1952-ais metais Špicbergene, tikriausiai, buvo aptiktas avariją patyręs NSO su ekipažu

1952-ųjų metų vasarą po Europą pasklido gandai apie tai, kad norvegai Špicbergeno saloje aptiko kažkokį keistą disko formos objektą. Pirmiausia žinutę apie keistąjį įvykį išspausdino laikraštis "Saarbrucker Zeitung" 1952 m. birželio 28 d. numeryje. joje buvo pranešama, kad Norvegijos KOP oro patrulis susidomėjo keistų radijo trukdžių šaltiniu. Lakūnai nustatė pelengą ir pranešė savo vadovybei.

Špicbergene išlipusi paieškos grupė žygiavo paskui radijo aparatūros ekspertą, kuris savo įranga nustatė trukdžių šaltinio vietą. Galiausiai grupė pastebėjo melsvai baltos spalvos metalinį diską, kurio skersmuo buvo apie 40 m. Aparatas buvo gana subyrėjęs nuo smūgio, tačiau atpažinti jo originalią formą dar buvo galima.

Ant metalinio paviršiaus buvo matomi įspausti arba nupiešti keisti ženklai, primenantys kirilicą. Palei disko kraštą buvo išdėstytos išmetimo angos. Suprantama, „Saarbrucker Zeitung“ iškėlė versiją, kad objektas gali būti naujo tipo rusų lėktuvas, o radijo trukdžiai atsirado dėl veikiančio avarinio radijo švyturio, t. y. „juodosios dėžės“.

Buvo nesuprantama, kodėl rusai pirmieji neatskubėjo prie savo lėktuvo, nes Špicbergene veikė bendrovė „Arktikugol“, kurios bazės buvo Barencburgo ir Piramidės šachtininkų miesteliuose. Kai praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje saloje sudužo rusų karinis lėktuvas, jie nepasigėdijo norvegams priklausančioje teritorijoje išlaipinti visą desantą ir apsupti visą katastrofos vietą dar iki atvykstant norvegams.

Ir šiandien galima girdėti tvirtinant, kad skraidantis aparatas tikrai nukrito, tačiau tai nebuvo skraidanti lėkštė. Greičiausiai, tai buvo rusų diskoplanas, kurį sukonstravo vokiečių mokslininkai, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išvežti į Rusiją.

Laikraštyje „Volksblatt Berlin“ 1952 m. liepos 9 d. buvo patikslinta, kad disko skersmuo buvo 48,86 m, o jis pats pagamintas iš kažkokio nežinomo metalo. O į kirilicą panašūs simboliai, aptikti ant paties disko ir viduje esančios aparatūros, neturėjo nieko bendro su rusų kalba. Kituose laikraščiuose buvo rašoma, kad norvegams nepavyko išsiaiškinti disko konstrukcijos, todėl jie buvo priversti pasikviesti į pagalbą anglų ir amerikiečių specialistus.

Pirmiausia, ką padarė šie specialistai, - patarė norvegams kuo geriau įslaptinti šį įvykį. Tik po trijų metų Norvegijos Generalinis štabas išplatino oficialų pranešimą, tokį šokiruojantį, kad jis užtemdė netgi pačius keisčiausius gandus.

Štai ką rašė apie tai laikraštis „Stutgarten tagesblatt“ 1955 m. rugsėjo 5 d.: „Oslas, Norvegija. Rugsėjo 4 d. Tik dabar Norvegijos Generalinio štabo tyrimų skyrius ruošiasi išplatinti pranešimą apie NSO, patyrusio katastrofą Špicbergene, tikriausiai, 1952-ųjų metų pradžioje, likučių tyrimą“.

Skyriaus viršininkas pulkininkas G. Dornbilas KOP karininkų instruktavimo metu pasakė: „Skraidančio disko avarija  Špicbergene buvo labai svarbi. Nors šiandieninis mokslo žinių lygis mums neleidžia įminti visas mįsles, esu įsitikinęs, kad Špicbergene surinktos nuolaužos labai padės pasistūmėti į priekį. Prieš kurį laiką ėmė sklisti niekuo nepagrįstos kalbos, kad diskas, gali būti, yra rusų gamybos. Tačiau mes kategoriškai pareiškiame, kad skraidantis aparatas nebuvo pastatytas nė vienoje gamykloje Žemėje. Jo konstrukcijoje panaudoti metalai, kurie nežinomi ekspertams, dalyvavusiems šio įvykio tyrime“.

Pagal pulkininko Dornbilo pranešimą, tyrimų skyrius nesirengia paskelbti išsamios ataskaitos, kol kai kurie sensacingi faktai nebus aptarti su amerikiečių ir anglų ekspertais.

Priešingai informacijai, gaunamai iš amerikiečių ir kitų šaltinių, leitenantai Brovas ir Tulensenas, paskirti specialiaisiais tyrėjais Arktikos rajone po Špicbergeno įvykių, pranešė, kad skraidantys diskai keletą kartų buvo nusileidę poliariniuose rajonuose.

„Aš manau, kad Arktika yra savotiška bazė nežinomiems objektams, - pasakoja leitenantas Tulensenas, - ypač sniego audrų metu, kai mes esame priversti sugrįžti į savo bazes. Aš pats tris kartus mačiau objektų nusileidimą ir pakilimą. Labai ryški šviesa, kurios intensyvumas kinta, priklausomai nuo greičio nusileidimo ar pakilimo metu, labai trukdo stebėjimui“.

Nuo to laiko bet koks bandymas sužinoti daugiau informacijos apie surastą diską atsimušdavo į šaltą norvegų tylą, supratusių, kad jie ir taip per daug pasakė. Amerikiečių ufologinė organizacija NICAP į Norvegijos ambasadą išsiuntė užklausimą dėl Špicbergeno įvykių, tačiau gavo keistą atsakymą: mūsų KOP turima medžiaga apie NSO turi aukštą slaptumo lygį, todėl mes jos jums negalime pateikti.
Tai reiškia, kad yra ką slėpti. Priešingu atveju atsakymas būtų kažkas panašaus į „mums nieko nėra žinoma apie kokią nors sudužusią skraidančią lėkštę, ir mums nuoširdžiai gaila, kad jūs tikite tokiais niekais“.

Kokie tie „sensacingi faktai“, susiję su Špicbergene aptiktu disku, kurių norvegai nerizikavo paskelbti? Nejaugi yra duomenų, kad šis diskas yra nežemiškos kilmės?

Gali būti, kad daugiau aiškumo mums suteiks intriguojanti amerikiečių žurnalistės Dorotės Kilgelen paskelbta informacija. Susidomėjusi gandais apie tai, kad britų ekspertai dalyvauja Špicbergeno lėkštės tyrime, ji apie tai tiesiai paklausė vieną aukštas pareigas Didžiosios Britanijos vyriausybėje užimantį asmenį, kuris nesutiko, kad jo asmenybė spaudoje būtų paviešinta. Netrukus žurnalistė išspausdino tokią informaciją:

„Šiandien galiu papasakoti apie keistą istoriją, nuo kurios net kūnas pašiurpsta. Britų mokslininkai ir lakūnai, ištyrę vieno paslaptingo skraidančio aparato liekanas, yra įsitikinę, kad šie keisti objektai, matomi ore, nėra optinė iliuzija ar rusų išradimas, o yra skraidančios lėkštės, kurių kilmė yra ne Žemė, o kitos planetos.

Mano informacijos šaltiniu yra oficialus asmuo, Kabineto narys, kuris pageidavo būti nežinomu.

Diske buvo maži žmogeliukai, kurių ūgis, ko gero, nesiekė nė keturių pėdų...
Aš sužinojau, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė kol kas susilaikys nuo oficialios ataskaitos apie skraidančios lėkštės apžiūrą paskelbimo, gal būt dėl to, kad nenori išgąsdinti visuomenės“.

Štai kas! Nors iš straipsnio neaišku, ar ateivių kūnai buvo išimti iš po disko nuolaužų, ar išvados apie jų ūgį buvo padarytos, pamatavus kėdes ar kokią nors diske esančią įrangą, aišku tik tiek, kad diskas buvo pagamintas ne žmonių ir skirtas ne žmonėms.