atskleidė ir problemas, kurių gali kilti vartojant aspiriną, įskaitant tokį nepageidaujamą reiškinį kaip kraujavimas.

Aspirinas ir kiti nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NSAID) siejami su didesne pepsinės (skrandžio ar dvylikapirštės žarnos) opos ir cerebrinės hemoragijos (sukeliančios insultą) rizika. Net 75 mg per dieną (tai aspirino dozė kūdikiams) dozė siejama su 2,3 karto didesne opų atsiradimo rizika. O vartojant 300 mg per dieną kyla 3,9 karto didesnė rizika, kai po 150 mg – 3,2 karto. Nepastebėta, kad kraujavimo virškinimo trakte dažnumui turėtų įtakos tai, ar skiriamas aspirinas su enteriniu apvalkalu, ar be jo.

Nėra jokių klinikinių įrodymų apie aspirino, vartojamo po 50–150 mg per dieną, naudą jokiai klinikinei indikacijai.

Naujausi duomenys

Dvi išsamios apžvalgos buvo atliktos ir publikuotos 2013 m. lapkričio 21 d. žurnale „European Heart“. Pirmosios studijos tikslas buvo peržiūrėti atnaujintus įrodymus apie mažų dozių aspirino veiksmingumą ir saugumą siekiant užkirsti kelią infarktui tiems pacientams, kurie nėra patyrę infarkto priepuolio (t. y. pirminei prevencijai). Buvo surinkti pirmų devynių bandymų rezultatai, tyrimas apėmė daugiau nei 100 000 dalyvių. Jie buvo stebimi vidutiniškai 6 metus. Analizė parodė panašius rezultatus kaip ir individualūs tyrimai. Nėra nei naudos, nei didesnės rizikos, todėl Dr. Carlo Patrano uždavė esminį klausimą: „Taigi kodėl aspirinas gana laisvai vartojamas pirminei prevencijai, ypač tam tikrose šalyse (pvz., JAV), nepaisant tam tikrų medicininių neaiškumų?“ Paprastas atsakymas, į šį klausimą yra rinkodaros propaganda. Bet tai tik dalis istorijos. Antras tyrimas pateikė kur kas geresnį atsakymą į klausimą, nes atkreipė dėmesį į šališkumą. Autorius pateikia ir reikšmingą šališkumo argumentą: „Daugelis paskelbtų aspirino tyrimų turi vieną panašumą – jie visi buvo aiškiai neutralūs, bet akcentuojamas ir skelbiamas tik teigiamas rezultatas.“ Kitaip tariant, tyrimai neparodo aspirino vartojimo naudos, bet rezultatai kažkodėl pateikiami teigiami. Pvz., JAV gydytojų sveikatos studija pranešė, kad aspirinas iki 44 % sumažina mirtino ir nemirtino miokardo infarkto riziką. Tačiau palyginus rodiklius su grupės, kuri vartojo placebą, duomenys iš esmės nesiskiria. Iš tiesų nemirtinų miokardo infarktų sumažėjo, bet nebuvo jokio skirtumo tarp abiejų grupių mirtingumo rodiklių. Tad gali būti, kad aspirinas slepia simptomus, o ne gydo ar saugo nuo infarkto. Mat jei jis išties būtų veiksminga prevencinė priemonė, turėtų sumažėti ir mirtingumas nuo šios ligos. Tad tyrimo autorius dr. Johnas Clelandas konstatuoja: „Aspirinas pirminei infarkto prevencijai nėra tinkamas.“

Komentaras

Žmonės neturėtų aspirino vartoti infarkto profilaktikai. Alternatyva aspirinui turėtų būti dažnai gydytojų pamirštama dieta. Keletas tyrimų parodė, kad siekiant išvengti pasikartojančių infarktų tinkama mityba yra ne tik veiksmingesnė už aspirino vartojimą, bet ir pagerina kraujo tekėjimą susiaurėjusiose kraujagyslėse. Tyrimų duomenimis, ypač veiksminga Viduržemio jūros dieta.

Mitybos rekomendacijos

• Valgyti mažiau sočiųjų riebalų ir gyvulinių produktų.
• Valgyti daugiau vaisių, daržovių, grūdinių ir ankštinių kultūrų, taip pat riešutų bei sėklų
• Didinti mononesočiųjų riebalų rūgščių (pavyzdžiui, riešutų, sėklų, alyvuogių aliejaus) ir omega-3 riebalų rūgščių suvartojimą.
• Laikytis žemo glikemijos indekso dietos.

Pagrindiniai maisto papildai

• Gerti geros kokybės multivitaminų ir mineralų kompleksus.
• Per parą suvartoti nuo 1000 iki 2000 TV vitamino D.
• Per parą suvartoti 1000 mg žuvų taukų EPA ir DHA.
• Per parą suvartoti nuo 100 iki 300 mg vynuogių sėklų ekstrakto (resveratrolio) augalinių antioksidantų, kurių laisvųjų radikalų surišimo vertė (ORAC) nuo 3000 iki 6000 vienetų ar aukštesnė.

Šaltiniai:

1. Patrono C. Low-dose aspirin in primary prevention: cardiopro-tection, chemoprevention, both, or neither? Eur Heart J 2013;34 (44):3403-3411

2. Cleland JG. Is aspirin useful in primary prevention? Eur Heart J. 2013 Nov;34(44):3412-8