NSO grupės ataka prieš Morenų rančą 1963-iais metais Argentinoje

Visa ši istorija prasidėjo 1963 m. spalio 21 d. vakare. Buvo apie 21:30, rančos savininkai 72-jų metų amžiaus Antonijus Morena ir jo 63-jų metų žmona Tereza jau gulėjo lovoje. Staiga į miegamojo duris pasibeldė rančos darbininkas. šeimininkai Morenos pamanė, kad vaikinukas galėjo palaukti ryto, nes nieko svarbaus negalėjo sutikti. tačiau darbininkas susijaudinęs pakvietė:

- Senjore Morena! Senjore Morena, atsibuskite!

Antonijus Morena persivertė ant kito šono ir ėmė mirksėti, kad akys priprastų prie tamsos. Galiausiai jis atpažino duryse stovinčio darbininko figūrą.

- Kas yra? - suburbėjo Morena. - Kas nutiko?

- Atrodo, ant geležinkelio avarija, - pasakė jaunasis darbininkas.

- Avarija? - perklausė senjora Morena, ant naktinių marškinių užsimesdama chalatą. - Aš labai jautriai miegu, o iki geležinkelio gal pusė kilometro, todėl tikrai būčiau išgirdusi triukšmą, jeigu ten kas nors būtų nutikę.

- Tačiau virš bėgių šviečia kažkokia keista šviesa, darbininkai kažką dirba, - darbininkas įrodinėjo savo.

- Įsitikinkite patys: pažvelkite pro miegamojo langą - šviesa netgi iš čia matoma.

Sutuoktiniai Morenos taip ir padarė. Jie labai nustebo, pamatę akinamą šviesą virš grupelės žmonių, kurie, atrodo, apžiūrinėjo geležinkelio bėgius.

- Kokia ryški šviesa! - šūktelėjo senjora Morena ir prisimerkė, tarsi žiūrėtų į kibirkštis, lekiančias nuo suvirinimo aparato. - Antonijau, ką ten veikia tie žmonės?

- Kažkas čia keista, - senjoras Morena suraukė kaktą. - Kam čia prisireikė naktį apžiūrinėti bėgius?

Morenų ranča buvo Argentinoje, Kordobos provincijoje. Šis rajonas tikrai nėra taip nutolęs nuo išorinio pasaulio, kad geležinkelininkų brigadai reiktų keliauti iki nakties, norint apžiūrėti geležinkelio bėgius ar juos remontuoti.

- Šviesa juda! - šūktelėjo jaunasis darbininkas. - Jau persikėlė bėgiais mažiausiai per penkis metrus.

- Nerėk! - Antonijus Morena pridėjo pirštą prie lūpų. - Senjoros Morenos sesuo su vaikais miega šalia esančiame kambaryje. Jų neverta žadinti dėl tokių niekų. Greičiausiai, tai prožektorius ant kokios geležinkelio platformos.

- Aš degu iš smalsumo, - pasakė senjora Morena ir paėmė žibintuvėlį, kuris visada buvo laikomas šalia lovos.

- Einu prasivaikščioti ir tuo pačiu pažiūrėsiu, ką ten veikia tie žmonės.

Rančos savininkas jau norėjo prieštarauti, tačiau tik gūžtelėjo pečiais: jeigu žmona sugalvojo ką nors padaryti, ginčytis su ja beprasmiška.

Senjora nespėjo toli nueiti. Uždaromų kiemo vartelių garsas pasiekė žmones, dirbančius prie geležinkelio bėgių. Žmonės atsisuko į fermerių namą. Po akimirkos nuo geležinkelio pakilo objektas, primenantis 7 m skersmens lėkštę, ir ėmė skristi link senjoros Morenos. Išsigandusi moteris šaukdama parbėgo atgal į rančą, o visus namiškius apėmė siaubas, kai mirksintis diskas pakibo virš medžių viršūnių ir į namą nukreipė ryškų šviesos spindulį.

Senjora Morena sunkiai gaudė kvapą iš nuostabos ir išgąsčio, o kai šviesos spindulys per langą pateko į vidų ir sustojo, ją apšviesdamas, moteris visame kūne pajuto tarsi badymus adatėlėmis. Kažkuris sesers vaikas rėkdamas prasibudo, kai jo kūnu praslinko spindulys.

- Mus užpuolė monstrai iš kosmoso! - sušuko jaunasis darbininkas.

- Padėk mano seseriai vaikus paslėpti tokioje vietoje, kur jų nepasieks spindulys, - senjora Morena pertraukė darbininką. - Mums reikia tyliai sėdėti.

Antonijus Morena trumpam žvilgtelėjo pro langą ir labai išsigando: priekyje lėkštės, kuri apšaudė jo namą savo keistais šviesos spinduliais, judėjo dar keturi objektai. Tačiau iš šių naujų objektų tik vienas dalyvavo atakoje prieš rančą - kiti trys liko kyboti ore, maždaug 500 m atstumu nuo rančos. Visi objektai buvo panašūs vienas į kitą: apie 7 m skersmens, kraštuose turėjo ryškiai apšviestas kvadratines angas, panašias į langelius.

Apsiaustieji susėdo už lovos ir kėdžių - toliau nuo langų. Kiekvieną kartą, kai kuris nors vaikas ar suaugęs sujudėdavo, badantis šviesos spindulys skubiai jį apšviesdavo.

- Ko jie iš mūsų nori? - Antonijus Morena paklausė pusbalsiu. - Kam mes jiems reikalingi? Ir ką tai žmonės ryškiais kostiumais daro ant geležinkelio bėgių?

Senjora Morena ištaikė momentą ir dar kartą pažvelgė pro langą. Ji pastebėjo, kad vienas diskas išleido raudonai violetinės spalvos spindulį, o kiti toliau švietė baltos spalvos spinduliais. „Namai pavirto tikra orkaite“, - vėliau sutuoktiniai Morenos pasakojo Argentinoje leidžiamam žurnalui „Clarin“.

- Jie bando mus priversti išeiti iš namo! - apimta isterijos ėmė šaukti senjoros Morenos sesuo. - Jie nori mus išrūkyti, kaip kokius žvėris!

- Nieko jiems nepavyks! Mes nejudėsime iš vietos! - ryžtingai ją nutraukė senjora Tereza.

40 minučių name esantys žmonės kentėjo karštį, sukeltą paslaptingų lėkščių spindulių. Pagaliau jaunasis darbininkas pro lanko kraštelį pamatė, kad žmonės ant geležinkelio bėgių ėmė kilti į diską, kuris apšvietė bėgius, kai juos anksčiau tikrino. Po kelių sekundžių šviesos spinduliai užgeso, o lėkštės, apsupusios namą, ėmė po truputį tolti.

Kai diskai nuskrido, trys sarginiai Morenų šunys sunerimo ir ėmė lėti ir urgzti.

- Kur tie šunys anksčiau buvo? - nusistebėjo senjoras Antonijus. - Kodėl jie tylėjo tarsi žuvys?

Kai į Morenų namus atvyko korespondentai imti interviu, visi šeimos nariai dar nebuvo atsigavę. Jie korespondentams papasakojo, kad „po to, kai tie keisti skraidantys aparatai dingo, virš medžių keletą minučių kabojo kažkokie tiršti dūmai, panašūs į rūką, kurie kvepėjo siera“.

Žurnalo „Clarin“ korespondentas skaitytojus informavo, jog netgi praėjus keturioms dienoms po šio keisto įvykio senjorų Morenų name buvo jaučiamas sieros kvapas. Žurnaluose „Tribuna“ (Rio de Žaneiras) ir „La Nacion“ (Buenos Airės) buvo išspausdinti straipsniai apie tas 60 minučių siaubo, kurį teko patirti Morenų name esantiems žmonėms.

Nors pasakojimai apie ore skrendančias lėkštes, kurios iš eilės išleisdavo badančius šviesos spindulius, labiau priminė fantastinių rašytojų kūrybą nei realybę, Morenų istorija sulaukė kitų liudininkų patvirtinimo.

Senjoras Fransiskas Tropuanas „France-Presse“ naujienų agentūros korespondentui papasakojo, kad 22 valandą jis buvo už 1,5 km nuo Morenų rančos ir matė, kaip dangumi skrido šešios lėkštės - viena paskui kitą. Nors Tropuanas apie tai, kas vyko rančoje, pats sužinojo iš laikraščių, tačiau vyro draugai ir kaimynai pasakojo, kad senjoras Fransiskas dar iki istorijos pasirodymo spaudoje jiems pasakojo tai, ką tą naktį matė danguje.