Skeletų ežero paslaptis

Indijai priklausančioje Himalajų kalnų dalyje yra nepaprastas Roopkundo ežeras. Jo paviršius ir krantai beveik visą laiką padegti ledu. Tačiau vasarą, kai ledas trumpam laikui ištirpsta, pačiame ežere ir aplink jį galima pamatyti šimtų žmonių skeletus. Viso pasaulio tyrėjus daugybę metų jaudino klausymas: kas buvo šie žmonės ir kokiu būdu jų palaikai čia atsidūrė? Ir tik visiškai neseniai pavyko įminti Skeletų ežero (taip dažnai yra vadinamas Rookpundo ežeras) paslaptį.

Siaubingas radinys ir pirmoji versija

Pats paslaptingas vandens telkinys yra Utarakhando valstijoje. Ežeras yra daugiau kaip 5000 m aukštyje virš jūros lygio. Po to, kai 1982-ais metais buvo įkurtas nacionalinis „Nanda-Devi“ parkas, Skeletų ežeras tapo jo dalimi. Dabartiniu metu pakilimas iki šio ežero yra populiariu turistiniu maršrutu.

Informacija, jog ežere ir aplink jį yra daugybė žmonių palaikų, buvo žinoma nuo XIX amžiaus pabaigos. Apie tai pranešdavo tie reti keliautojai, kurie apsilankydavo šioje vietoje. Tačiau oficialiai šis faktas buvo patvirtintas tik 1942-ais metais.

Specialiai gandams patikrinti ledų tirpimo laikotarpiu ežerą aplankė vienas iš indų palydovų, lydėdavęs keliautojus kalnuose. Jis suskaičiavo apie 500 ežere ir krante gulinčių skeletų ir apie tai pranešė šalies vyriausybei.

Palydovas pamanė, kad tai galėjo būti didelė grupė japonų karių, kurie bandė slapta pereiti Himalajus, tačiau žuvo nuo bado ir šalčio. Didžiosios Britanijos valdžios atstovai Indijoje (priminsime, kad Indija tik 1947-ais metais tapo nepriklausoma valstybe), sunerimę dėl tokios žinios, skubiai prie Roopkundo ežero išsiuntė tyrinėtojų grupę. Grupės nariai turėjo išsiaiškinti visas detales ir sugriauti visus slaptus priešo kėslus.

Tačiau skeletų apžiūra parodė, kad tai nebuvo to meto japonų karių palaikai, nes jų amžius buvo žymiai senesnis.

O pats svarbiausias dalykas - visose kaukolėse, rastose vandenyje ir krante, buvo aptiktos skylės. Tai reiškia, kad šie žmonės mirė ne nuo bado ir šalčio. Kas iš tiesų įvyko prie ežero? Masinės žudynės? Ritualinė savižudybė? O gal čia buvo įvykdytas masinis aukojimas? Ar kažkokia vietinė gentis taip laidojo savo mirusius gyventojus? Mokslininkai buvo suglumę.

Nesėkmingi Tibeto užkariautojai

Ežero rajone nuolat esantis sausas ir šaltas oras, o taip pat ta aplinkybė, kad skeletai beveik visą laiką buvo įšalę lede, užtikrino tai, kad palaikai gerai išliko. Antrojo pasaulinio karo metu britų organizuotos ekspedicijos dalyviai iškėlė hipotezę, kad žuvusieji galėjo būti generolo Zoravaro Singho Kašmyriečio armijos kariai, kurie bandė užkariauti Tibetą ir 1841-ais metais dingo be pėdsakų.

Si hipotezė buvo viena iš pagrindinių maždaug iki XX amžiaus 7-o dešimtmečio vidurio, nors nė vienas tyrinėtojas negalėjo paaiškinti kaukolėse, išsimėčiusiose aplink Rookpundo ežerą, esančių skylių kilmės. Yra žinoma, kad Zoravaro Singho armija įsiveržė į Tibetą, tačiau dėl atšiaurios žiemos
ir aktyvių priešininko veiksmų patyrė skausmingą pralaimėjimą. Nejaugi likę gyvi kariai atliko ritualinę savižudybę? Tačiau jų religija neleidžia daryti tokių veiksmų!

XX amžiaus 7-o dešimtmečio viduryje buvo ištirti keletas skeletų, panaudojant radioaktyviosios anglies analizės metodą. Paaiškėjo, kad skeletų amžius yra maždaug 5-8 amžiai. Taip buvo paneigta versija apie Zoravaho Singho armijos karius.

Kur dingo ginklai?

Istorikai iškėlė kitą versiją - tai buvo Muchamado ibn Tuglako, Delio sultonato (musulmoniška valstybė, egzistavusi šiaurinėje šalies dalyje) valdovo 1325-1351 metais, armijos likučiai. Jis taip pat bandė užkariauti Tibetą, tačiau irgi patyrė pralaimėjimą. Sis valdovas pasižymėjo ypatingu žiaurumu, jo reformos visiškai nuskurdino ir pražudė valstybę. Kai kurių istorikų manymu šalia Rookpundo ežero paskutinį prieglobstį galėjo rasti vienas iš karinių būrių, priklausiusių Muchamado ibn Tuglako armijai, kurią sumušė tibetiečiai. Skylės kaukolėse buvo aiškinamos tuo, kad kariai po pralaimėjimo bijojo pasirodyti žiauriam valdovui, todėl atliko masinę savižudybę.

Tačiau šiai versijai (kaip ir apie Zoravaro Singho armijos karius) prieštaravo tas faktas, kad šalia skeletų nebuvo jokių ginklų. Gal prieš žūtį kariai juos kažkur paslėpė? Arba juos pavogė nežinomi plėšikai? Klausimų vis dar buvo daugiau nei atsakymų.

Nauji tyrimai

2004-ais metais buvo organizuota ir prie Rookpundo ežero išsiųsta nauja didelė tarptautinė ekspedicija. Tyrinėtojai vandenyje ir ant kranto aptiko nemažai papuošalų, taip pat buities įrankių bei žirgų palaikų. Šie radiniai rodė, kad žuvusieji žmonės nebuvo kariai, o gyveno visiškai taikų gyvenimą.

2015-ais metais surinkta biologinė medžiaga buvo ištirta Oksfordo universiteto laboratorijose. Pakartotinė analizė parodė, kad visi šie žmonės žuvo vienu metu - 850-ais metais (paklaida ±30 metų). Dauguma skeletų priklausė vyrams. Genetinė analizė parodė, kad jie buvo dviejų tipų: nedidelio ūgio žmonės - tai, greičiausiai, buvo vietiniai žmonės, kurie galėjo būti nešikais ir palydovais, bei normalaus ūgio žmonės, priklausę aukščiausiajai brahmanų kastai (jos atstovai dažniausiai būdavo vienuoliais ir žyniais). Taip pat pavyko nustatyti vietą, kurioje gyveno šie brahmanai - tai centrinė Indijos dalis, dabartinės Maharaštros valstijos teritorija.

Koks tikslas šiuos žmones atvedė prie ežero? Juk Skeletų ežeras yra nuošalyje nuo prekybinių kelių. Nejaugi kažkokia bendrija šią vietą pasirinko ritualinės savižudybės vieta?

Aukštos kilmės piligrimai

Istorikai atkreipė dėmesį, kad į šiaurę nuo Rookpundo miesto yra Indijos gyventojams šventas Hokmundo miestas. Kas 12 metų tūkstančiai piligrimų įveikia sunkų kelią, norėdami apsilankyti šiame mieste ir pagerbti deivę Parvatę. Kaip pasakojama indų mitologijoje, pirmoji Šyvos žmona Sati susidegino ir po to įsikūnijo į Parvatę - kalnų deivę ir namų židinio globėją.

Indų mokslininkas Svamis Pranavananda pirmasis išsakė mintį, kad prie Rookpundo ežero aptikti skeletai - tai grupės piligrimų, keliavusių į Hokmundą, palaikai. Tačiau ši, atrodytų, visiškai logiška versija, taip pat sukėlė abejones. Salia palaikų buvo aptikta daugybė odinės avalynės likučių, taip pat skėčių, maišų pinigams ir kitų namų apyvokos daiktų likučių.

Tai visiškai prieštarauja indų piligrimų, kurie mano, kad avalynė ir bereikalingi daiktai tik išniekina šventas vietas, gyvenimo principams.

Tačiau Svamis Pranavananda padarė išvadą, kad brahmanų grupė nebuvo paprasčiausi piligrimai. Greičiausiai, tai buvo radžos šeima su svita, nešikais ir palydovais. Apie tai liudija tas faktas, kad grupėje buvo moterys ir vaikai - o tarp piligrimų to niekada nebūna.

Kas galėjo nutikti radžai ir jo palydai? Kodėl žuvo visi šie žmonės?

Deivės rūstybė

Adikę naujus kaukolių tyrimus mokslininkai sumodeliavo, kokiu būdu jose galėjo atsirasti skylės. Jiems paaiškėjo, kad tokius pažeidimus galėjo padaryti tik iš viršaus krentantys apvalūs daiktai. Be to, ant daugelio skeletų buvo aptikti kitų kaulų pažeidimai, tipiški tiems, kurie atsiranda nuo smūgio iš viršaus žemyn.

Skeletų ežero paslaptis pagaliau buvo atskleista. Žmones pražudė nematytos galios kruša! Didelė keliautojų grupė, greičiausiai, priėjo prie ežero, kur tikėjosi pailsėti ir papildyti geriamo vandens atsargas. Tačiau tuo metu juos staiga užklupo stichija.

Viskas įvyko labai greitai - meteorologai teigia, kad krušos trukmė negali būti ilgesnė kaip 15 minučių. Aplink ežerą nėra jokių vietų, kur būtų galima pasislėpti, žmonės žuvo tiesiog akimirksniu.

Gali būti, kad kažkam pavyko išgyventi ir papasakoti artimiausių kaimų gyventojams apie šią tragediją. Arba šie vėliau aptiko žuvusių žmonių kūnus ir visa tai susiejo su neseniai kilusia kruša.

Bet kuriuo atveju, vietiniai gyventojai pasakoja legendą apie tai, kad deivė Parvatė užsirūstino ant žmonių, kurie be reikiamos pagarbos, apsiavę ir su bereikalingais daiktais atėjo į jos valdas, todėl pasiuntė pražūtingą lietų su ledais.

Taip buvo pagaliau įminta Skeletų ežero mįslė. Senovinė legenda tik patvirtina šiuolaikinių mokslininkų išvadas.