21 gramas tarp rojaus ir pragaro

Kai kurie chirurgai pasakoja, kad tuo metu, kai pacientas miršta ant operacinio stalo, palatoje jaučiamas lengvas, tačiau gana pastebimas vėjo dvelksmas, nežiūrint į tai, kad uždarytos visos durys ir langai. Tai siela atsiskiria nuo kūno.

Sielos paieškos

Pirmasis žmogus, kuris bandė į sielą pažvelgti grynai materialistiniu požiūriu, t.y. tiesiog bandė pasverti žmogaus sielą, buvo daktaras Dankanas Makdugalas iš Heverhilo miesto Masačiusetso valstijoje (JAV) (pomirtinis gyvenimas - paranormal.lt).

1906-ais metais gydytojas sukonstravo specialią lovą, kuri buvo tarsi didžiulės labai tikslios svarstyklės, galinčios parodyti net labai mažą svorio pokytį (iki 1 gramo). Šioje lovoje beviltiškai sergantys ligoniai iškeliaudavo j kitą pasaulį, stebimi gydytojo.

Makdugalas savo dienoraštyje rašė: „Keletą valandų gulėdamas ant šių svarstyklių ligonis nuolat, nors ir lėtai, netekdavo svorio - maždaug po 1 unciją (30 gramų) per valandą. Tai susiję su skysčių pasišalinimu iš kūno per kvėpavimo takus ir odos poras. Praėjus 3 valandoms ir 40 minučių pacientas mirė. Tai sutapo su staigiu svarstyklių rodyklės pajudėjimu mažėjimo kryptimi. Po to rodyklė sustingo vienoje vietoje ir daugiau nebejudėjo. Žmogaus mirties metu buvo nustatytas svorio sumažėjimas, kuris buvo lygus 3/4 uncijos (21 gramas). Viskas įvyko tiesiog per keletą sekundžių“.

Po šio bandymo ėmė sklisti gandas, kad žmogaus siela (astralinis kūnas) turi realią masę, kurios svoris yra 21 gramas. Beje, šis teiginys prieštarauja krikščioniškosios religijos teiginiams, kurie teigia, kad žmogus sielą įgauna moters kiaušinėlio apvaisinimo metu. Tačiau netgi 9-ių savaičių embriono svoris yra vos 2 gramai, tad siela jame paprasčiausiai netilptų.

Šiuolaikiniai bandymai

Prieš keletą metų Makdugalo bandymas buvo pakartotas viename mokslinio tyrimo institute Rusijoje. Mokslininkai žengė dar toliau - jie pabandė astralinį kūną pavaizduoti monitoriaus ekrane. Jeigu informacijos šaltiniai nemeluoja, tai pavyko padaryti. Vienas eksperimente dalyvavęs korespondentas taip aprašė procesą: „Specialaus kompiuterio monitoriaus ekrane žmogaus siela atrodė kaip būtybė, kažkiek primenanti naujagimį, su neproporcingai didele galva, mažyčiu kūnu, persuktomis galūnėmis, kurios labiau priminė sparnų galus. Paskui sielą driekėsi vėduoklės formos uodega, tačiau visas vaizdas tirpo, sielai tolstant nuo kūno, kol vaizdas monitoriuje visiškai išnyko“.

Teigiama, kad pradžią tokiems bandymams padarė moksliniai neurofiziologo Olego Bechmetjevo darbai. Mokslininkui pavyko išaiškinti fizinę prigimtį reiškinio, kuris ir vadinasi siela. Po to ir buvo padaryta išvada, kad siela yra visų gyvų žmogaus organizmo ląstelių spinduliavimas.

Išsigandęs numirėlis

Tai ar kažkokia žmogaus siela palieka žmogaus kūną po jo mirties ar ne? Remiantis ankstesne teze, kad astralinis kūnas yra visose organizmo ląstelėse, tai, greičiausiai, jokios sielos nėra, nes ji niekada nepalieka netgi numirėlio. Tai patvirtina kraupokas, iš pirmo žvilgsnio, bandymas, kurį neseniai atliko fiziologų grupė.

Mokslininkai pajungė keletą daviklių prie numirėlio, paruošto kremacijai. Kai vežimėlis su kūnu buvo pristumtas prie uždarytos krematoriumo krosnies, prietaisų rodyklės tiesiog ėmė šokinėti. Žmogaus smegenys jau buvo seniai mirusios, tačiau kūnas „išsigando“ perspektyvos būti sudegintam ir audringai į tai reagavo. Fiziologiniai poveikiai - karštis, ugnies artumas - bandymo metu buvo eliminuoti.

Gal siela taip ir lieka savo apvalkale, kol nesuyra į dulkes? Jeigu taip, tai teisūs tie, kurie pasisako prieš kremavimą...

Dokumentika. Gyvenimas po mirties...