Ar tikrai mobilusis telefonas kelia grėsmę sveikatai?

Nepriklausomi tyrimai liudija, kad asmenys, kurie naudojasi mobiliuoju telefonu ilgiau nei 10 metų, rizikuoja susirgti vėžiu.

Beveik visiškai tvirtai galima sakyti, kad mobilusis telefonas, jei juo naudojamasi ilgą laiką, gali sukelti vėžį - ypač galvos smegenų naviką.

Taip tvirtina nepriklausomi tyrėjai, kurie įrodė sąsają tarp smegenų navikų ir intensyvių mobiliųjų ryšių.

Tai, kad esama ryšio tarp naudojimosi telefonu trukmės ir navikų, buvo pripažinta net per tarptautinį projektą Interphone, - vieną plačiausių mobiliųjų ryšių industrijos remiamų tyrimų.

Daug metų atradimams, rodantiems mobiliųjų ryšių kenksmingą poveikį, buvo priešpastatomi kiti tyrimai, užginčijantys tokias išvadas. Ši mes stumiame, jūs traukiate situacija sudarė daug neaiškumų, bet mobiliųjų ryšių industrija per tą laiką niekieno netrukdoma klestėjo. Atrodo, kad tik dabar dėl atliktų nepriklausomų tyrimų esame bent žingsnį priartėję prie tiesos.

Per vieną prieš beveik 10 metų atliktą apžvalgą apibendrinti 23-ų anksčiau atliktų mobiliųjų telefonų tyrimų rezultatai. Šią metaanalizę parengė amerikiečių ir korėjiečių mokslininkų komanda, siekdama įsitikinti, ar mobiliųjų telefonų naudotojams kyla didesnė rizika susirgti
piktybiniais ar gerybiniais smegenų, galvos arba kaklo navikais. Iš viso šiuose tyrimuose dalyvavo beveik 38 tūkst. asmenų.

Iš pirmo žvilgsnio tiesioginio ryšio tarp mobiliojo telefono naudojimo ir navikų nebuvo aptikta, tačiau, panagrinėję giliau, mokslininkai konstatavo aiškų dėsningumą. Atmesdami metodologiškai blogiau parengtus tyrimus ir atsižvelgdami tik į kokybiškų tyrimų rezultatus, tyrėjai nustatė „esminį patvirtinantį ryšį“, t. y. ryšį tarp naudojimosi mobiliuoju telefonu ir navikų formavimosi.

Vienas tyrimo bendraautorių, JAV Kalifornijos universiteto Šeimos ir visuomenės sveikatos centro (The Center for Family and Community Health at the University of California at Berkeley) direktorius dr. Joelis M. Moskowitzas interviu laikraštyje Los Angeles Times tada nurodė, jog pradžioje mokslininkai abejojo, ar ras kokio nors ryšio, tačiau, paskirsčius tyrimus į pogrupius ir analizuojant juos, pasidarė aišku, kad nerimas tikrai pagrįstas.

Iš kokybiškai parengtų tyrimų paaiškėjo, kad mobiliųjų ryšių naudotojams kilo 10-30 proc. didesnė navikų rizika, palyginti su asmenimis, kurie šiuos telefonus naudojo retai ar jų išvis nenaudojo.

Didžiausia grėsmė buvo žmonėms, kurie naudodavosi mobiliaisiais telefonais 10 ir daugiau metų.

Tarp tyrimo dalyvių - 20-29 metų amžiaus jaunuolių -buvo konstatuota 7 kartus didesnė navikų rizika nei tarp visų suaugusiųjų amžiaus grupių, besinaudojančių mobiliaisiais telefonais.

Dar anksčiau aukšto lygio tyrimus atliko švedų onkologas prof. dr. Lennartas Hardellas su komanda Erebru universitete (Orebro universitet), Švedijoje, ir nė vienas iš šių tyrimų nebuvo priklausomas nuo mobiliosios industrijos finansavimo. Žemesnio lygio tyrimus, įskaitant jau minėtą Interphone projektą, iš dalies finansavo Mobiliųjų prietaisų gamintojų forumas ir Pasaulio mobiliųjų komunikacijų asociacija (The Mobile Manufacturers Forum and the Global System for Mobile Communication Association). L. Hardello tyrimai parodė mobiliųjų telefonų kenksmingumą, o Interphone tvirtino priešingai - esą jie net saugo sveikatą.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad dauguma Interphone tyrimų nebuvo vadinamieji „aklieji“ (koduoti) tyrimai - mokslininkai žinojo, kurie tyrimo dalyviai serga vėžiu, o tokia informacija gali paveikti tyrimo rezultatus. Savo ruožtu prof. L. Hardellas taikė koduotų tyrimų metodą, todėl jo gauti rezultatai patikimesni.

Viską lemia tas, kas moka

Deja, vis dažniau tyrimai siejami su vadinamuoju rėmimo fenomenu - rezultato priderinimu tyrimo finansų šaltinio naudai.

2007 metais Šveicarijos Berno universiteto tyrėjų komanda, vadovaujama dr. Ankės Huss, parengė sisteminę apžvalgą, norėdama išsiaiškinti ryšį tarp finansavimo šaltinio ir mobiliųjų telefonų tyrimų rezultatų. Mokslininkai konstatavo, kad, palyginti su tyrimais, kuriuos atlikdavo visuomeninės ar labdaros organizacijos, dėl tyrimų, kuriuos apmokėdavo mobiliųjų ryšių industrija, būta 10 kartų didesnės tikimybės, kad rezultatai neparodys prietaisų naudojimo šalutinio poveikio.

Navikas vystosi pamažu, daug metų, o toji smegenų pusė, prie kurios laikomas mobilusis telefonas, gauna didžiausią radiacijos dozę, todėl yra pažeidžiamesnė.

JAV Vašingtono universiteto Sietle (Washington University in Seattle) prof. dr. Henry’is Lai pastebėjo tokį pat ryšį. Jo duomenų bazė, kurioje apibendrinti tyrimai apie mobiliuosius telefonus, atskleidžia rėmėjų įtaką: per tyrimus, kurie finansuoti ryšių industrijos, poveikis sveikatai aptiktas 28 proc. atvejų, o per nepriklausomus tyrimus - 67 proc. atvejų. Galimybė, kad tai tik sutapimas, gana menka. Kaip nurodė JAV Kalifornijos universiteto San Fransiske (The University of California at San Francisco) prof. dr Lisa Bero, „atrodo, jog industrija daro įtaką tyrimams siekdama mažinti potencialią žalą ir riziką, kad jų gaminius galėtų apriboti ar net uždrausti.“

Slapta sistema, kuri aptikta tarp mobiliųjų telefonų tyrimų, atitinka ir tabako industrijos įtaką tyrimams, kuriuos ji finansavo. Pvz., vienoje L. Bero parengtoje apžvalgoje analizuotos praeito amžiaus devintą ir dešimtą dešimtmetį publikuotų tyrimų apie pasyvaus rūkymo poveikį sveikatai santraukos. Išvados - ar pasyvus rūkymas veikia, ar neveikia sveikatos, - buvo tiesiogiai susijusios su tyrėjų ryšiais su asmenimis, teikiančiais finansavimą.

„Vienintelis veiksnys, raginantis tvirtinti, kad pasyvus rūkymas nėra kenksmingas, priklauso nuo to, ar autorius susijęs su tabako industrija“, - rašoma apžvalgoje.

Rėmimo fenomenu būtų galima paaiškinti ir tai, kodėl tyrimai apie mobiliuosius telefonus tokie prieštaringi. Manoma, kad daugeliu manipuliacijos metodų, kokius taikydavo tabako industrija (pvz., publikuoti tik sau palankius duomenis, kritikuoti ar ignoruoti tuos, kurie kalba industrijos nenaudai), naudojasi ir mobiliųjų prietaisų gamintojai. Vadinasi, atsakymas į klausimą, ar mobilieji telefonai kenkia sveikatai, priklauso nuo to, kas šį klausimą pateikia.

Faktai kartojasi

Kadangi nėra pagrindo pasitikėti tyrimais, kuriuos rėmusi mobiliųjų ryšių industrija, pažvelkime, ką apie mobiliuosius telefonus sako nepriklausomi tyrėjai. Šių mokslininkų išvados nuoseklios ir aiškiai rodo, kad nerimas dėl jų poveikio vis dėlto galėtų būti pagrįstas.

Tokiu atveju, jei mobiliojo telefono naudojimas tikrai sukelia smegenų navikus, kaip tik vaikams kyla didžiausias pavojus. Per tyrimą apie jonizuojančią spinduliuotę padaryta išvada: juo mažesnis vaikas, kuris naudojasi telefonu, tuo didesnė rizika.

Didžiąją dalį tyrimų atliko švedų onkologas prof. dr. L. Hardellas su kolegomis.

Per jų tyrimus vėl prieita prie išvados, kad, naudojantis mobiliaisiais telefonais ar kitais belaidžiais ryšio prietaisais 10 metų ar ilgiau, iš esmės padidėja rizika susirgti smegenų naviku. Tyrėjai konstatavo, kad asmenims, naudojusiems mobilųjį telefoną ilgiau nei 10 metų, toje galvos pusėje, prie kurios jį dažniausiai laikydavo, buvo 3 kartus didesnė astrocitomos rizika (tai smegenų navikas, prasidedantis žvaigždės formosglijos ląstelėse). Paaiškėjo, kad didžiausia rizika, palyginti su kontroline grupe, buvo tiems asmenims, kurie pradėdavo naudotis mobiliuoju telefonu iki 20-ies metų amžiaus, - jiems buvo 5 kartus didesnė grėsmė susirgti. Tokių pat rezultatų gauta ir apie akustinę neuromą- naviką, kuris pažeidžia klausos nervą.

Svarbiausi švedų mokslininkų atradimai

• Kas 100 mobiliojo telefono naudojimo valandų smegenų naviko rizika padidėja 5 proc.

• Kiekvienais mobiliojo telefono naudojimo metais smegenų naviko rizika padidėja 8 proc.

• Asmenims, kurie naudojasi mobiliuoju telefonu 10 metų ar ilgiau, rizika susirgti smegenų naviku yra 280 proc. didesnė nei tiems, kurie nesinaudoja mobiliaisiais ryšiais. Tarptautinės elektromagnetinių laukų bendradarbiavimo tarybos (The International EMF Collaborative) detaliame pranešime, kuriame peržiūrėti švedų onkologo prof. dr. L. Hardello tyrimai, nurodyta, kad išvados tiksliai parodo: mobiliųjų telefonų naudojimas tikrai sukelia smegenų navikus.

Rizika padidėja:

• didėjant bendram (kumuliaciniam) valandų skaičiui;

• ilgėjant telefono naudojimui (metais);

• didėjant mobiliojo prietaiso spinduliuotei;

• dėl didesnio poveikio - telefonas nuolat laikomas toje galvos pusėje, kurioje susiformavo navikas;

• jei mobiliuoju telefonu naudojasi jaunas žmogus.

Per daugumą Interphone tyrimų konstatuoti priešingi dalykai, netgi tai, kad mobiliojo telefono naudojimas apsaugo nuo smegenų naviko. Įdomu, kad net Interphone tyrimo Australijoje vadovaujantysis tyrėjas, Sidnėjaus universiteto prof. dr. Bruceas Armstrongas suabejojo, ar mobiliojo telefono naudojimas galėtų saugoti nuo smegenų naviko: „Ar tai skamba įtikinamai? Ar manote, kad tai įmanoma? Ne! Vien tai jau rodo, kad kažkas čia negerai.“

Iš tikrųjų tyrimų struktūroje buvo aptikta 11 esminių trūkumų, kurie galėjo paveikti rezultatus. Rezultatų patikslinime informuojama apie kai kuriuose tyrimuose konstatuotą „gerokai padidėjusią riziką“ susirgti įvairiais smegenų navikais, jei „mobiliuoju telefonu naudojamasi 10 ar daugiau metų“. Duomenys iš Prancūzijos ir Vokietijos liudija, kad žmonėms, kurie pradėjo naudotis mobiliuoju telefonu prieš 10 ar daugiau metų, tikimybė susirgti glioma yra maždaug 2 kartus didesnė. Paskelbtų duomenų apžvalga apie Šiaurės Europą ir Didžiąją Britaniją taip pat rodo padidėjusią gliomos riziką, jei telefonu naudojamasi 10 ar daugiau metų ir jis laikytas toje pačioje galvos pusėje, kur pradėjo formuotis navikas.

Minint tokią pat naudojimo trukmę, per 6 iš 7 tyrimų konstatuota meningiomos (smegenų dangalų naviko) rizika, o per 2 iš 7 tyrimų - akustinės neuromos grėsmė. Prieita ir prie išvados, kad, laikant telefoną vienoje galvos pusėje 10 ar daugiau metų, rizika susirgti tos pusės akustine neuroma padidėja 4 kartus.

Nors nepriklausomų ir mobiliųjų ryšių industrijos remiamų tyrimų rezultatai prieštaringi, tyrėjai vieningai daro išvadą, kad, ilgą laiką naudojant mobilų jį telefoną (10 ar daugiau metų), smegenų navikų rizika didėja - ypač toje galvos pusėje, kurioje paprastai laikomas mobilusis prietaisas. Navikas vystosi pamažu, daug metų, o toji smegenų pusė, prie kurios laikomas mobilusis telefonas, gauna didžiausią radiacijos dozę, todėl yra pažeidžiamesnė.

Grėsmė vaikams

Vienas didžiausių tyrimų trūkumų - jų tikslinė auditorija: tyrimuose nedalyvauja jaunimas ir vaikai. Vien tik JAV maždaug pusė vaikų turi savus mobiliuosius telefonus, panaši situacija yra ir kitose ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Be to, netrūksta įrodymų, kad vaikai ypač jautrūs kancerogeniniams aplinkos veiksniams, o jų rizika susirgti - didesnė nei suaugusiųjų. Tai skatina manyti, kad tokiu atveju, jei mobiliojo telefono naudojimas tikrai sukelia smegenų navikus, kaip tik vaikams kyla didžiausias pavojus. Kaip nurodyta pranešime Cellphones and Brain Tumours, „vaiko galva ir smegenys nėra miniatiūrinė suaugusio asmens galvos kopija. Vaikas turi plonesnį pakauškaulį, daugiau vandens smegenyse, o mielinas (manoma, kad jis apsaugo nervų ląsteles) dar tik formuojasi... Rezultatas <...> mobiliųjų telefonų radiacija paliečia daug didesnę smegenų dalį.“

Per vieną tyrimą, kurį atliko prof. dr. L. Hardellas su savo komanda, tarp tyrimo dalyvių - 20-29 metų amžiaus jaunuolių - buvo konstatuota 7 kartus didesnė navikų rizika nei tarp visų suaugusiųjų amžiaus grupių, besinaudojančių mobiliaisiais telefonais (suaugusiesiems rizika padidėja 1,4 karto). Jei mobiliaisiais prietaisais pradedama naudotis paauglystėje ar jaunystėje, tikimybė susirgti yra 5 kartus didesnė (palyginti su 3 kartus didesne rizika visose suaugusiųjų amžiaus grupėse).

Nekalbėkite telefonu automobilyje, traukinyje, autobuse ar gyvenvietėse, kurios yra toli nuo mobiliųjų ryšių bazinės stoties, nes tokiais atvejais spinduliuotė stiprėja.

Prie tokių pat išvadų priėjo ir korėjiečių mokslininkai. Per tyrimą apie jonizuojančią spinduliuotę padaryta išvada: juo mažesnis vaikas, kuris naudojasi telefonu, tuo didesnė rizika.

Tyrimai apie mobiliuosius telefonus dažnai būna prieštaringi (o tai argumentas, kuriuo bandoma įtikinti žmones mobiliųjų ryšių saugumu), bet iš tikrųjų daug kas yra aišku, ypač apie ilgalaikį telefonų naudojimą. Savotiškai žibalo į ugnį pila ir pačios mobiliųjų ryšių kompanijos. Prietaisų instrukcijose (kurias taip retai skaitome) rekomenduojama nešioti juos ne prie kūno net tada, kai jie nenaudojami. Jei prietaisai būtų absoliučiai saugūs, kodėl tada būtų reikalingas toks įspėjimas?

Aišku, kad esama pagrindo būti atsargiems, bet dar geriau būtų imtis kokių nors priemonių.

Interphone projektas

Siekiant išsiaiškinti, ar mobilieji prietaisai didina navikų riziką, 1999 metais buvo pradėtas projektas Interphone, kuriame dalyvavo 13 šalių ir kuris baigėsi 2011 metais. Projektą prižiūrėjo Pasaulio sveikatos organizacijos Vėžio tyrimų tarptautinė agentūra (angl. IARC). Atvejų kontrolės tyrimai apėmė trijų rūšių smegenų navikus - gliomą (smegenų glijos ląstelių naviką), akustinę neuromą (klausos nervo naviką) ir meningiomą (smegenų dangalų naviką), taip pat paausinės seilių liaukos navikus.

Per kai kuriuos atskirus tyrimus buvo konstatuota, kad asmenims, kurie naudojasi mobiliaisiais ryšiais, kilo didesnė rizika susirgti smegenų naviku, tačiau bendrai tyrimuose dominavo požiūris, kad mobilieji prietaisai esą net apsaugo nuo smegenų vėžio.

Jau 2009 metų rugpjūtį kelios tarptautinės organizacijos, susijungusios į bendradarbiavimo tarybą (The International EMF Collaborative), paskelbė viską apimantį pranešimą Cellphones and Brain Tumours: 75 Reasons for Concern. Science, Spin and the Truth Behind Interphone (prieinamas internete: https://ecfsapi.fcc.gov/ file/7022130751pdf). Publikacijos autoriai, įskaitant JAV bioelektromagnetikos draugijos ('The US Bioelectromagnetics Society) atstovą L. Lloydą Morganą ir Didžiosios Britanijos organizacijos Powerwatch atstovą Alasdairą Philipsą, pareiškė susirūpinimą dėl sudaryto klaidinančio įspūdžio, esą nėra pagrindo nerimauti. L. L. Morganas ir A. Philipsas dar kartą peržiūrėjo Interphone duomenis ir nurodė keletą trūkumų, dėl kurių pradėjo abejoti projekto rezultatais.

Pvz., tyrimo dalyviai, naudojantys belaidžiais telefonais (kurių skleidžiama radiacija tokia pat, kaip mobiliųjų prietaisų), buvo priskirti tų žmonių kategorijai, kurių neveikia spinduliuotė, o iš tyrimo buvo išbraukti kai kurie smegenų navikų tipai, taip pat nebuvo atsižvelgta į duomenis apie asmenis, kurie jau buvo mirę ar dėl smegenų naviko jautėsi per silpni, kad atsakytų į klausimus. Be to, į tyrimus nebuvo įtraukti vaikai ir jaunimas, kuriems spinduliuotė galėtų pakenkti labiausiai. Taigi, buvo sukurta „sistemiškai sauganti tendencija". Kadangi daugelis tyrimų-tendencingi, gali paaiškėti, kad tikroji rizika yra daug kartų didesnė, nei nurodyta.

Kaip išvengti blogiausio scenarijaus

Štai aštuoni patarimai, kaip sumažinti riziką.

1. Skambindami naudokite ausines (tik ne belaides), kalbėkite įjungę garsiakalbį ar bendraukite SMS žinutėmis.

2. Laikykite mobilųjį prietaisą atokiau nuo kūno (jokiu būdu ne kelnių ar marškinių kišenese) arba naudokite specialų dėklą mobiliajam telefonui, kuris tvirtinamas prie diržo ir sukurtas taip, kad apsaugotų kūną tuo metu, kol prietaisas nenaudojamas.

3. Nekalbėkite telefonu automobilyje, traukinyje, autobuse ar gyvenvietėse, kurios yra toli nuo mobiliųjų ryšių bazinės stoties, nes tokiais atvejais spinduliuotė stiprėja.

4. Naudokite telefoną kaip automatinį atsakiklį - nesinaudokite juo tol, kol norėsite pasitikrinti įeinančius skambučius, o tada paskambinkite, laikydamiesi pirmiau minėtų nurodymų.

5. Kada tik įmanoma, naudokite fiksuotojo ryšio telefoną.

6. Nenaudokite mobiliųjų telefonų metalinių konstrukcijų pastatuose.

7. Neleiskite vaikams užmigti su telefonu po pagalve ar šalia lovos.

8. Neleiskite vaikams, jauneniems nei 18 metų, kasdien intensyviai naudoti mobilųjį telefoną -leiskite pasinaudoti juo tik ypatingais atvejais.

Autorius: Joanna Evans

NUORODOS    

1    J Clin Oncol, 2009-10-13; e. publikacija prieš skelbiant spaudoje
2    Environ Health Perspect, 2007; 115:1-4
3    Pathophysiology, 2009; 16:137-47
4    Public Health Rep, 2005; 120:200-8
5    JAMA, 1998; 279:1566-70
6    Int J Oncol, 2009; 35:5-17
7    Int J Occup Saf Ergon, 2007; 13:63-71
8    Int Arch Occup Environ Health, 2006; 79:630-9
9    Int J Occup Saf Ergon, 2007; 13:63-71
10    Int J Occup Saf Ergon, 2007; 13:63-71
11    Occup Environ Med, 2005; 62:390-4
12    Int Arch Occup Environ Health, 2006; 79:630-9
13    Arch Environ Health, 2004; 59:132-7
14    https://www.iarc.fr/en/media-centre/pr/2010/pdfs/pr200_E.pdf
15    Int J Oncol, 2009; 35:5-17
16    Arch Environ Health, 2004; 59:132-7
17    Int J Oncol, 2009; 35:5-17
18    Pathophysiology, 2009; 16:137-47