Stefenas Hokingas – nenurimstantis invalidas

Stefenas Viljamas Hokingas (Stephen William Hawking, g. 1942 m.) – įtakingas britų fizikas- teoretikas, kosmologas. Su Roger Penrose jis įrodės teoremas apie gravitacinius singuliarumus, iškėlė hipotezę, kad juodosios skylės gali spinduliuoti.

S. Hokingas gimė 1942 m. sausio 8 d. Oksforde. Tuo metu Londonas buvo bombarduojamas vokiečių ir, anot Hokingo, V-2 sprogo vos už kelių gatvių nuo jų. Tad šeima persikėlė į Oksfordą, o gimus Stefenui, grįžo į Londoną, kur jo tėvas Frankas vadovavo Medicinos tyrimo inst-to parazitologijos skyriui. Stefeno tėvai buvo išsilavinę, todėl mokslo pasaulis jam nebuvo svetimas. Abu tėvai buvo baigę Oksfordo un-tą: tėvas – biologijos tyrinėtojas, o motina – baigusi filosofijos, politikos ir ekonomijos studijas. Aplinkiniai juos laikė protingais, tačiau ekscentriškais žmonėmis. Ir jie labai rūpinosi savo vaikų išsilavinimu ir nuolat pabrėždavo mokslo svarbą.

1950 m. šeima persikėlė į St. Albansą, kur Stefenas 3 m. lankė vietos Mergaičių mokyklą (berniukams iki 10 m. amžiaus buvo leidžiama lankyti mergaičių mokyklas), o tada perėjo į St. Albanso mokyklą. Mokykloje nebuvo labai stropus, rašė sunkiai įskaitomu raštu, namų darbai nebuvo tvarkingi, o įvertinimai tebuvo vidutiniški. Tačiau už mokyklos ribų buvo kitoks – buvo susižavėjęs stalo žaidimais, iš perdirbtų dalių su draugais susikonstravo kompiuterį, kuriuo galėjo spręsti sudėtingas kvadratines lygtis.
Dar vaikystėje jį sudomino Visatos paslaptys. Likus 2 m. iki mokyklos baigimo, įkvėptas matematikos mokytojo, jis tvirtai žinojo, kad nori studijuoti matematiką ir fiziką, tačiau tam prieštaravo tėvas, manęs, kad toks išsilavinimas neužtikrins sūnui geros ateities. Tėvas norėjo studijuotų Oksfordo universitetiniame koledže, kuriame nebuvo matematikos disciplinos, todėl jis pasirinko gamtos mokslus. Čia ėmė specializuotis fizikos srityje, domėdamasis termodinamika ir kvantine mechanika.

1962 m. gavo bakalauro laipsnį ir pasiliko, kad studijuotų astronomiją. Tačiau jis paliko studijas, kai pamatė, kad Saulės dėmių tyrinėjimai, kuriems buvo pritaikyta visa įranga, nėra jam tokie įdomūs. Studijas pratęsė Kembridžo Trinity Hall, kur užsiėmė teorine astronomija ir kosmologija. Tuo metu jam ėmė ryškėti šoninės amiotrofinės sklerozės (ALS arba Lou Gehrigo susirgimas) požymiai, kurie sukėlė paralyžių. Gydytojai netgi prognozavo, kad jam gyventi teliko 2 m. Liga progresavo ir jaunas vyras tapo invalid. Ir tada atsainiai į studijas žiūrėjęs Hokingas staiga suvokė, kad neturi pakankamai laiko daktaro laipsnio gavimui. Ir kibo į studijas.

1974 m. jis tapo Londono Karališkos draugijos nariu. Po gerklės operacijos 1985 m. prarado kalbos dovaną. Draugai jam padovanojo kalbos sintezatorių, įtaisytą jo invalido vežimėlyje. Kiek judrus teliko dešinės rankso smilius. Vėliau judrus teliko skruosto mimikos raumuo, prieš kurį buvo pritaisytas daviklis. Jo pagalba fizikas valdo kompiuterį, leidžiantį jį bendrauti su aplinkiniais.

Nepaisant sunkios ligos, jo veikla aktyvi, pvz., 2007 m. balandžio 26 d. jis atliko skrydį nesvarumo būsenoje (specialiu lėktuvu). 1979-2009 m. buvo Kembridžo un-to matematikos profesoriumi.

2009 m. apdovanotas JAV Prezidento Laisvės medaliu. Taip pat gavęs daug kitų apdovanojimų, pradedant 1997 m. Edingtono medaliu, A. Einšteino medaliu (1979), Britų imperijos ordinu (1982), Wolf premija fizikos srityje (1988) ir kt. Nurodė ant savo antkapio užrašyti jo išvestą juodųjų skylių entropijos formulę.

1965 m. vedė Jane Wilde, su kuria susilaukė duktės ir dviejų sūnų, tačiau jie išsiskyrė 1991-ais. Susirgęs Hokingas negalėjo padėti Džeinei auginti vaikus, skyrėsi ir jų pasaulėžiūros (jis viską aiškino mokslo terminais, o ji buvo uoli katalikė). Padėtį aštrino ir depresija. Kai Džeinė ėmė susitikinėti su šeimos draugu Džonatanu, Hokingas pradžioje netgi tam pritarė, nes jautė savo mirtį ir norėjo, kad kas pasirūpintų jo atžalomis.
1995 m., būdamas 53 m., jis vedė savo slaugę Elaine Mason, su kuria, pragyvenęs 11 m., vėlgi išsiskyrė. Sakoma, kad Elaine netgi fiziškai smurtavo prieš vyrą. Šios skyrybos vėl suartino mokslininką su pirmąja žmona ir vaikais.
Nepaprastai žavisi M. Monroe ir sako, kad jei turėtų laiko mašiną, pirmiausia vyktų pas ją. Vis tik prisipažįsta, kad iki šiol nesupranta moterų. 

Pasaulėžiūra

Hokingas laiko, kad žmogus nėra evoliucijos viršūne ir privalo tobulėti pasinaudodamas mokslo- techninėmis priemonėmis (kiborgizacija, genoterapija ir kt.). Hokingas dažnai nustebina savo pareiškimais. Jis tiki, kad smegenys gali egzistuoti nepriklausomai nuo kūno.

Prof. Hokingas niekada tiesiai nepasisakė apie savo religinius požiūrius, tačiau dažnai naudoja žodį „Dievas“. Išsiskyrimo metu jo žmona Džeinė teigė, kad jisai įsitikinęs ateistas. 2010 m. Hokingas, lygindamas religiją ir mokslą, pareiškė: „Yra esminis skirtumas tarp religijos, pagrįstos dogmomis, ir mokslo, pagrįsto stebėjimais ir logika. Mokslas nugalės, nes jis veikia“. Savo knygoje „Didysis projektas“ Hokingas tvirtina, kad Visatos sukūrimui nereikalingas „kūrėjas“: „Kadangi egzistuoja tokia jėga kaip gravitacija, Visata galėjo ir sukūrė save iš nieko, Savaiminis susikūrimas - priežastis to, kodėl egzistuoja Visata, nes tai, kad mes egzistuojam. Nėra jokios būtinybės Dievui tam, kad „įžiebtų“ ugnį ir priverstų Visatą judėti“. Mokslo populiarinimo filme „Curiosity?“ S. Hokingas bando moksliškai įrodyti, kad Dievas negali egzistuoti.
Hokingas pasirašė „Styvų projektą“, kuris palaiko evoliuciją ir pasisako už kreacionizmo dėstymo uždraudimą valstybinėse JAV mokyklose.

S. Hokingas pastebėjo, kad jis beveik tikras, kad Visatoje egzistuoja nežemiška gyvybė ir tą prielaidą pagrindė matematiškai: „tik skaičiai leidžia apie ateivius mąstyti racionaliai“. Jis tiki, kad svetima gyvybė randasi ne tik planetose, bet ir kitose vietose, pvz., žvaigždėse ar net kosminėje erdvėje. Jis įspėjo, kad kai kurios rūšys gali būti protingos ir kelti grėsmę Žemei: „Jei ateiviai mus aplankytų, pasekmės galėtų būti kaip Kolumbui atradus Ameriką, kas nebuvo labai naudinga vietiniams indėnams“. Jis ragina, kad reikia ne bandyti susisiekti su jais, o slėptis nuo jų, Dž.Vašingtono un-te NASA 50-ųjų metinių proga pasakytoje paskaitoje jis aptarė nežemišką gyvybę, tikėdamas, kad „primityvi gyvybė labai paplitusi, o protingos jos formos nepaprastai retos“.
Jis mano, kad po kelių dešimčių metų žmonių civilizacija virs kuo nors kitu, o žmonės įsikurs ir kitose planetose.

Mokslo veikla

Pagrindinė Hokingo tyrinėjimų sritis – kosmologija ir kvantinė gravitacija. Jo pagrindiniai pasiekimai: 

• termodinamikos panaudojimas juodųjų skylių aprašymui;
• 1975 m. sukurta teorija, kad juodosios skylės „garuoja“ dėl reiškinio, įgavusio Hokingo spinduliavimo pavadinimą;
• 2004 m. liepos 21 d. Hokingas pranešime išdėstė savo požiūrio tašką sprendžiant informacijos dingimo juodojoje skylėje paradoksą.

1974 m. tarp S. Hokingas ir Kipas Tornas sukirto humoristines lažybas dėl Gulbės X-1 objekto ir jo spinduliavimo prigimties. Hokingas priešingai savo teorijai teigė, kad jis nėra juoda skyle. 1990 m. jis pripažino savo pralaimėjimą, kai duomenys patvirtino ten esantį gravitacinį singuliarumą.

Kartu su kitais pateikė matematinį įrodymą John Wheeler beplaukei teoremai – kad bet kuri juodoji skylė pilnai aprašoma trimis savybėmis: mase, kampiniu sukinio momentu ir elektros krūviu. Remdamasis gama spinduliavimo analize, jis iškėlė hipotezę, kad kad po Didžiojo sprogimo susiformavo miniatiūrinės pirmapradės juodosios skylės. Kartu su Bardeen ir Carter, jis pasiūlė 4-is juodųjų skylių mechanikos dėsnius. 1974 m. jis paskaičiavo, kad juodosios skylės turėtų skleisti el. daleles, - tas reiškinys dabar vadinamas Bekenstein-Hawking spinduliavimu – tol, kol išeikvoja energiją ir išgaruoja.

1997 m. jau kartu su K. Tornu susilažino su Dž. Preskilu, teigdamas kad informacijos juodosios skylės spinduliavime neįmanoma aptikti, nes ji išsikiša į lygiagrečia visatą, kuri mums neprieinama. 2004 m. konferencijoje Dubline Hokingas pristatė revoliucinę juodųjų skylių teoriją, kartu pripažindamas, kad jiedu su K. Tornu klydo (nors K. Tornas dėl to su Hokingu nesutaria) – ir padovanojo Dž. Preskilui „Total Baseball“ enciklopediją (taip palygindamas informacijos iš juodųjų skylių nenaudingumą su enciklopedijos sudeginimu). Anot jo, juodoji skylė iškreipia sugertą informaciją, tačiau iki galo jos nesunaikina. Garavimo iš juodosios skylės metu ta informacija išsiveržia.

Su Jim Hartle sukūrė modelį, pagal kurį Visata neturi ribų erdvėlaikyje, Didžiojo sprogimo singuliarumą pakeičiant kažkuo panašiu į Šiaurės polio regioną – niekas negali nukeliauti toliau į šiaurę nuo jo, nes ten nėra ribų. Ir nors pradžioje modelis numatė uždarą Visatą, po diskusijų su Neil Turok, nuspręsta, kad modelis neprieštarauja ir atvijos Visatos koncepcijai. 

Su Thomas Hertog‘u 2006-ais buvo pasiūlyta “iš viršaus žemyn kosmologija”, kurioje Visata neturi pradinės būsenos, todėl fizikų bandymai išvesti dabartinės jos būseną iš pradinių sąlygų yra bevaisiai. Ji tarsi numato, kad dabartis „pasirenka“ praeitį iš daugelio galimų variantų – ir tai tarsi duoda sprendimą „nepaprastai suderintos Visatos problemai“.

Populiarizacija

1988 m. balandį jis išleido knygą „Trumpa laiko istorija“, tapusią bestseleriu. Vėliau pasirodė knygos „Juodosios skylės ir jaunos visatos“ (1993 ir vėliau 2005 m.), „Pasaulis riešuto kevale“ (2001). Č00š m. su dukra Liusi išleido knygą vaikams „Džordžas ir Visatos paslaptys“.

Tikrą furorą sukėlė jo paskaita Baltuosiuose rūmuose 1998 m. kovą, pateikęs mokslinę prognozę kitam tūkstantmečio, Anot jo, žmogus privalo kuo greičiau persikelti į kitas planetas, nes Žemė žus nuo virusų.

Parengti TV mokslo populiarinimo filmai, kuriuose dalyvavo Hokingas: 6-ių serijų „Stefeno Hokingo Visata“ (1977) ir 3 serijų „Į Visatą su Stefenu Hokingu“ (2010).

Pats Hokingas minimas daugelyje populiaraus meno kūrinių.