„Oktavijus” užšaldytas laivas-vaiduoklis

Netikėtai horizonte pasirodė paslaptingas laivas. Jis lėtai plaukė, vis artėdamas. Ir štai jau buvo galima įskaityti laivo pavadinimą, matomą ant ledo sluoksniu padengto borto - "Oktavijus". Į laivą - vaiduoklį pasikėlusiems žmonėms plaukai atsistojo nuo siaubingo reginio - visame laive puikiai išlikę suledėję lavonai...

Tokį paveikslą 1775-ųjų metų rugpjūčio mėnesio viduryje pamatė banginių medžioklės laivo „Heraldas“, plaukusio netoli Grenlandijos, jūreiviai. Tai mitas ar realus faktas? Pabandysime tai išsiaiškinti, peržiūrėję šios neįtikėtinos istorijos faktus.

Netoliese Grenlandijos esančiuose vandenyse pilna didžiulių ledkalnių ir ledo laukų, patikimai dengiančių vandens sluoksnį. Būtent esant tokioms sąlygoms „Heraldas“ lėtai judėjo, kai staiga prasidėjo stiprus štormas. Ledo lytys ėmė skilinėti ir lūžti. Kai vėjas nurimo, netikėtai iš už sutrupėjusio ledo lauko pasirodė keistas laivas, blizgantis šaltame ore - tai blizgėjo ledo sluoksnis, kuris buvo padengęs visą laivą. Ant borto galima buvo įžiūrėti keistojo laivo pavadinimą -„Oktavijus“.

Savaime suprantama, kad „Heraldo“ kapitonas Arčibaldas Skotas ir jūreiviai užsinorėjo pažiūrėti, kas dedasi keistojo laivo viduje, todėl pasikėlė į sutiktą laivą. Viršutiniame denyje nieko nebuvo, todėl žmonės nusileido žemyn, kur prieš jų akis atsivėrė siaubingas reginys. Visur aplinkui buvo matyti lavonai, taip pat padengti ledo sluoksniu. Susidarė įspūdis, kad žmonės labai staigiai sušalo, todėl labai gerai išliko. Buvo keista tai, kad „Oktavijuje“, sprendžiant iš visko, nebuvo matyti jokių panikos požymių - mirtis žmones užklupo tada, kai jie buvo užsiėmę įprastiniais reikalais.

Keli negyvėliai ramiai „miegojo“ savo lovose. Kapitono kajutėje taip pat buvo aptikti sušalusių žmonių kūnai. Pats kapitonas sėdėjo už darbo stalo, vartydamas laivo žurnalą. Ant grindų prieš skiedrų krūvelę sėdėjo jūreivis, rankoje laikydamas titnagą - aišku tai, kad jis bandė įskelti ugnį ir užkurti laužą.

Šalia jūreivio po didele striuke gulėjo susirietęs mažas berniukas. Tai buvo kapitono sūnus, tikėjęsis sušilti šalia laužo. Ant kušetės gulėjo jauna moteris, tikriausiai, kapitono žmona ir šio berniuko motina.

Visa tai rodė, kad žmonės šalo ir bandė sušilti, tačiau kodėl mirtis juos ištiko taip staigiai?

Atsakymas galėjo būti laivo žurnale, todėl „Heraldo“ kapitonas nusprendė jį pasiimti. Tačiau sušalę lapai buvo trapūs ir subyrėjo jo rankose, liko tik maža dalis.

Kapitonas Skotas su jūreiviais apžiūrėjo kitas laivo-vaiduoklio patalpas: tokie pat sušalę žmonių kūnai ir niekur jokio maisto pėdsakų. Tapo aišku, kad žmonės, plaukę šiuo laivu, neturėjo ką valgyti.

Siaubingas vaizdas privertė „Heraldo“ laivo komandos narius greičiau palikti „Oktavijų“. Nuplaukti toliau su laivo-vaiduoklio jie negalėjo dėl visiško štilio, todėl žmonėms teko visą naktį kęsti laivo su negyvėliais kaimynystę. Visi buvo apimti panikos, kai kurie tvirtino, kad girdi mirusiųjų balsus, kiti, atseit, netgi matė tamsias figūras, vaikščiojančias „Oktavijaus“ denyje.

Kitą rytą žmonės pamatė, kad laivas-vaiduoklis tolsta nuo jų. Pagaliau jis dingo už horizonto. „Heraldo“ jūreiviai atsiduso su palengvėjimu.

Buvo išstudijuoti išlikę laivo žurnalo lapai. Pirmajame lape buvo išvykimo data - 1761 m. rugsėjo 10 d., maršrutas - iš Liverpulio į Kiniją. Taip pat buvo surašyti visų laive plaukusių žmonių vardai ir pavardės, įskaitant kapitoną Sitoną, jo žmoną ir dešimtmetį sūnų.

Kitame išlikusiame laivo žurnalo lape buvo rašoma, kad laivas plaukia pro Kanarų salas, visi mėgaujasi puikiu oru. Po to daug lapų buvo prarasta, o paskutiniame išlikusiame lape buvo parašyta, kad „Oktavijus“ daugiau nei dvi savaites yra ledo spąstuose kažkur netoliese Barou iškyšulio prie Aliaskos, žmonės šąla ir miršta.

Kaip „Oktavijus“, plaukęs iš Kinijos, atsidūrė šiuose ledo sukaustytuose vandenyse? Panašu, kad kapitonas Sitonas nusprendė sutrumpinti kelią ir pasuko laivą ne ilguoju ir ne kartą patikrintu keliu aplink Gerosios vilties iškyšulį, o pasuko šiauriau Amerikos žemyno, tikėdamas rasti jūrų kelią.

„Oktavijus“ į šią kelionę išplaukė 1761-ais metai, o buvo aptiktas 1775-asi metais. Ar tai reiškia, kad pilnas negyvų žmonių apšalęs laivas 14 metų plaukiojo šiuose vandenyse?!

Šiuolaikiniai tyrinėtojai, savaime suprantama, išnagrinėjo „Oktavijaus“ istoriją ir padarė išvadą, kad visa tai galėjo vykti realybėje. Jūrų archyvuose buvo aptiktas įrašas, kad burlaivis „Oktavijus“ tikrai egzistavo ir dėl nežinomų priežasčių nesugrįžo iš plaukiojimo. Laivo dingimo tyrimas nebuvo atliekamas, nes tais laikais laivai gana dažnai neatvykdavo į paskirties punktą, o ir ieškoti laivo vandenyno platybėse buvo tas pats, kaip ieškoti adatos šieno kupetoje.

Patyrę jūrininkai teigia, kad nevaldomas laivas tikrai galėjo dreifuoti 14 metų, nors tokia tikimybė ir nėra didelė. Taip pat, pasinaudojant dabartiniais mokslo ir technikos pasiekimais, buvo ištirti išlikę „Oktavijaus“ laivo žurnalo puslapiai. Tyrimai parodė, kad šis žurnalas yra tikras.

„Oktavijaus“ daugiau niekas nematė, tačiau tai nereiškia, kad jo niekada nebuvo, o „Heraldo“ laivo ekipažo narių pasakojimas yra prasimanymas. Gali būti, kad laivas iki šiol stovi kur nors, įkalintas ledynų, po kiek laiko mūsų palikuonys vėl susitiks su juo. Gali būti ir taip, kad laivą suspaudė ledo lytys ir jis nuskendo. Kad ir kaip yra iš tikrųjų, tačiau laivo-vaiduoklio „Oktavijaus“ istorija yra dar viena neįminta mįslė žmonijos istorijoje, kuri, greičiausiai, niekada ir nebus įminta.