Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Spalio » 5

“Riazanės Stounhendžas” - Ar Ne Jo Ieškojo “Ahnenerbe” 1941 metais?

Iki šiol nežinomą šventovę, pavadintą “Riazanės Stounhendžu”, 2004 metų vasarą atrado Rusijos archeologo Iljos Achmedovo vadovaujama ekspedicija netolo Senosios Riazanės 1 piliavietės.

Radinys buvo išsidėstęs ant kalvos Okos ir Pronios upių santakoje. Jis nustebino net patyrusius Maskvos valstybinio istorinio muziejaus ekspedicijos dalyvius. Aukščiausioje kalvos vietoje jie rado šventyklos likučius su stulpais, kurie pagal struktūrą labai priminė keltų šventovę observatoriją Stounhendže (Didžioji Britanija). Radinių amžius – keturi tūkstančiai metų. Įdomu, kad britų Stounhendžas yra vienoje platumoje su Riazanės šventykla, abiejų statinių vietose nustatyta gamtinė geomagnetinė anomalija.

Tiesa, Riazanės Stounhendžas yra mažesnis už britišką, ir ne akmeninis, o medinis (bet reikia turėti omenyje, kad iš pradžių Stounhendžas taip pat buvo medinis ir tik po tūkstančio metų jo vietoje atsirado garsieji megalitai). Riazanės senovinio statinio schema ir išsidėstymas leido archeologams daryti prielaidą, kad objektas turėjo astronominę paskirtį, o rasti daiktai rodo, kad čia buvo atliekamos religinės apeigos (paslaptingi statiniai - paranormal.lt).

XX amžiuje senovinės Stounhendžo tipo observatorijos pradėtos atrasti beveik visoje Eurazijoje: Urale, prie Baikalo, Čiuvašijoje, Baškirijoje, Karelijoje, Jakutijoje, Adygėjoje, Armėnijoje, Kazachstane, Tadžikistane, Vokietijoje, Austrijoje, Slovakijoje - tai dar ne visas sąrašas. Kadangi apie atradimus paskelbdavo ne mėgėjai diletantai, o “tikri mokslininkai”, tai kiekvienas iš jų tvirtino, kad būtent jo atrasta observatorija yra mažiausiai tūkstančiu metų senesnė už garsiuosius britų “kabančius akmenis”. Taigi, turime daugybę neįprastų statinių, panašių į šventyklas, gal net į savotiškas observatorijas, pastatytų pagal panašų principą: tiksli orientaciją pagal pasaulio šalis, vasaros ir žiemos lygiadienio dienomis saulė patenka į tam tikrą šventovės, pastatytos iš milžiniškų akmenų arba iš medžių kamienų, vietą. Bet niekas iš tyrinėtojų kažkodėl neatkreipė dėmesio į atskirus niuansus ir nepabandė palyginti visų atrastų observatorijų bei nustatyti jas vienijančių dėsningumų.

Riazanės Stounhendžas, Ahnenerbe, Hiperbora, Atlandida, archeologija

Šventykla netoliese senosios Riazanės

Šventykla buvo atrasta atsitiktinai, nes ankstesnė ekspedicija 1979 metais neprisikasė iki jos vos per 1 metrą. Buvusi šventovė rasta ant aukščiausios kalvos Okos ir Pronios upių santakoje. Ši vieta visada buvo laikoma “archeologine enciklopedija”, kur galima matyti tikrą kultūrų kaleidoskopą - nuo ankstyvojo paleolito iki ankstyvųjų viduramžių. Piliavietė yra apvali, maždaug septynių metrų skersmens, iki pusės metro storio stulpai išsidėstę tolygiai vienas prie kito, o rato centre - didelė stačiakampė duobė ir stulpas. Mediniai stulpai, žinoma, neišliko, bet žemėje gerai matosi apvalios duobės, kuriose jie kažkada stovėjo. Aikštelės pakraščiuose yra dar dvi duobės su stulpais. Gali būti, kad kažkada jų buvo keturi, bet krantą ardo erozija, ir dalis šventyklos nugriuvo. Už kelių metrų į rytus buvo rasta dar viena duobė su panašiu stulpu. Dar vienas stulpas yra ir labiau į pietus, jis rastas prieš trejus metus, bet specialistai tada nežinojo, kur jį priskirti. Dvi poros stulpų rato ribose sudaro vartus, per kuriuos vasarą, žiūrint iš centro, matyti saulėlydis. Kitas stulpas, esantis už rato ribos, rodo, kur teka saulė. Centrinėje duobėje archeologai rado nedidelį molinį indą su subtiliu ornamentu iš mažų brūkšnelių, sudarančių zigzagą, kuris primena saulės spindulius, o viršuje buvo banguotų linijų eilės (vandens simbolis). Įdomiausia, kad indas-saulė padarytas pagal stepėse gyvenančių tautų tradicijas. Šios tautos tuo laiku turėjo gyventi Eurazijos pietuose. Dar jis labai panašus į radinius legendiniame senovės Sibiro arijų mieste Sintašta. Bet prie šventovės nebuvo jokių gyvenviečių. Senosios Riazanės piliavietė kartu su smulkesnėmis šalia buvusiomis gyvenvietėmis taip pat buvo nuošaliau nuo kasinėjimų vietos.

Riazanės Stounhendžas, Ahnenerbe, Hiperbora, Atlandida, archeologija

Tačiau, anot fengšui, statyti gyvenvietę ir gyventi tokioje vietoje būtų buvę kenksminga sveikatai -šioje vietoje upės energija smarkiai keičia kryptį, tai gali daryti neigiamą poveikį žmonių sveikatai. Apie tai buvo žinoma ne tik fengšui tėvynėje Kinijoje. Senovėje žmonės visame pasaulyje kruopščiai rinkdavo vieta gyvenvietėms. Senoji Riazanė taip pat yra vos už kelių kilometrų, ten, kur visos sąlygos tinkamai gyventi, įskaitant ir gydomuosius šaltinius. O ritualų, apeigų atlikimo, Mėnulio ir Saulės stebėjimo vietos paprastai būdavo įrengiamos toliau nuo gyvenamųjų vietų. Upių santaka - energiškai aktyvi vieta, todėl labai tinka įvairiems ritualams. Matyti, kad šventykla pastatyta energinio piko vietoje, o lygi aikštelė ant 5-6 metrų aukščio kalvos labai patogi atlikti stebėjimus - nėra nė vienos horizontą užstojančios kliūties. Be to, Pronios ir Okos upės aiškiai orientuotos pagal pasaulio šalis, gana patogu nusileisti prie vandens.

“Ahnenerbe” pėdsakai

Riazanės regionas traukė ne tik archeologus. 1941 metų gruodžio mėnesį vokiečių armijų grupės “Centras” vadas feldmaršalas Fedoras fon Bokas gavo iš Hitlerio būstinės gana keistą direktyvą. Ji draudė bet kokius apšaudymus ir aviacinius bombardavimus penkių mylių zonoje palei Okos upę nuo Riazanės iki Muromo ir įsakė užtikrinti saugią priedangą specialiai paieškos grupei, kuri turėjo būti permesta į Riazanės miškus. Keista pasirodė ta direktyva, juolab kad armijų grupės “Centras” padėtis tuo metu buvo labai sudėtinga. Vietoje, kur buvo planuojama numesti paieškos grupę, yra didelė senovinė piliavietė (nežinomos kultūros), o kaimynystėje - mūsų aprašomas “keistas objektas”, pavadintas Riazanės Stounhendžu. Pačios direktyvos tekstas neišliko ferdmaršalo susirašinėjime su įvairiais asmenimis (prieinamuose išslaptintuose šaltiniuose). Ir asmeniniuose feldmaršalo dienoraščiuose neužsimenama apie paieškos grupę “Ahnenerbe”, bet pats dokumentas, pasak įvairių šaltinių, tikrai buvo.

Paieškos grupė neabejotinai priklausė organizacijai “Ahnenerbe” (“Protėvių paveldas”). Tai buvo vienas iš SS struktūrinių padalinių. Su jo veikla susiję daugybė Trečiojo reicho paslapčių. Tikrai žinoma, kad šios organizacijos nariai rengė ekspedicijas į Tibetą ir į Vidurinę Azija, ten ieškojo dvasinių “senovės arijų vartų” - Šambalos. “Ahnenerbe” nariai taip pat visame pasaulyje ieškojo įvairių okultinių artefaktų, pavyzdžiui, legendinės Gralio taurės, Toro kūjo ar Votano ieties. Su jų pagalba fiureris tikėjosi įgauti magiškų jėgų valdyti visą pasaulį.

“Ahnenerbe” buvo rimta ir labai įtakinga organizacija. Ji turėjo puikiai sudarytą informacijos rinkimo sistemą. Ji nebūtų ruošusi permesti savo specialistų už fronto linijos, neturėdama labai rimtų priežasčių. Jei senovės arijai ir negyveno Riazanės žemėse, tai Okos žemė slepia kažką, į ką atkreipė dėmesį tokia neįprasta organizacija. Vienareikšmiškai galima spėti, kad ekspedicija buvo tiesiogiai susijusi su Trečiojo reicho okultiniais interesais ir ieškojo žemėje paslėptų okultinių artefaktų. Mažai kas žino, kad visa Trečiojo reicho simbolika remiasi runų simboliais, pavyzdžiui, simbolis SS - “dvigubas žaibas” - tai pergalės runa. Specialios apsauginės runos, kurias sukūrė “Ahnenerbe” mistikai, buvo dedamos ant įvairių rūšių karinės technikos ir net ant kareivių šalmų. Buvo manoma, kad jos apsaugos nuo sužalojimo ar sunaikinimo. “Ahnenerbe” sukūrė savo runas ir valstybinių įstaigų pastatams, ir kariniams daliniams. Visas institutas kūrė naują religiją ir ypatingus jos ritualus. Jo darbuotojai užsiiminėjo parapsichologija ir spiritizmu, nors tai Vokietijoje oficialiai buvo draudžiama (bent jau paprastiems mirtingiesiems). Nežiūrint visos išorinės mistikos, organizacijos “Ahnenerbe” veiklos metodai buvo gana standartiniai - plėšti muziejus ir bibliotekas okupuotose teritorijose.

1940 metų rugsėjį visas pastangas “Ahnenerbe” skyrė tam tikrų ypatingų artefaktų arba mitų ir legendų, galėjusių duoti Trečiajam reichui naują ginklą, kuris turėjo padėti nugalėti Antrajame pasauliniame kare, paieškai. Buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje “Ahnenerbe” vadovus domino tris vietovės:

- Krymas - čia vokiečiai ieškojo gotų karalystės ir nerado;

- Kolos pusiasalis - čia ieškojo dingusios Hiperborėjos pėdsakų;

- Riazanės sritis - ko čia ieškojo, tiksliai nežinoma, yra įvairių teorijų.

Hiperborėjos ir Kalavijų kalavijo beieškant

Istoriko Valerijaus Diomino nuomone, vokiečiai turėjo tam tikros informacijos apie tai, kad Riazanės žemėse paslėptos neįkainojamos rusų kunigaikščių relikvijos, susijusios su Hiperborėja. Ši informacija galėjo būti rasta kažkokiuose senovės Rusios šaltiniuose, ir, matyt, nacistai juos turėjo. Pagal vieną iš anotacijų apie iš tarybinių muziejų ir bibliotekų išvežtas vertybes, j vieną šaltinį - Muromo metraštį -ypatingą dėmesį atkreipė pats reichsministras Rozenbergas. Rytinių okupuotų teritorijų reichsministras ir vienas iš organizacijos “Ahnenerbe” įkūrėjų Alfredas Rozenbergas gimė Revelyje ir iki 1918 metų gyveno Maskvoje, mokėjo rusiškai, žinojo Rusijos kultūrą. Metraštis pasakojo apie Muromo kunigaikščio Dovido Jurjevičiaus valdymą, o kai kurie istorikai mano, kad būtent jam priklausė Kalavijų kalavijas, kurį Europos tyrinėtojai vadina “Agrico kalaviju”. Gali būti, kad legendose ir sakmėse apdainuotą kalaviją Rozenbergas palaikė bibliji-niu artefaktu arba magišku senovės žmonių superginklu. Tai ir galėjo būti ekspedicijos į Riazanę priežastis. Kita versija sako, kad galimai visai kituose senoviniuose dokumentuose buvo rasta informacija apie kažkokią Riazanės slaptavietę, kurioje “Ahnenerbe” ekspertai tikėjosi rasti duomenų apie požemiuose paslėptą hiperboriečių palikimą.

Legenda pasakoja, kad Kalavijų kalavijas buvo tikrai stebuklingas. Jis turėjo tokią jėgą, kad net nenaudojamas galėjo priversti paniškai bėgti ištisą armiją (štai jums ir superginklas!). Tamsoje šis kalavijas skleidė melsvą švytėjimą ir turėjo nepaprastų, neįtikėtinų savybių - į šipulius skaldė bet kokius kariūnų šarvus. O su karžygiu, ginkluotu Kalavijų kalaviju, priešai net nebandydavo stoti į mūšį. Jie tiesiog apsisukdavo ir gėdingai bėgdavo iš mūšio lauko. Kalavijų kalavijas patenka į rankas tik to karžygio, kuris gali jį valdyti. O pats kalavijas galėjo būti iškastas iš pilkapio kapo arba užmūrytas sienoje. Anot padavimų, žuvusiam kariui priklausęs ginklas suteikia naujam savininkui ypatingų supergalių. Legendos pasakoja, kad pats kalavijas gali būti paslėptas kokiame nors pilkapyje, supiltoje kalvoje po nukirsta galva.

Riazanės Stounhendžas, Ahnenerbe, Hiperbora, Atlandida, archeologija

Muromo kunigaikščio Dovido Jurjevičiaus istorijoje labai įdomus ir Fevronijos paminėjimas. Rusioje šis kunigaikštis laikomas Petro prototipu, iš legendos apie šventuosius Petrą ir Fevroniją. Vienos puotos metu Muromo bajorai apkaltino Fevroniją, kad ta renka duonos trupinėlius į delną, kaip kokia prasčiokė valstietė. Atsakydama į tai Fevronija padarė stebuklą - trupinėlius pavertė gardžiakvapiais smilkalais. Kitais duomenimis, Fevronija buvo kažkokios burtininkų tautos ragana. Ta tauta galėjusi valdyti orą, todėl jai pavykdavo užauginti nepaprastai didelius derlius. Kas čia per tauta, galėjusi valdyti dangaus stichiją?

Labai panašu į legendas apie hiperboriečius, kurių ieškojo Trečiasis reichas. Žinant, kad 1941 metų ruduo ir žiema buvo nepaprastai šalti, nepaisant visų klimatinių normų ir prognozių, galimybė valdyti gamtos stichijas Hitleriui būtų labai pravertusi!

Priminsime, kad direktyvoje, kurią gavo fon Bokas, buvo kalbama būtent apie pilkapių grandinę palei Okos upę, kuri tęsiasi iki pat Muromo. Dabartinės Riazanės srities teritorijoje nuo senų laikų iki šiol gyvena ugro-finų tautos. Viena iš tų tautelių vadinasi erzia. Štai keli garsūs erzia tautos atstovai - proto-popas Avakumas, raudonarmiečių vadas Vasilijus Čapajevas, dainininkė Lidija Ruslanova. Suprantama, kad “Ahnenerbe” specgrupė tikrai galėjo gauti užduotį Riazanės pilkapiuose ieškoti arijų palikuonių pėdsakų ir kažkokių jų ryšių su vietinėmis (iki slavų) gentimis. įdomu ir dar štai kas: legendinė Fevroniją iš kažkokios burtininkų genties buvo iš erzia tautelės, kilusi iš Laskovo kaimo, kuris šiandien yra netoliese nuo senovinės piliavietės. Šiose vietose, tvirtina istorikai, kūrėsi ir šiuolaikinė Riazanė. Pats žodis Riazanė, anot vienos iš versijų, ir pradžių skambėjo kaip “Erzianė”.

“Ahnenerbe” versiją patvirtina faktas, kad archeologai iš tikrųjų nustatė ryšį tarp senųjų Riazanės tautelių ir vokiečių protėvių gotų. Pagal kapavietėje netoli senosios Riazanės rastus geležinius ir molinius daiktus, kurie priskiriami prieš pusantro tūkstančio metų čia gyvavusiai civilizacijai, archeologai padarė išvadą, kad čia gyvenę tautelės buvo išsivystę geriau, negu kaimynai aplink. Manoma, kad jos atėjo iš Rytų ir čia apsigyveno dar iki mūsų eros pradžios. Jų kultūros pėdsakai kalba būtent apie ryšius su gotais - akivaizdūs ginklų, kostiumų detalių panašumai, prie Okos gyvenusių genčių vadai nešiojo tokias pačias karūnas, kaip ankstyvieji gotų karaliai. Mokslininkai daro prielaidą, kad, nors Okos apylinkių gyventojai ir atsikėlė čia iš Rytų, per beveik tūkstantmetį trukusią savo istoriją buvo labai susiję su pietuose gyvenusiomis germanų gotų gentimis. Pirmojo tūkstantmečio pradžioje gotai klajojo palei Doną, iš ten paskui patraukė į Vakarų Europą. Yra teorija ir apie tai, kad Okos gentys turėjo karinę sąjungą su gotais - jos buvo “šiaurinė falanga” karinės gotų imperijos, kuri gąsdino pusę Rytų Europos. Tačiau architektus labai nustebino vienas dalykas - laidojimo vietose kartu su kalavijais ir šarvais gulėjo arklių kaulai ir ilgos tamsios moteriškos kasos. Ar tose gentyse buvo moterų-karių? Taip, Riazanės-Okos tautose aiškiai matyti karinis elitas, nuo IV-V m. e. a. jam ėmė priklausyti ir moterys. Šių kraštų amazonės kovojo kartu su vyrais ir būdavo laidojamos kaip kovotojai, kartu su žirgais ir ginklais.

Karingumas gali turėti ryšį su erzia tauta: anot metraščių, erziečiai išsiskyrė karingumu ir nepaklusnumu, jie aršiai priešinosi nuolat puldinėju-siems chazarams, o vėliau ir Auksinei Ordai. Skirtingai nuo kitų vietinių tautų, erziečiai pasitraukė į miškus, taip ir nepaklusę mongolų-totorių valdžiai. Kokį ryšį turėjo paslaptinga senovės tauta su erzia tauta, ir kodėl būtent su jais rado bendrą kalbą gotai? Gal todėl, kad ta kalba buvo bendra? Ir arabų metraščių įrašai apie baltagalvius arsus, artus, gyvenusius mieste prie Okos, galėjo paskatinti vokiečius ieškoti arijų pėdsakų Okos regione.

2010 metais vokiečių archeologai pačios Vokietijos teritorijoje atkasė savo “Stounhendžo”, labai panašaus į britišką, likučius. Sprendžiant pagal viską, jis buvo pastatytas VI tūkstantmetyje prieš mūsų erą, tai yra, jis mažiausiai 2000 metų senesnis už britišką statinį.

Atiantida prie Okos

Galima manyti, kad dabartinė piliavietė už 30 kilometrų nuo Riazanės prie Okos krantų buvo senovinės civilizacijos sostinė. Kasinėjant daugybę ten esančių pilkapių, buvo rasti didelės ikimongolinės piliavietės pėdsakai su artefaktais, kurie liudija apie aukštą ten gyvenusios tautos išsivystymo lygį. Palyginti su laukiniais kaimynais mordviais, ši tauta buvo panaši į atlantų civilizacijos avanpostą. Todėl tarp tyrinėtojų paplito pavadinimas “Atlantida prie Okos”. Pagal vieną iš hipotezių, piliavietė gali būti legendinės Artos likučiai. Arta buvo galingos pusiau mitinės Artanijos valstybės sostinė.

Anot senovinių persų ir arabų kronikų, Artanija buvo “urusų šalyje”, tai buvo vienas iš trijų šiaurinių žemių centrų. Kiti du - tai Kujabija ir Slavija, kurias mokslininkai sieja su Kijevu ir Novgorodu. O kur buvo ta Artanija? Artanija tapatinama su Sibiru, Černigovu, Tmutarakanu ir galiausiai su Riazanė. Pagal arabų pirklio Al-Istarchi (IX amžiaus pradžia) užrašus, Artanijoje gausu medaus, duonos, laukinių paukščių, jos gyventojai aukšto ūgio, šviesių plaukų ir mėlynų akių, yra sumanūs ir išradingi kalvystės meistrai. Geležinių šarvų, pagamintų Artanijoje, kuriuos nupirko Al-Istarchi, nepajėgė perkirsti net garsieji arabų kardai. Dar kalbėjo, kad Artanija pardavinėjo bulatinius kardus, kuriuos sulenkdavo per pusę, o jie paskui išsitiesindavo. Tų laikų Europa bulatinio plieno dar nežinojo. Tai jau įdomu. O jeigu Muromo kunigaikščio kalavijas buvo bulatinis? Tai yra, jį pagamino artaniečiai. Tada jo legendines savybes, kurios apdainuojamos rusiškose sakmėse, galima paaiškinti.

Pačius artaniečius arabų keliautojai aprašo taip: "... aukšti žmonės, su šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis. į jų šalį prasiskverbti neįmanoma, nes jie užmuša bet kokį svetimšalį, įžengusį į jų žemę. Gyvena jie saloje. Ta sala trijų dienų kelio ilgio ir pločio. Klimatas drėgnas, aplink vieni neįžengiami tankumynai”. O gal čia kalbama ne apie salą, o apie Volgos ir Okos tarpupį? Šią versiją netiesiogiai patvirtina viena senovinė meščiorų legenda. Ji byloja, kad trys karaliai žyniai kariavo su grėsminga baltagalvių artų gentimi, kuri gyveno kaimynystėje, mieste prie Okos.

Žmonės, kurie nardė ežere netoli vieno iš pilkapių, pasakojo, kad ežero dugne rado metalinių artefaktų. Jų apdirbimo lygis gerokai lenkė slavų viatičių kalvių meistriškumą. O anot arabų šaltinių, Artanijos sostinė Arta buvo įsikūrusi ant plačios upės krantų. Su šiais šaltiniais dera ir senovinė meščerų legenda apie tris karalius žynius Ermusą, Kadmą ir Šumušą, kurie kariavo su grėsminga baltagalvių artų gentimi, gyvenusia kaimynystėje.

Beje, pilkapių viršūnėse ima gesti visi elektroniniai prietaisai, nors kompasas niekaip nereaguoja. Tai nustatė laidos “Anomalinė zona” (ORT) ekspedicijos dalyviai. Kai jie ten atsidūrė, iškart išsijungė mobilieji telefonai, ėmė gesti elektroniniai laikrodžiai, videokamera ir kompaktinių diskų grotuvas. Tokie reiškiniai nutinka vietovėse su stipria magnetine anomalija. Technika vėl pradėjo veikti po kelių valandų, kai žmonės nuėjo 10-15 kilometrų nuo tos vietos.

Vietoje epilogo

Visų, kuriuos fašistinės Vokietijos vadovybė buvo pasiuntusi ieškoti “Riazanės artefaktų”, likimas buvo tragiškas. Organizacijos “Ahnenerbe” specgrupė dingo Riazanės miškuose. Feldmaršalas fon Bokas po Hitlerio savižudybės vyko siūlyti savo paslaugų naujai vyriausybei ir žuvo per aviacinį bombardavimą. Tikrąsias priežastis būtų galima sužinoti, tik išslaptinus Trečiojo reicho archyvus. Daug “Ahnenerbe” institutų veikė vakarinėje Vokietijos dalyje, t.y. JAV okupacinėje zonoje, todėl, pagal JAV įstatymus, tie dokumentai gali būti išslaptinti ne anksčiau, kaip po 99 metų, t.y. ne anksčiau kaip 2044 metais.

Reklama:
Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar