Sergėkitės vaiduoklės skalbėjos!

Šiaurės Anglijoje, Škotijoje, Airijoje, Olandijoje ir kai kuriose kitose šalyse yra paplitęs prietaras apie banšes - vaiduokliškas raudotojas, pranašaujančias mirtį. Dažniausiai jos turi moterų ar paukščių išvaizdą. Susitikimai su jomis yra pavojingi.

Moterys-paukščiai

„Banšė“ gėlų kalba reiškia „raitelė“. Ji vaizduojama tai raudančia raitele ant arklio, tai fėja. Neretai vaiduokliškos raudotojos apibūdinamos kaip mažytės moterys ilgais šviesiais ar ryškiai raudonos spalvos plaukais. Paprastai jos būna apsirengusios rūbais, kurie yra paplitę šioje vietovėje. Rūbai dažniausiai būna baltos spalvos, tačiau gali būti ir pilki, rudi ar raudoni. Kartais atrodo, kad banšės šukuoja plaukus. Banšės pasirodo vakare ar naktį, prieš pat aušrą. Jų pasirodymas gali būti lydimas garso, panašaus į sparnų plasnojimą. Dėl to atsirado mitas, kad raudotojos gali tapti varnomis - paukščiais, kurie nuo senų laikų žmonėms asocijuojasi su kitu pasauliu. Jas pamatyti galima šalia namo, kuriame gyvena tas, kuriam lemta netrukus mirti. Būna taip, kad banšės pro namo langus pažvelgia, likus kelioms valandoms ar net dienoms iki žmogaus mirties.

Solsberyje (Anglija) prieš kiekvieno eilinio vyskupo mirtį virš miesto imdavo ratus sukti dideli balti paukščiai, kurie paprastai šiose vietovėse negyvena. Pirmą kartą tai įvyko 1414-ais metais: paukščiai skraidė virš vietinės bažnyčios stogo. Nuo to laiko keistieji paukščiai buvo ne kartą pastebėti.

Vieni liudininkai baltuosius mirties šauklius apibūdina kaip albatrosus, kiti - kaip didžiules žuvėdras. 1911 m. rugpjūčio 5 d. ponia Edita Oliver keliavo namo po bažnyčioje vykusios choro repeticijos. Ji atkreipė dėmesį į danguje skraidančius baltus paukščius. Moteriai šie paukščiai pasirodė kažkokie nenatūralūs. Ponia Oliver buvo girdėjusi legendas apie paukščius, pranašaujančius mirtį, todėl nuskubėjo pas vyskupą Haroldą Vordvortą, kuris buvo jos nuodėmklausys, norėdama perspėti apie galimą pavojų. Tačiau moteris pavėlavo - kai ji sugrįžo į bažnyčią, sužinojo, kad šventikas visai neseniai mirė dėl širdies priepuolio.

Vaiduoklis už lango

Anot padavimų, banšės verksmas buvo girdimas prieš airių nacionalinio didvyrio Brajano Boro mirtį 1014-ais metais, taip pat kelios dienos iki generolo Maiklo Kolinzo nužudymo 1922-ais metais.

Kartą airių vaikai ant uolos, esančios netoli turtingam lordui priklausančios pilies, pamatė mažą senutę, apsirengusią juodais rūbais. Ji raudojo ir plojo delnais. Po to vaikai sužinojo, kad tuo metu, kai jie matė keistąją senutę, mirė pilies šeimininkas.

Yra žinoma, kad banšos dažniausiai persekioja vienos šeimos narius. Ledi Fenšou savo atsiminimų knygoje aprašo atvejį, nutikusį jos kelionės su vyru į Airiją metu. Sutuoktiniai apsistojo ledi Onorės O‘Brajan namuose. Naktį ledi Fenšou pabudo nuo kažkieno balso. Pro langą į vidų žiūrėjo baltais rūbais apsirėdžiusi raudonplaukė ir žaliaakė moteris. Jos veidas buvo nenatūraliai išblyškęs. Nepažįstamoji kažką sumurmėjo ir dingo, pavirtusi tirštu debesimi. Iš ryto svečiai sužinojo, kad antrą valandą nakties mirė sergantis ledi O‘Brajan pusbrolis. Namo šeimininkė nė trupučio nenustebo, išgirdusi pasakojimą apie vaiduoklį. Ji pasakė, kad tai buvo paprastos merginos vaiduoklis. Ši mergina kažkada pastojo nuo vieno iš O‘Brajenų. Meilužis merginą sode nužudė, jos kūną nuskandino upėje, kuri tekėjo šalia namo. Nuo to laiko prieš kurio nors iš šeimos narių mirtį nužudytoji mergina pasirodydavo lange.

Nešančios mirtį

Airijoje banšes galima atpažinti pagal jų siaubingus riksmus. Tačiau kartais riksmą pakeičia skalbimo volelio beldimas. Legendos apie vaiduokliškas skalbėjas, pranašaujančias mirtį, sutinkamos ne vienoje Europos tautoje.

Skalbėja-banšė dažniausiai apibūdinama kaip žemo ūgio moteris baltais ar žaliais rūbais, negražaus veido, basomis kojomis, kurių pirštus jungia plėvelė, kaip kokios anties. Skalbia ne bet ką, o įkapes busimajam numirėliui.

Kitas variantas - iškruvintus rūbus ar kruvinus vidinius organus. Sis užsiėmimas trunka visą naktį, nuo sutemų iki aušros.

Kai kuriose vietose šis vaiduoklis sutinkamas ypač dažnai, kartais baltai apsirengusi skalbėja žmogui praneša, kuris iš jo artimųjų netrukus mirs. Norint tai sužinoti, reikia prie jos prisėlinti iš už nugaros taip, kad ji neišgirstų, stipriai apkabinti, neleidžiant jai ištrūkti, ir užduoti savo klausimą. Išgirdus atsakymą reikia bėgti neatsigręžiant... Jeigu skalbėja atsisuks anksčiau, nei žmogus prie jos prisėlins, arba žmogus nesugebės jos išlaikyti, vaiduoklis gali išnykti. Gali būti ir dar blogiau - jeigu
skalbėja prieš pasišalindama šlapiais skalbiniais uždroš žmogui per kojas, jis daugiau niekada gyvenime nebegalės vaikščioti... Jeigu žmogus prie šios vaiduokliškos būtybės prieis pernelyg arti ar pradės su ja kalbėti, skalbėja jį gali uždusinti ir nutempti po vandeniu.

Kartais skalbėja smalsuolį griebia už rankų ir liepia jam išgręžti skalbinius. Gręžiant ji nelaimingajam sulaužo rankas... Tiesa, kituose padavimuose pasakojama, kad taip atsitinka tik tiems, kurie atsisako savanoriškai padėti skalbėjai.

Reiškia, artintis prie banšės yra gana pavojinga, galima sulaukti įvairių nemalonumų. Geriau stebėti ją iš tolo arba iš viso pabėgti.

Niekas nežino, ar ši blogį nešanti būtybė anksčiau buvo gyva moterimi, ar tai yra būtybė iš kito pasaulio. Yra pasakojimų, kad šios būtybės, kai buvo gyvos, iš tiesų buvo skalbėjomis, tačiau po mirties buvo nubaustos už nerūpestingumą skalbimą. Taip pat yra teigiama, kad tai yra moterys, prakeiktos už savo vaikų nužudymą. Škotai turi padavimą apie skalbėją, kuri mirė gimdydama, nespėjusi išskalbti vaiko vystyklų. Ją po mirties privertė užbaigti šį darbą.

Pildančios norus

Šiam folkloro personažui analogų galima aptikti įvairiausiose Europos tautose. Tai - raganos Bavarijoje, laumės Lietuvoje, vešticos slavų tautose. Vokiečių mitologijoje taip pat sutinkamos baltos jūrų moterys ir niksės, čekų - baltos panos. Jos visos skalbia marškinius ir miške džiovina audinius. Lenkijoje ir Galijoje gyvenančios lisunkos vietoje skalbimo volelių turi didžiules nukarusias krūtis, kuriomis gali uždusinti atsitiktinį liudininką.

„Mirties skalbėjos“ įvaizdis rado savo vietą ir literatūroje, ypač sukurtoje, remiantis keltų sagų motyvais. Pavyzdžiui, sagoje „Da Hoko namo sugriovimas“ skalbėja Badb upėje plauna karaliaus Kormako pakinktus, stovėdama ant vienos kojos ir primerkusi vieną akį. Tai reiškia, kad ji priklauso dviem pasauliams - žmonių ir anapusiniam. Skalbimo metu vanduo nusidažo kraujo spalva. Taip Badb išpranašauja karaliaus žūtį.

„Kuchulino mirtyje“ skalbėja vandenyje skalauja sukapotus herojaus šarvus, o tai irgi pranašauja jo mirtį. Sagoje iš ciklo apie Finą Makulą vaiduokliška moteris, vardu Morigan, skalbia „kruviną grobį“. Apsakyme „Turlochų pergalė“ Donchas O'Brajenas rengiasi į mūšį su normanais. Jis pamato senutę, kuri ežere plauna nukirstas galvas ir vidaus organus. Kai herojus paklausė, ką ji čia veikia, ji atsakė, kad tai yra paties Doncho ir jo karių likučiai, o jiems visiems lemta žūti artėjančiame mūšyje.

Beje, skalbėja-banšė ne visuomet atneša tik blogį ir mirtį. Yra pasakojama, jeigu teisingai su ja sužaisti „klausimus-atsakymus“, tai galima gauti turtų arba išsigydyti ligas. Jeigu pavyktų atsistoti tarp banšės ir vandens krašto, ji išpildys tris tavo norus. Jeigu atsirastų toks narsuolis, kuris prisiglaustų prie nudribusios banšės krūtinės ir ims ją žįsti, tai šis narsuolis taps banšės įvaikiu, kuriam ji visokeriopai pagelbės. Tačiau patirtis sako: su kitų pasaulių būtybėmis geriau nesusidėti jokiomis aplinkybėmis!