Vinlandas – dingusi vikingų šalis

Ši paslaptinga šalis yra minima senovinėse skandinavų sagose ir netgi buvo vaizduojama viduramžių geografiniuose žemėlapiuose. Ši šalis, kaip realiai egzistuojanti, buvo minima įvairiuose viduramžių šaltiniuose. Tačiau ar iš tikrųjų buvo tokia šalis? Jei buvo, tai kur būtent? Vinlandas – paslaptinga žemė, kurią atrado ir joje apsigyveno vikingai. Šios šalies buvimo vieta ir pats jos egzistavimo faktas jau daugiau nei amžių kelia galvos skausmą mokslininkams.

Sagos kaip informacijos šaltinis

Iš senovės atkeliavę literatūriniai kūriniai ne kartą tapo pagrindine priemone, kurios pagalba archeologai ir mokslininkai renka medžiagą. Slimanas mitinės Trojos ieškojo, remdamasi Homero „Iliada”, Biblija nurodė vietą kasinėjimams, norint atkasti Jerichono miestą, sanskrito kalba parašyta „Rygveda” buvo raktas, padėjęs aptikti charapų civilizaciją Mochendže Dare. Paslaptinga vikingų žemė Vinlandas taip pat gali būti įtraukta į tokių literatūrinių „nuorodų” sąrašą. Ši šalis minima skandinavų pasakojimuose „Saga apie grenlandiečius” ir pagal siužetą su ja susijusioje „Sagoje apie Eriką”, kurios atsirado apie 1000-sius mūsų eros metus.

Šiose sagose pasakojama apie vikingų keliones į Grenlandiją ir jos kolonizaciją VII-VIII mūsų eros amžiais. Nors dabar prarastos Vinlando šalies „krikštatėviu” laikomas Leifas Eriksonas, vis tik pirmojo šios paslaptingos žemės atradėjo laurai priklauso kitam jūrų keliautojui islandui Bjarnei Herolfsonui.

Tiesa, pačiam Bjarnei Herolfsonui šis naujas geografinis atradimas praėjo, galima sakyti, nepastebimai. Pasak sagos apie Eriką (beje, vieną iš garsiausių vikingų, pramintą Raudonuoju) siužetą, jūrų keliautojas Bjarnė Herolfsonas netyčia aptiko naują žemę pakeliui į Grenlandiją, kur leidosi paskui savo tėvą, iškeliavusį kartu su Eriku. Plaukimo metu kilo didžiulė audra, po kurios vandenyną apgaubė tirštas rūkas. Bjarnės Herolfsono laivas, plaukdamas rūke, praplaukė pietinę Grenlandijos salos pakrantę.

Kai rūkas išsisklaidė, jūrų keliautojai prieš save pamatė nežinomą žemę, apaugusią miškais, tačiau neturinčią nieko bendro su Grenlandijos aprašymu. Ši nauja žemė Bjarnės Herolfsono visiškai nesudomino, jis norėjo greičiau susitikti su tėvu, todėl net neišlipo į paslaptingą miškingą krantą, o tęsė savo plaukimą, iš pradžių pasukdamas į šiaurę ir praplaukdamas pro nežinomą krantą, po to pasukdamas į rytus ir galiausiai surasdamas Grenlandiją.

Šis atsitiktinis geografinis atradimas taip ir būtų buvęs užmirštas, jei ne Leifas Eriksonas, Eriko Raudonojo sūnus, kuris po 15 metų leidosi į kelionę, norėdamas savo akimis pamatyti paslaptingą žemę, apie kuria pasakojo Bjarnė. Leifą Eriksoną domino ar šioje žemėje yra miškų, ganyklų ir kailinių gyvūnų. Leifas iš to paties Bjarnės nusipirko laivą, surinko 35 žmonių komandą ir apie 1000-sius metus pasuko link nežinomos salos.

Jis plaukė tuo pačiu keliu, kaip Bjarnė, tik priešinga kryptimi. Surado vietą žiemojimui ir ten prabuvo iki kitos vasaros. Šioje šalyje tekėjo upė, ištekanti iš ežero, tankios pievos ir netgi augo vynuogės, kurių Leifas pasiėmė su savimi į Grenlandiją. Kai leidosi atgal, šią vietą pavadino Vinlandu atminčiai „apie tuos gerus dalykus, kuriuos pavyko čia aptikti”, ir davė nurodymą „pastatyti didelius".

Kur ieškoti vynuogių?

Sagose viskas labai paprasta, tačiau palikuonims Vinlando buvimo vieta – didžiausia mįslė. Netgi pats šalies pavadinimas kelia karštus ginčus tarp mokslininkų. Dauguma mokslininkų laikosi nuomonės, kad šalies pavadinimas kilo iš skandinavų žodžio, reiškiančio vynuogę. Vinlandą galima iššifruoti kaip „vyno šalį”. Neatsitiktinai Leifas Eriksonas tenai aptiko augančias vynuoges. Kiti mokslininkai teigia, kad šaknis „vin” susijusi su senoviniu skandinavų žodžiu „vin”, kuris reiškia „pievą”.

Tokie skirtingi aiškinimai sukelia daugybę prieštaravimų. Jeigu ieškoma šalis iš tikrųjų yra „vyno”, tai jos reikia ieškoti visai kitoje vietoje, nei „pievos” šalį. Mokslininkai neturi vieningos nuomonės apie geografinę Vinlando padėtį, išskyrus tai, kad ši šalis turėjo būti kažkur netoli Šiaurės Amerikos ar net rytiniuose jos pakraščiuose.

Tie tyrėjai, kurie laikosi „vyno” šalies hipotezės, bando Vinlando ieškoti pietinėse rytinės Šiaurės Amerikos pakrantės srityse, pavyzdžiui Rod Ailende ar Keip Kode. Pagrindinis argumentas – ten auga sagose paminėtos vynuogės.

Oponentai remiasi senoviniais viduramžių žemėlapiais ir Leifo Eriksono plaukiojimo maršruto aprašymu. Pagal šiuos žemėlapius, paslaptingoji Vinlando šalis galėjo būti dabartinė Niūfaundlendo sala. Šios teorijos naudai kalba Leifo laivu nuplauktas kelias. Iš pradžių vikingai pamatė plokščią nykią lygumą su ledynais ir ją pavadino „Helulandu”, t.y. „Plokščių akmenų šalimi”.

Po to jiems pasitaikė bekraštis nepraeinamas miškas, kuris buvo pavadintas „Marklandu” – „Miško šalimi”. Helulando ledo plotai labai primena dabartinę Bafino žemę, Marklando miškų masyvai turi neįtikėtiną panašumą su Labradoro salos krantais, apaugusiais miškais. Tiek Labradoras, tiek Bafino žemė yra kaip tik kelyje link Niufandlendo salos, jų neįmanoma nepastebėti ir, labai tikėtina, Leifas Eriksonas matė būtent šias žemes. Be to, sutampa sagose minimas kelionės laikas, su kelionėje užtruktu laiku, kuris paskaičiuojamas iš atstumų ir vikingų laivų greičio (6 mazgai). Atrodo, viskas sutampa, tačiau yra viena problema – Niūfaundlende vynuogės neauga…

Kietas pilkas riešutėlis

1961 metais Šiaurės Amerikos pakrantėje Lans o Medouzo vietovėje grupė skandinavų mokslininkų organizavo kasinėjimus. Jų pretekstu tapo vis tos pačio paslaptingosios Vinlando šalies paieškos, o archeologai turėjo rimtų argumentų manyti, kad prarastoji šalis yra būtent čia. Netoliese Lans o Medouzo buvo aiškiai matomi žemėmis apnešti kažkokių senovinių seniai sugriuvusių statinių pėdsakai.

Kasinėjimo metu buvo aptikti kažkokio namo griuvėsiai ir židinys. Archeologus apėmė džiaugsmas, nes šis židinys buvo tiksli kopija vikingų židinių, kuriuos įsirengdavo savo fermose Grenlandijoje!

Per šešerius metus pavyko atkasti dar 7 sugriuvusius namus. Kai kurie jų buvo tiesiog didžiuliai – po jų stogu galėjo gyventi iki 100 žmonių (nejaugi tai ir yra tie „dideli namai”, kuriuos prieš išplaukimą nurodė statyti Leifas Eriksonas?). Kiti radiniai taip pat buvo labai reikšmingi – islandų akmeninis žibintas, velenas iš muilo akmens, bronzinė sąsaga apsiaustui ir kaulinė adata. Visi šie daiktai buvo skandinaviškos kilmės ir rodė, kad kasinėjama gyvenvietė Šiaurės Amerikos pakrantėje priklausė vikingams. Tačiau ar tai buvo ieškomas Vinlandas?

Deja, aptikti pilki riešutai sukėlė abejonę, kad skandinavų gyvenvietė Lans o Medouzo rajone ir yra Vinlandas. Tokie riešutai (kaip ir vynuogės) augo žymiai labiau į pietus nuo gyvenvietės, ir į Lans o Medouzą tokie riešutai galėjo patekti tik kaip trofėjai, kuriuos pargabeno vikingų ekspedicijos į labiau Naujojo pasaulio pietuose esančias sritis, pavyzdžiui, šv.Lauryno įlankos rajoną. Tai reiškia, kad vikingai Amerikoje buvo nukeliavę kažkur toliau, kur augo ir vynuogės, ir pilkieji riešutai.

Paslaptingi išsigimėliai

Sagose dar minimi Šiaurės Amerikos vietiniai gyventojai, kuriuos skandinavai paniekinamai vadino „skerlingais”, t.y. išsigimėliais. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad šiais „išsigimėliais” galėjo būti algonkvinų genties indėnai. Kiti mokslininkai teigia, kad tai galėjo būti beotuko genties indėnai, kurie turėjo paprotį raudona spalva dažyti veidus.

Paslaptingi „skerlingai” galėjo būti ta priežastis, kad Vinlandas ir kitos skandinavų gyvenvietės Šiaurės Amerikoje buvo sugriautos, o pačių skandinavų norai toliau užkariauti Amerikos žemyną tvirtai išmušti daugeliui amžių į priekį.

Sagose minimi ne kartą kilę žiaurūs mūšiai tarp vikingų ir vietinių gyventojų. Gali būti, kad indėnai išnaikino atėjūnus. Beje, kasinėjimai patvirtina tą faktą, kad po skandinavų jų pastatytuose namuose kurį laiką gyveno būtent vietiniai gyventojai.

Vienais ar kitaip, pirmuoju europiečiu, išlipusiu į Amerikos krantą, reikia laikyti Leifą Eriksoną, o ne Kolumbą. Naujųjų laikų Europoje taip ir buvo manoma. Pavyzdžiui, islandų geografas Abramas Orteliusas pareiškė, kad Kolumbas „tik užmezgė nuolatinius prekybinius ryšius tarp Naujojo pasaulio ir Europos”. Kitas islandas – vyskupas ir kartografas Sigurdas Stefansonas – savo žemėlapyje nupiešė ne tik Vinlandą, bet ir Helulandą bei Marklandą.

1978 metais UNESCO konferencija, skirta pasauliniam paveldui, pripažino Lans o Medouzo vietovę pirmąja patvirtinta skandinavų gyvenviete Šiaurės Amerikoje ir šią vietą paskelbė pasaulio istorijos paminklu.

O paslaptingoji Vinlando šalis vis dar laukia, kol bus atrasta.