Šventojo Januarijaus kraujas

Šis mistinis veiksmas, vadinamas „Šventojo Januarijaus kraujo stebuklu“, vyksta visada tuo pačiu laiku jau daugiau kaip pusantro tūkstančių metų. Pasak legendos, krikščionis Januarijus, pirmasis Italijos Benevento miesto vyskupas, nenorėjo atsisakyti savo tikėjimo, dėl to Romos imperatorius Diokletianas jį nuteisė mirties bausme 305 metais. Januarijus ir kiti kankiniai buvo įmesti į ugnį, bet liko nesužaloti. Tada juos atidavė suėsti žvėrims cirke, bet žvėrys jų nelietė. Galiausiai vargšams nukirto galvas. Mirties akimirką Januarijui buvo maždaug 30 metų. Vėliau jis buvo pripažintas šventuoju ir kanonizuotas – ir katalikų, ir pravoslavų bažnyčioje.

Gyvasis kraujas

Nutiko taip, kad viena moteris, dalyvavusi vykdant mirties bausmę Januarijui, į stiklinį buteliuką surinko kankinio kraują ir paslėpė kaip relikviją. Kraują daug metų slėpė įvairūs žmonės. Įsitvirtinus krikščionybei, kraujas buvo perkeltas į Neapolio katedrą, ten laikomas iki šiol. Specialioje koplyčioje nuolatinėje priežiūroje laikomos dvi hermetiškai užlituotos IV amžiaus kolbos su ypatingo kraujo koncentratu (Mistika - Paranormal.lt).

O nuostabiausia yra tai, kad tam tikromis dienomis šventojo Januarijaus kraujas “atgyja”, pasidaro skystas, o kartais lyg ir užverda, sudarydamas burbuliukus ir putą. Pirmą kartą šis stebuklas paminėtas 1389 metų rugpjūčio 17 dieną.

Spektro analizė nustatė, kad kraujas yra tikras ir jame nėra jokių pašalinių priemaišų. Taip pat buvo nustatyta, kad, nepaisant substancijos amžiaus (1700 metų!), tai gyvo žmogaus kraujas. Skystėjimo metu keičiasi skysčio tankis, tūris ir spalva - nuo tamsios, beveik rūdžių spalvos, iki ryškiai raudonos. Visa tai neatitinka nepajudinamų fizikos ir fiziologijos dėsnių. Juk visi žino, kad jau sukrešėjęs kraujas negali pasidaryti vėl skystas, juolab “gyvas”. Be to, bet koks gydytojas jums pasakys, kad iš donoro paimtas kraujas saugomas gana žemoje temperatūroje tik 42 dienas, paskui jis “sugenda”...

Nėra stebuklo - lauk bėdos!

Šventojo Januarijaus kraujas gali suskystėti beveik akimirksniu, bet kartais užtrunka kelias valandas. Kraujas “prabunda”, kai jį išneša iš slaptos vietos ir supurto.

Suskystėjimo ir atgijimo stebuklas vyksta tris kartus per metus: rugsėjo 19 dieną - kankinio Januarijaus mirties dieną, gruodžio 16 dieną - stebuklingam Neapolio išgelbėjimui nuo Vezuvijaus išsiveržimo atminti ir šeštadienį prieš pirmą gegužės sekmadienį - dieną, kai Januarijaus relikvijos pirmą kartą buvo perkeltos iš Pocuolio į Neapolį (V amžius).

Kraujas atgyja tiesiog daugybės parapijiečių ir smalsių turistų akyse, kai kolba su relikvija išimama iš saugyklos. Procesui nedaro įtakos nei oro sąlygos, nei oro temperatūra, nei jokie kiti fiziniai parametrai. Kraujas išlieka skystas aštuonias dienas, o paskui vėl virsta koncentratu.

Tačiau buvo ir atvejų, kai kraujas likdavo sukrešėjęs, nepaisant visų energingų purtymų. Tai visada buvo laikoma blogu ženklu ir siejama kokiais nors globaliniais tragiškais įvykiais. Pavyzdžiui, kraujas nesuskystėjo, kai 1527 metais Italijoje pasklido maro epidemija, nusinešusi 40 tūkstančių piliečių gyvybes. XX amžiuje stebuklas neįvyko tris kartus: 1939 metais - prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią, 1944 metais - prieš Vezuvijaus išsiveržimą, 1980 metais - prieš stiprų žemės drebėjimą.

Ką sako mokslas

Fenomeno tikrumą patvirtina daugybė mokslininkų tyrimų, beje, apgavystę jie visiškai atmeta. Bet jei tikintieji “kraujo stebuklą” laiko stebuklu, kuris neturi materialistinio paaiškinimo, tai skeptikus tai stato į keblią padėtį, nes jokio protingo fenomeno paaiškinimo jie negali pateikti. Pavyzdžiui, italų fiziologas Gastonas Lambertini daug metų tyrinėjo šventojo Januarijaus kraujo stebuklą ir priėjo išvadą, kad jis prieštarauja žinomiems gamtos dėsniams ir liudija tik vieną dalyką - amžino gyvenimo ir prisikėlimo galimybę.

Šiuolaikinė eniologija (mokslas apie paslaptis, kurios netelpa į tradicinio mokslo rėmus) šventojo Januarijaus kraujo suskystėjimą, kaip, beje, ir kitus krikščionybės stebuklus (švento vandens savybes, ikonų “ašarojimą”, palaimingos ugnies stebuklą Kristaus Kapo bažnyčioje ir kt.), aiškina du tūkstančius metų besitęsiančiu krikščioniškojo egregoro veikimu, kuris pasižymi materializuojančiu poveikiu. Egregoras - tai daikto dvasia, “mentalinis kondensatas”, kurį sukelia žmonių mintys ir emocijos ir kuris įgyja savarankišką būtį.