NSO karai Žemės orbitoje

Kaip pasakoja liudininkai, NSO, nusileidusių mūsų planetos paviršiuje, pilotai dažnai remontuoja savo aparatus, todėl gali susidaryti įspūdis, kad skraidančių lėkščių technika nėra patikima. Tačiau galima padaryti ir kitą prielaidą: erdvėje aplink Žemę vyksta karas tarp kosminių rasių, kurio rezultatas - numušti skraidymo aparatai, jų gedimai ir remontas.

Istoriniai liudijimai, taip pat daugelio pasaulio tautų mitai ir legendos byloja apie tai, kad kovos tarp tarpusavyje kariaujančių ateivių grupių vyko dar tolimoje senovėje. Patį detaliausią aprašymą galima aptikti senoviniame indų epe „Mahabharata“.

Tai, kad tai tikrai buvo karas tarp ateivių (į savo reikalus įtraukusių ir Žemės gyventojus), įtikinamai liudija centriniame Delio archyve saugomas manuskriptas „Vaimanika Šastra“, parašytas IV amžiuje prieš mūsų erą, remiantis dar senesniais dokumentais. Jame detaliai aprašomi oro vežimai, arba vimanai, dažnai minimi „Mahabharatoje“. Susipažinus su šiais tekstais tiesiog stulbina vimanų panašumas į šiuolaikinius NSO. „Vaimanika Šastra“ manuskripte pasakojama apie daugybę kitokių „dievų“ naudojamų prietaisų, kurie atliko įvairias funkcijas - radarų, fotoaparatų, prožektorių, galingų lazerinių ginklų.

Epe lazerio spinduliai pavadinti „ugnies strėlėmis“. Vienas iš mūšio dalyvių, kažkoks Bhima, šaudydamas tokiomis „strėlėmis“, sunaikino visą armiją, kurią sudarė apie 10 tūkstančių kovinių dramblių, daugybė kovos vežimų, raitelių ir pėstininkų.

Kai kurie mokslininkai mano, kad šie įvykiai galėjo vykti prieš 3,5 tūkstančio metų, kai buvo sunaikintas Mohendžo Daro miestas. Tačiau dauguma mokslininkų galvoja, kad ateivių karai vyko 10-12 tūkstantmetyje prieš mūsų erą.

Kažkokios ateivių bazės (arba kolonijos) egzistavimas, kurią Senovės Egipto žyniai (o po jų - ir Platonas) pavadino Atlantida, siejasi maždaug su tuo pačiu periodu (9-11 tūkstantmečiai prieš mūsų erą). Adantida kariavo su kita ateivių baze, kurią žyniai vadino „atėnų valstybe“ (suprantama, tai nebuvo Atėnai, apie kuriuos rašoma istorijos vadovėliuose). Atėniečiai adantams davė tinkamą atkirtį, o karo veiksmai baigėsi tuo, kad adantų bazė buvo visiškai sunaikinta ir, panaudojus kažkokį ypač didelio galingumo ginklą, nušluota nuo Žemės paviršiaus (tiesiogine šio žodžio prasme). Atlantidai suduotas smūgis Žemėje sukėlė visuotinę katastrofą, todėl nugalėtojai planetoje nebepasiliko. Greičiausiai, jie persikėlė į artimiausias apylinkes, gali būti, net į Mėnulį.

Skraidančios „plytos“ ir „kryžiai“

Koviniai veiksmai tarp ateivių kildavo ir vėlesnėmis epochomis. J tarpusavio santykių aiškinimąsi ateiviai žmonių daugiau nebeįtraukdavo, pagrindiniai mūšiai vykdavo kažkur kosmose, tik kartais jie atsirišdavo iki mūsų planetos. Pavyzdžiui, didžiulis mūšis danguje vyko 1561-ais metais virš Niurnbergo. Miesto gyventojai tapo liudininkais reginio, kurio metu danguje pasirodė daugybė skraidančių „plytų“ ir „kryžių“, taip pat du milžiniški vamzdžiai, iš kurių išskrisdavo didelių rutulių grupės.

Po to prie jų prisijungdavo daugybė raudonos, mėlynos ir juodos spalvos sferų ir diskų. Visi šie skraidantys aparatai, miestiečių siaubui, danguje surengė tikrą oro mūšį, šaudydami vienas į kitą „žaibais“ ir „ugnimi, ryškesne už Saulę“. Įnirtingas mūšis vyko ilgiau kaip valandą. Numušti skraidantys aparatai krito, apimti liepsnų, tačiau netgi krisdami bandė sunaikinti priešininkus bei pakeliui naikino ant žemės esančius statinius. Pavyzdžiui, buvo beveik visiškai sunaikinta šiaurinė miesto sienos dalis.

Praėjus penkiems metams nuo mūšio virš Niurnbergo, danguje įvyko dar vienas mūšis, tik šį kartą virš Bazelio. Iš pradžių pasirodė didžiuliai „vamzdžiai“ (tokie patys, kurie buvo matyti danguje virš Niurnbergo), iš kurių būriais išskrisdavo juodi rutuliai. Po to atsirado daugybė įvairių formų, dažniausiai - sferinių, objektų. Jie skraidė didžiuliu greičiu ir taranavo vienas kitą, tuo metu užsiliepsnodami ir kurtinamai džergždami. Kaip teigia įvykio liudininkai, kai kurie objektai mūšio metu ne tik keitė savo spalvą, dažniausiai tapdami ryškiai raudonos spalvos, tačiau ir formą. Šie objektai priešininkus ne taranuodavo, o tarsi „prarydavo“.

Numušta skraidanti lėkštė buvo traukiama iš pelkės

Pastaraisiais dešimtmečiais, kai apie NSO pasirodymą praneša tūkstančiai liudininkų, padažnėjo ir jų tarpusavio karinių susirėmimų stebėjimo atvejų.

1989 m. rugsėjo 16 d. danguje virš Permės (Rusija), šeši skraidantys aparatai, primenantys kartu suvožtas lėkštes, persekiojo septintąjį. Netgi vakarėjančio dangaus debesų fone buvo galima matyti, kaip tamsiai pilkos lėkštės persekioja aukso spalvos lėkštę, kuri beprotiškai sukinėjosi, stengdamasi išvengti priešininkų ugnies. Ateivių skraidantys aparatai skraidė virš miesto, atlikdami protu nesuvokiamus manevrus, tai nusileisdami beveik iki namų stogų, tai staigiai pakildami aukštyn. Viso šio persekiojimo metu šeši NSO praktiškai be perstojo šaudė spinduliais į septintąjį.

Miestiečiai apstulbę stebėjo fantastišką reginį, kuris priminė filmą „Žvaigždžių karai“. Šio mūšio metu kai kuriuose miesto rajonuose sutriko elektros energijos tiekimas. Aukso spalvos lėkštė galiausiai buvo pašauta ir ėmė leistis žemyn. Persekiojusios lėkštės palaukė kol ši nukrito, po to pasišalino.
Ufologai sužinojo, kad NSO nukrito pelkėtoje vietovėje karinio poligono teritorijoje. Patekti į šią vietą pavyko tik po metų, 1990-ųjų metų rudenį. Kariškiai neneigė NSO nukritimo fakto, tačiau ekspedicijos narių į objekto kritimo vietą neleido, aiškindami tai saugumo sumetimais. Iš tiesų, du karininkai, dalyvavę ištraukiant NSO iš pelkės, gulėjo ligoninėje, kur jiems gydytojai niekaip nenustatė diagnozės. Duomenų apie objekto evakuaciją ir tolimesnį likimą nepavyko gauti.

Žvilgsnis iš Rusijos

Keletą NSO mūšių pavyzdžių pateikia žinomas ufologas G. Kolčinas savo knygoje „NSO fenomenas: žvilgsnis iš Rusijos“.

1986-ais metais rugpjūčio mėnesį Leningrado srities Kirišo rajono Gatikos kaime grupė žurnalistų matė praskrendantį objektą, kurio forma priminė dvi suvožtas lėkštes, šviečiantį žalsva šviesa. Objektas tolygiu greičiu skrido virš kaimo.

Netikėtai iš kažkur atsirado penkios mažesnės skraidančios lėkštės, kurios ėmė atakuoti pirmąjį objektą. Buvo gana aiškiai girdimi sprogimų garsai. Mažesnieji objektai stengėsi prie didesniojo priartėti iš kairės ir dešinės pusių, tačiau šis vis išsisukdavo, tai staigiai padidindamas greitį, tai pristabdydamas, kol ėmė tolti, kildamas aukštyn. Tačiau persekiotojai neatsiliko. Kai visi objektai danguje buvo matomi kaip šviečiantys taškeliai, didesnis objektas staiga ryškiai nušvito, iš jo beveik iki pat žemės nusidriekė spindulys, kuris ore buvo matomas apie 15 sekundžių.

Kitas atvejis, aprašytas G. Kolčino knygoje, įvyko po metų Jaroslavlyje. Greitosios pagalbos gydytojas ir felčeris danguje pastebėjo du stambius ugnies spalvos objektu, kurie praktiškai sinchroniškai atliko tuos pačius manevms. Galiausiai aktyvesnis NSO nukreipė į priešininką šviesos spindulį, staiga pakilo aukštyn ir dingo. Antrasis objektas iš pradžių sustojo, tarsi atsidūręs prieš kliūtį, po to ėmė netvarkingai siūbuoti, leistis žemyn ir dingo už horizonto.

Kada nors mes viską sužinosime

Kitas gana plačiai žinomas „žvaigždžių karų“ epizodas įvyko 1996 m. birželio 23d. Rytų Afrikoje. Šimtai Kenijos Rift Valio miesto gyventojų užgniaužę kvapą stebėjo, kaip du būriai ateivių skraidančių aparatų persekioja vieni kitus ir šaudo akinamais ryškiai raudonos spalvos spinduliais.

„Tai buvo dviejų visiškai skirtingų tipų skraidantys aparatai, - pasakoja šio įvykio liudininkas Vokietijos KOP atsargos pulkininkas Kurtas Formanas, kuris svečiavosi Kenijoje pas giminaičius. -Vieną eskadrą sudarė trys kupolo formos skraidantys aparatai, kurie buvo didelio lėktuvo dydžio ir turėjo ryškiai šviečiančius prožektorius. Prieš juos kovėsi keturi mažesnio dydžio skraidantys aparatai, dubenio formos, greitesni ir manevringesni. Vienas jų buvo sunaikintas per pirmąsias mūšio minutes...“

Mūšis buvo įnirtingas ir trumpas. Kai kiekvienoje pusėje liko po vieną skraidantį aparatą, mūšis baigėsi: abu aparatai didžiuliu greičiu nuskrido šalin. Ateivių iš kosmoso mūšį užfiksavo Kaire esantys radarai, tačiau Egipto kariškiai nusprendė, kad tai buvo „meteoritų lietus“.

Ant žemės nebuvo aptikta jokių numuštų NSO pėdsakų. Formanas mano, kad tai nesunku paaiškinti: „Pabūklų galia tokia didžiulė, kad priešininko skraidantys objektai buvo sunaikinti tiesiog ore, pavirsdami šviečiančių dujų debesiu“.

Akivaizdu, kad mūšiai tarp ateivių Žemės orbitoje nėra toks jau retas reiškinys. Nuo 2000-ųjų metų NASA mažiausiai tris kartus iš savo kosminių aparatų užfiksavo kažką panašaus į NSO mūšius. Ar tik netoliese mūsų nevyksta karas tarp skirtingų kosminių rasių? Jeigu tai yra tiesa, ar šio karo priežastimi nėra siekis kontroliuoti Žemę ir jos gyventojus?

O gal tai ne karas, o visai kas kita? Atsakymų kol kas nėra. Tačiau kada nors marga faktų apie dabartinius NSO, dažnai prieštaraujančių vieni kitiems, mozaika susidėlios į aiškų paveikslą, o mes sužinosime, kas yra šie ateiviai, kokie jų tarpusavio santykiai ir daug kitų dalykų.